Naujausios
Puikiai susikalba lietuviškai
Kelionė truko dvi dienas, per kurias atrasta daug panašumų ir įgytas aiškesnis supratimas, kad Biržų kraštas – neatsiejama istorinės Sėlonijos dalis. Tarptautinio projekto, kurį parengė Biržų rajono savivaldybė, kartu su Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonų savivaldybėmis (Latvija), ir kuriame dalyvauti buvo pakviesti žurnalistai, tikslas – praplėsti turizmo pasiūlą, sukuriant naują, šiuolaikišką maršrutą „Savaitgalis kaime“, kartu skatinant domėjimąsi istorine Sėlonija ir sėloniečių kultūra.
Maloniai nustebino kaimynų rūpestis savo bendruomene – žmonėmis, kurie kuria, siūlo ir svetingai priima turistus. Tačiau apie viską – iš eilės.
Kelionė prasidėjo Neretos miestelyje, kur žurnalistus pasitiko seniūnas Juris Gorbačiovs, visus pasveikinęs lietuviškai. Jis pripažino, kad pasienio gyventojai puikiai vieni kitus supranta, tad nestebina, jog latviai kalba lietuviškai, o Lietuvos pusėje gyvenantys latviai be vargo susikalba savo gimtąja kalba.
Vos tūkstantį gyventojų turinti Nereta kviečia turistus aplankyti pačiame miestelio centre stovinčią evangelikų liuteronų bažnytėlę. Šis kruopščiai restauruotas sakralinis statinys mena XVI amžiaus pabaigą ir yra vienas iš svarbiausių Neretos kultūros paveldo objektų.
Ekskursijas galima organizuoti savaitgaliais – bažnytėlės kunigas mielai papasakoja apie šio istorinio pastato praeitį. Ypač įdomi sovietmečio istorija, kai bažnyčia smarkiai nukentėjo: čia saugoti dokumentai ir nuotraukos buvo paprasčiausiai sudeginti. Tai, ką pavyko išsaugoti ir išgelbėti, šiandien galima pamatyti ekskursijų metu.
Smalsiausi lankytojai kviečiami užkopti į išskirtinės architektūrinės konstrukcijos aštuonkampį bažnytėlės bokštą. Iš jo atsiveria vaizdingos Neretos apylinkės, o varpinėje galima apžiūrėti varpus, kurių paviršiuose vis dar matyti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kulkų žymės.
Lankstinukai lietuvių kalba
Miestelio turizmo ir informacijos punktas įsikūręs nedidukėje, bet jaukiai įrengtoje Neretos autobusų stotyje. Būtent čia prasideda kelionė po latviškąją Sėlonijos dalį. Turizmo darbuotoja Gunita Gorbačiova pasidžiaugė, kad tarptautinio projekto su Lietuva dėka šalia stoties įrengtas interaktyvus informacinis stendas. Jame pateikiama informacija apie lankytinus turizmo objektus istorinėje Sėlonijos teritorijoje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje.
„Be to, pas mus galima rasti lankstinukų lietuvių kalba, tad kviečiame atvažiuoti“, – žurnalistams sakė G. Gorbačiova.
Latvijos turizmo informacijos centruose ir punktuose galima įsigyti Sėlonijos krašto smulkiųjų verslininkų gaminamų suvenyrų – daugiausia rankdarbių. Čia siūlomi papuošalai, rankų darbo atvirukai, keramikos dirbiniai. Su viena iš menininkių, kurios darbai pasiekia turizmo centrus, keramike Zanda Ragele, susipažinome ir mes.
Moteris, savo keramikos dirbtuvėles įkūrusi sodybos ūkiniame pastate, pasakojo, kad keramika užsiima jau keletą dešimtmečių, o pastaraisiais metais ši veikla tapo pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu. Čia pat buvo galima įsigyti jos kurtų unikalių keramikos dirbinių.
Keramika – pragyvenimo šaltinis
„Tarp kitko, pas mane atvažiuoja ir lietuvių grupės – edukaciniuose užsiėmimuose galima nusilipdyti ką nors mielo sau“, – pasakojo keramikė Zanda Ragele.
O kaipgi atsiimti savo molio „šedevrus“? Pasak menininkės, šiais laikais tai visai nesudėtinga. Jei edukacijoje dalyvauja latviai, ji paprašo bičiulių, kurie mielai padeda pristatyti lipdinius į kitus miestus. Dažniausiai dirbiniai siunčiami paštomatu arba autobusais. „Na, žinoma, visuomet galima atvykti dar kartą ir savo lipdinius pasiimti asmeniškai“, – šypsosi keramikė.
Z. Ragele paminėjo, kad turistai jos sodybą dažniausiai lanko šiltuoju metų laiku. O žiemą – tikras darbymetis: tuomet menininkė gamina molio dirbinius pardavimui ir ruošiasi intensyviam vasaros sezonui.
Linksmos medžio skulptūros ir arbūzai
Sekanti kelionės stotelė – Romaldo Gurklio medžio skulptūrų sodas po atviru dangumi. Čia smagių emocijų netrūks ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Didžiulėje sodyboje įsikūręs parkas stebina įvairiausių pasakų ir filmų personažų skulptūromis – nuo vikingų iki visiems gerai pažįstamų Šreko ir Fionos, Grinčo, pavogusio Kalėdas, ir kitų linksmų veikėjų.
Parką pristatė Romaldo svainis Guntis Bubins, kuris su šypsena pasakojo, kad jo svainis, turintis lietuviškų šaknų, medžio drožyba susidomėjo prieš daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką nagingas meistras sukūrė ne vieną dešimtį skulptūrų, kurios dabar puošia sodybos teritoriją.
Net Romaldo gyvenamasis namas išsiskiria originalumu – jo veranda primena Nojaus arkos laivo pirmgalį. „Įdomiausia tai, kad tai buvo pirmasis Romaldo darbas – jis pagamino tą laivo priekį, o kitais metais sodybą užliejo potvynis. Toks mistinis sutapimas su Nojaus arka“, – juokavo Guntis.
Pats Guntis su medžiu „nedraugauja“ – jis augina arbūzus, grikius ir melionus. Pasakoja, kad šią veiklą pradėjo prieš septynerius metus, o dabar yra žinomiausias arbūzų augintojas apylinkėse. Savo žodžius patvirtino praktiškai – žurnalistus pavaišino ką tik nuskintais arbūzais ir melionais.
Barono istorijos dvare – mokykloje
Po linksmai nuteikusios ir „skanios“ ekskursijos kelias vingiavo į Erberges dvarą. Čia veikia devynmetė mokykla, kurioje stebina harmoningai derančios skirtingos veiklos – jos ne konkuruoja, o viena kitą papildo ir praturtina.
XIX amžiaus viduryje statytame dvare išsaugota istorinė atmosfera. Atvykusius pasitinka personažai, įkūnijantys senuosius dvaro gyventojus – ponas baronas ir jo ponia, kurie pasakoja dvaro legendas ir paslaptis. Tuo pačiu metu vyksta ugdymo procesas – aplink šmirinėja mokinukai, o dvariškų interjero detalių galima rasti visur: aktų salėje, koridoriuose, klasėse ir net mokytojų kambaryje.
Turizmo atstovai, pristatę dvarą, pasidžiaugė, kad dalyvaujant įvairiuose tarptautiniuose projektuose pavyko ne tik išsaugoti ir sutvarkyti dvarą-mokyklą, bet ir paversti visą kompleksą patraukliu lankytinu objektu.
Legendinė uola ir Dievo ausis
Ekskursiją tęsėme Jaunjelgavos miestelio centre, kur akį iškart patraukė Art Nouveau stiliaus savivaldybės pastatas ir gėlėse skęstantis miestelio centras. Čia stovi ir simbolinis aukso spalvos liūtas – miestelio pasididžiavimas. Vienas įspūdingiausių objektų – tautodailininko Peterio Graudulio buvusios dirbtuvės. Viskas jose palikta taip, lyg garsusis Latvijos menininkas tuoj tuoj peržengtų namų slenkstį, nors jo šiame pasaulyje nebėra jau nuo 2019 metų.
Peteris Graudulis visą gyvenimą kūrė naudodamas medžio apdirbimo techniką, vadinamą intarsija. Tai ypatingo kruopštumo, atidumo ir meistriškumo reikalaujantis menas, kai iš smulkių medžio detalių gimsta išskirtiniai meno kūriniai. Jo dirbtuvės – tarsi gyvas muziejus, saugantis meistro dvasią ir kūrybos palikimą.
Jaunjelgavos rajone galima rasti ir latviams itin svarbią vietą – istorinę, apdainuotą ir legendomis apipintą Staburags uolą. Deja, šiandien 18 metrų aukščio uolą skalauja Dauguvos upės vandenys. Statant Pļavinų hidroelektrinę, kuriai jau 60 metų, daugelis gamtos ir kultūros objektų atsidūrė po vandeniu.
Kaip pasakojo Staburags valsčiaus paslaugų centro darbuotoja, įsikūrusi Vygantes parke, Staburags uola iki šiol gyva latvių atmintyje. Nors ji seniai paslėpta po vandeniu, legendos apie ją vis dar pasakojamos, o išlikę paveikslai ir nuotraukos neleidžia užmiršti šio įspūdingo gamtos paminklo.
Po vandeniu...
Šiandien apie po vandeniu atsidūrusius objektus pasakoja gidai, plukdydami turistus pramoginiais laivais Dauguvos upe. Daugiau istorijų galima išgirsti apsilankius paslaugų centro ekspozicijoje, įsikūrusioje ant upės kranto. Čia pristatomos Latvijos dainų ir šokių tradicijos, tautinės šventės ir kultūrinis paveldas, susijęs su užlietu Staburags kraštu.
Staburago uolai ir kitiems užlietiems statiniams atminti Vygantes parke buvo supilta simbolinė kalva, kurioje įrengta skulptūra „Dievo ausis“ – akmens ausį primenantis objektas. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad pašnabždėjus į ją savo norą, Dievas būtinai išgirs ir jį išpildys. Ši vieta tapo ne tik kultūriniu simboliu, bet ir savotišku dvasiniu traukos tašku, saugančiu atmintį apie prarastus gamtos ir istorijos paminklus.
Ieškok lūšies pėdsako
Norintys išsamiau pažinti Sėlonijos kraštą nakvynei gali rinktis Jėkabpilio miestą. Šis miestas išsiskiria unikaliu geografiniu ir istoriniu išdėstymu – jis tarsi padalytas į dvi dalis: viena įsikūrusi dešiniajame, kita – kairiajame Dauguvos upės krante. Senasis Krustpilio miestas buvo sujungtas su Jėkabpiliu, todėl, kaip juokavo turizmo centro darbuotojos, dabar abiejuose krantuose „visko yra po du“ – dvi bažnyčios, dvi mokyklos ir t. t.
Šiandien Jėkabpilyje gyvena apie 40 000 gyventojų. Pasak turizmo atstovės, miestas nuo seno buvo labiau pramoninis, todėl iki šiol lieka menkai atrastas turistų. Dėl to apgyvendinimo ir kitų paslaugų sektorius dar tik pradeda aktyviau vystytis.
„Mūsų mieste reikia ieškoti lūšies ženklų – letenėlių, skulptūrėlių ir kitų atributų, menančių šį gyvūną“, – pasakojo turizmo punkto gidė. Legenda byloja, kad Kuršo hercogas Jokūbas apylinkių miškuose sumedžiojo lūšį ir labai tuo didžiavosi. Todėl šis gyvūnas tapo svarbiu miesto simboliu. Hercogas liepė įamžinti lūšį ir eglę, prie kurios ji buvo sumedžiota. Nuo 1670 metų Jėkabpilio miesto herbe vaizduojama lūšis šalia eglės – tai išskirtinis ženklas, saugantis miesto tapatybę ir legendinę praeitį.
Tad kuriant reklaminę miesto koncepciją, jos sumanytojams labai smarkiai galvos „sukti“ nereikėjo. Lūšis be konkurencijos tapo Jėkabpilio miesto simboliu. Todėl, sekant lūšies pėdutėmis, galima sužinoti visą miesto istoriją.
Muziejaus renovacija užtruko 20 metų
Norint geriau pažinti Sėlonijos krašto etnografinę istoriją, būtina apsilankyti „Selu seta“ – „Sėlių ūkio“ muziejuje, įsikūrusiame kairiajame Dauguvos krante. Čia lankytojai gali susipažinti su XIX amžiaus sėlių buitimi, kuri, beje, labai artima Biržų krašto tradicijoms. Muziejuje galima apžiūrėti autentiškus pastatus, išsiaiškinti jų paskirtį, dalyvauti edukacinėse veiklose ir interaktyviuose ekspozicijų pristatymuose. Taip pat nuolat rengiamos parodos, kurios praturtina lankytojų patirtį ir leidžia giliau pažinti šio regiono kultūrą.
Tuo tarpu dešiniajame Dauguvos krante verta aplankyti Krustpilio pilį, kurioje įsikūręs Jėkabpilio istorijos muziejus. Ši vieta ypač rekomenduojama tikriems istorijos entuziastams ir žinovams – tai viena seniausių išlikusių viduramžių pilių Latvijoje. Pilis savo istoriją pradėjo dar XIII amžiuje ir keletą šimtmečių priklausė baronų fon Korfų giminei. Jos architektūra, ekspozicijos ir išsaugotas paveldas palieka gilų įspūdį, atskleidžiant ne tik vietos, bet ir visos Latvijos istorinę raidą.
Korfų gėlynas
Tarpukariu Krustpilio pilyje buvo įsikūrę Latvijos kariuomenės kariai, o sovietmečiu čia veikė kareivinės ir kariuomenės štabas. Po penkiasdešimt metų trukusio karinio naudojimo, išsikrausčius ilgamečiams „gyventojams“, pilies renovacija pareikalavo net dvidešimties metų kruopštaus darbo ir didžiulių investicijų.
Šiandien pilis atgimė kaip Jėkabpilio istorijos muziejus, kviečiantis lankytojus susipažinti ne tik su ekspozicijomis, skirtomis buvusiems pilies valdytojams – baronų fon Korfų giminei – bet ir su prieškario, tarpukario bei sovietmečio epochų palikimu. Muziejaus menės puošia įspūdingi sietynai, o virtuvės indų ekspozicija atskleidžia kasdienybės detales iš skirtingų laikotarpių. Akį džiugina ir prancūziško stiliaus gėlynas, kuriuo kadaise didžiavosi Korfų giminės atstovai – tai subtilus prisilietimas prie dvaro estetikos ir kultūros.
Tradicinis patiekalas – pilkieji žirniai
Baigiantis turiningai dviejų dienų ekskursijai, žurnalistai buvo pakviesti į „Simani“ ūkį, kur šeimininkai augina šilauoges ir užsiima bitininkyste.
Čia svečiai buvo pavaišinti tradiciniais patiekalais iš pilkųjų žirnių – šios žirnių rūšies patiekalai itin populiarūs sėloniškoje Latvijos dalyje ir dažnai puošia tradicinį Kūčių stalą. Tai paprastas, bet gilias tradicijas turintis valgis, atspindintis vietos kulinarinį paveldą.
Galutinė stotelė – Viesitės muziejus „Sėlija“
Paskutinė kelionės stotelė – Viesitės muziejus „Sėlija“, tikras lobynas visiems, besidomintiems siaurojo geležinkelio, vadinamo „mažuoju geležinkeliu“, istorija. Šiame krašte dedamos pastangos išsaugoti šio techninio paveldo atmintį, todėl buvusiose vagonų remonto ir depo patalpose įrengta unikali ekspozicija. Lankytojai gali susipažinti su geležinkelio istorija, technika ir kasdienybe, kuri lydėjo šį transporto būdą.
Viesitės muziejus „Sėlija“ – tai ne tik vieta, kur saugoma vietos istorija, bet ir gyvas kultūros, technikos bei etnografijos paveldas. Čia susipina praeitis ir dabartis, kviečianti pažinti Sėlonijos kraštą iš arčiau.
Viesitės muziejus – geležinkelio istorijos ir kultūros lobynas
Buvusiose vagonų remonto patalpose Viesitėje galima pasigrožėti vokiečių palikimu – 1918 metais pagamintu garvežiu, darbuotojams skirtu vagonu ir kitais eksponatais, simbolizuojančiais Latvijos geležinkelio istoriją. Tai ne tik technikos paveldas, bet ir gyvas prisiminimas apie regiono praeitį.
Muziejuje pristatomas kultūrinis ir istorinis Sėlijos paveldas, todėl čia galima atrasti nemažai sąsajų su Lietuva, ypač su Biržų kraštu. Ekspozicijoje eksponuojamas žemėlapis lietuvių kalba, o tarp eksponatų – biržiečiams gerai pažįstamas augalas agaro riešutas, kuris buvo paplitęs tiek Biržuose, tiek latviškoje Sėlijos dalyje.
Tarptautinių projektų nauda
Žurnalistai, grįždami namo, stebėjosi, kiek daug intensyvios veiklos gali pasiūlyti pasienyje esantis regionas – apžiūrėjimui ir susipažinimui reikėtų mažiausiai dviejų dienų. Išsaugotas dėmesys istorijai, išlikusiam palikimui, kurio, bėgant metams, mažėja, o galimybė smulkiesiems verslininkams pristatyti savo gaminius padeda reprezentuoti krašto amatus. Tad kaimynai iš Lietuvos kviečiami geriau pažinti Sėliją.
Latvijos pusėje džiugina kūrybiškai įgyvendinti tarptautiniai projektai. Pavyzdžiui, po Viesitės apylinkes mus vežiojo turizmo punkto gidė specialiu turistiniu automobiliuku – muziejus jų turi net du. Investuojama ne tik į turizmui pritaikytą infrastruktūrą, bet ir į vertingų eksponatų įsigijimą bei išsaugojimą.
Dviejų dienų kelionė neprailgo – priešingai, paliko įspūdį ir norą sugrįžti. Matyt, teks dar kartą viską atidžiau apžiūrėti, nes ne visus lankytinus objektus spėjome pamatyti.
Priminsime, kad Šiaurės Lietuvos žiniasklaidos atstovai buvo pakviesti į kelionę Biržų rajono savivaldybei, kartu su Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonų savivaldybėmis (Latvija), įgyvendinant 2021–2027 metų Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektą Nr. LL-00132 „Turizmo pasiūlos plėtra Sėlos regione / Weekend in Village (Savaitgalis kaime)“.
