Savanoris iš Tenerifės prisijaukino Šiaulius

Savanoris iš Tenerifės prisijaukino Šiaulius

Iš amžinos vasaros Kanarų salos Tenerifės (Ispanija) – į nuo šalčio sužvarbusius Šiaulius. Teisės studijas baigęs 22-ejų ispanas Ivan Josafat Garcia Martin nutarė įgyti gyvenimiškos patirties savanoriaudamas. Pasirinko iki tol nebandytą veiklą bibliotekoje ir absoliučiai nepažįstamą šalį. „Galbūt esu šiek tiek išprotėjęs“, – juokiasi vaikinas.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Po studijų – savanorystė

Lietuvoje kavos Ivanas negeria – niekaip negali priprasti prie lietuvių įpročio kavą užplikyti puoduke, užpylus karšto vandens. Neseniai priprato gurkšnoti arbatą. „Žinau, kad tai socialinis ritualas, padeda palaikyti pokalbį“, – šypteli.

Pripratino kolegos iš Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ vaikų filialo, kuriame vaikinas savanoriavo. Rytą kolektyvas tradiciškai bendraudavo prie arbatos puodelio.

Šiuo metu Ivanas persikėlė savanoriauti į bibliotekos Lieporių filialą. Savanoriaudamas skirtinguose bibliotekos filialuose jis iš viso Lietuvoje ir Šiauliuose praleis dar 10 mėnesių.

Vasarą viename Tenerifės universitetų baigęs teisės bakalauro studijas Ivanas stabtelėjo. Norint dirbti teisininku reikia baigti ir magistrantūros studijas, bet prieš tai ėmė svarstyti apie galimybę pakeliauti po pasaulį. Suprasti, ar tikrai tinkamą kelią pasirinko.

Atradęs ERASMUS+ programą nusiuntė motyvacinį laišką ir vos po penkių dienų gavo teigiamą atsakymą su kvietimu atvykti.

„Prieš rašydamas motyvacinį laišką žinojau tik tiek, kad Lietuva yra viena iš Baltijos šalių, šiek tiek pasidomėjau istorija. Pagalvojau – kodėl ne? Neatradau nė vienos priežasties čia nevažiuoti. Niekada gyvenime nemaniau, kad teks dirbti bibliotekoje, bet nutariau pabandyti“, – pasakojo I. J. G. Martin.

Patobulinti anglų kalbą, pažinti kitokią kultūrą, išbandyti save išmetus iš komforto zonos – atviras naujoms gyvenimiškoms patirtims Ivanas atvyko į Lietuvą.

Moko ispanų kalbos

Lieporių filiale neseniai prasidėjo ispanų kalbos pamokos, kurias organizuoja Ivanas. Dukart per savaitę kalbos mokytis susirenka apie dešimt įvairaus amžiaus, skirtingo žinių lygio mokinių.

Jauno mokytojo tikslas – per visą savanorystės Šiauliuose laikotarpį išmokyti juos palaikyti pokalbį ispaniškai, galbūt pasiekti šiek tiek aukštesį kalbos lygį.

„Man pačiam tai nemenkas iššūkis, nes turiu sugebėti visiems mokiniams paskirstyti dėmesį, ruoštis pamokoms, ieškoti geriausių metodikų. Sudėtinga, bet man tai labai patinka“, – patikina Ivanas.

Bibliotekoje taip pat padeda skaitytojams naudotis kompiuteriais, Komiksų centre moko vaikus naudotis specialia komiksų kūrimo programa.

„Padedu visur, kur reikia. Visuomet klausiu, kokios mano pagalbos jums dar reikėtų, kuo galiu būti naudingas“, – pasakoja savanoris. Jam patinka, jog savanorystė šioje bibliotekoje dar nauja patirtis, todėl dirbti mokosi kartu su bibliotekininkais.

„Iš pirmo žvilgsnio Šiauliai nėra labai patrauklūs turistams, jiems girdėtas tik Kryžių kalnas. Manau, Šiaulius iš arčiau galima pažinti tik juose gyvenant – tada atrandi vietų, kurių nežino turistai. Tai miestas su ypatinga dvasia. Čia jaučiuosi labai patogiai ir jaukiai“, – sako I. J. G. Martin.

Sudėtinga „indų-lietuvių“ kalba

Prieš atvykdamas jis baiminosi, kad bus sudėtinga užmegzti ryšius su žmonėmis, lietuviai bus šalti, nebendraujantys ir užsidarę.

Būgštavimas nepasitvirtino – nuo rugsėjo Šiauliuose jis jau susirado draugų, nesunkiai susišneka gatvėje ir įstaigose, nes daugelis kalba angliškai, geranoriškai stengiasi padėti užsieniečiui. Net atrado kalbančių ispaniškai.

„Su kiekvienu atrandu ryšį, temą pokalbiui. Dėl to esu labai maloniai nustebęs!“ – džiaugiasi Ivanas. Jis mokosi ir lietuvių kalbos, bet sako, kad kol kas kalba „indų-lietuvių“. Nepaisant to, jį supranta.

Angliškai nemokančiai prekybos centro pardavėjai negalėdamas išaiškinti, kad norėtų pasipildyti telefono kortelės sąskaitą, jis pabandė lietuviškai: „Dvidešimt euras telefonas“.

„Nors labai juokinga, bet mano ispanišką-indų-lietuvių kalbą suprato. Vadinasi, susikalbėti galiu“ – juokiasi Ivanas.

Kuriozišką situaciją jis patyrė bandydamas nusipirkti autobuso bilietą į Uteną. Vaikino niekaip negalėjo suprasti kasininkė, perklausė bene penkis kartus, nes miesto pavadinimą Utena jis kirčiavo ne taip, kaip lietuviai įpratę.

„Kartojau ir kartojau tą UtEna, kasininkė vis perklausė „Ką? Ką?“. Kol galų gale patikslino: „Aaaaa – UtenA! Gi aš beveik taip ir sakiau, kaip ji galėjo manęs nesuprasti! Vėliau ta pati situacija kartojosi su kita kasininke grįžtant ir dar su autobuso vairuotoju“, – emocingai pasakojo vaikinas.

„Selfiai“ prie apšerkšnijusio medžio

Ispanui iš netoli Afrikos krantų esančio Kanarų salyno sunkiausia buvo prisitaikyti prie lietuviško oro, ypač – žiemos. Iki atvykimo į Lietuvą sniegą jis buvo matęs tik  Teidės ugnikalnio viršūnėje.

„Man Tenerifėje jau būdavo šalta esant 15 laipsnių, o dabar galiu išgyventi ir esant minus 15 laipsnių! Žinau, kad gali būti blogiau – patyriau ir 24 laipsnių šaltį, – pasakoja Ivanas. – Pirmą kartą pamatęs, kad lauke minus penki laipsniai, galvojau, negalėsiu išeiti iš namų. Dabar vieni juokai. Kai tai sakau savo draugams ispanams jie negali patikėti, kaip tokią temperatūrą vadinu normalia.“

Lietuvoje kol kas daugiausia „selfių“ jis pasidarė prie apšerkšnijusio medžio. „Buvau Trakuose, kai pirmą kartą gyvenime pamačiau visiškai baltą medį – man tai buvo kažkas neįtikėtina! Fotografavausi prie jo daugybę kartų, džiaugiausi, kaip vaikas. Šerkšnas yra nuostabu!“ – žavėjosi vaikinas.

Baltijos šalyse – šiek tiek pamišę

Pasiilgti gimtinės I. J. G. Martin dar nespėjo – visas jo mintis ir laisvalaikį užima savanorystė, veikla, kelionės po Lietuvą ir kitas šalis. Per Kalėdas jį aplankė sesuo, tad jiedu keliavo į Lenkiją, Latviją, Estiją. Ateities planuose – kartu su kita savanore, buto drauge itale, aplankyti Norvegiją.

„Kanaruose visi gyvename salose, todėl esame tarsi izoliuoti nuo likusio pasaulio. Vien kur nors nukeliauti tenka skristi dviem lėktuvais, kelionė brangi. Dabar naudojuosi proga pažinti Europą. Tai viena priežasčių atvykti į Lietuvą“, – sako Ivanas.

Savanorystės patirtis jam padeda pažinti žmones iš įvairių šalių, pamatyti jų skirtumus, juos gerbti, bendrauti, atrasti bendrumų, bent kurį laiką gyventi tos šalies, kurioje dabar yra, ritmu.

„Pamačiau, kad be salos, kurioje gyvenau, yra didesnis pasaulis. Tai padeda atverti protą, suprasti pasaulį. Suvokiau, aš ir mano šalis nėra pasaulio taškas – yra kur kas daugiau dalykų, kuriuos galima atrasti, daugybę įdomių žmonių pažinti“, – įsitikinęs I. J. G. Martin.

Ispanas juokauja, kad bendraudami tarpusavyje savananoriai iš skirtingų šalių save vadina šiek tiek bepročiais: „Pasiryždamas tokiai avantiūrai turi būti kitoks žmogus. Juokaujame, kad pasirinkusieji tas šaltas Baltijos šalis yra šiek tiek pamišę. Mūsų visi nuolat klausia: „Kodėl jūs čia atvykote?“.

Kas bus po to, kai baigsis projektas Lietuvoje? Ivanas konkrečių ateities planų nekuria: „Gal grįšiu studijuoti teisės? Gal dirbsiu kitoje Europos šalyje? Gal pasiliksiu Lietuvoje? Man šalis labai patinka! Pamatysime ateityje. Kas žino...“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

BIBLIOTEKA: Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale savanoriaujantis ispanas Ivan Josafat Garcia Martin padeda bibliotekininkėms, veda ispanų kalbos pamokas.

PASAULIS: Gyvenimas Lietuvoje, kelionės iš Kanarų salos Tenerifės atvykusiam Ivan Josafat Garcia Martin padėjo suprasti, kad gimtoji sala ir šalis nėra pasaulio taškas – pasaulis kur kas didesnis, jame daugybė įdomių žmonių.

Asmeninė nuotr.

SAVANORYSTĖ: Prieš atvykdamas į Lietuvą ispanas Ivan Josafat Garcia Martin savanoriavo aplinkosauginėje organizacijoje Kanarų salose.