Naujausios
Šaukštų Karaliaus sostas vis dar tuščias
Rytoj žmonių Šaukštų Karaliumi pramintas šiaulietis medžio drožėjas Feliksas Vargonas būtų šventęs šimtąjį jubiliejų. 1992-aisiais mirusio tautodailininko sostas lieka laisvas: jo kruopščiai sukurtų ornamentų niekas kitas nesugebėjo išdrožinėti.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
„Maži šedevriukai“
Simboliška, kad pasidalyti prisiminimais apie Feliksą Vargoną susitinkame Alekso Felikso Steponavičiaus namuose tarp gausybės medinių šaukštų. Jis kuklinasi būti vadinamas F. Vargono įpėdiniu, nors paties sukurtų medinių šaukštų ir kitų medžio dirbinių gausu visuose namuose. „Mastai ne tie“, – kukliai šypteli, primindamas, kad Šaukštų Karalius sukūrė apie 3000 vienetų šaukštų.
Medžio drožėjas Zenonas Lažinskas apgailestauja, kad F. Vargonui nepavyko įgyvendinti svajonės – sukurti šaukštams 100 skirtingų ornamentų. Sustojo ties 72-iem.
F. Vargonas neapsiribojo vien šaukštais. Nemažiau puošnūs ir jo samčiai, lėkštės, rankšluostinės, lazdos, pypkės, riešutų spaustukai, prieverpstės ir kiti taikomosios paskirties daiktai.
Z. Lažinskas prisimena savo pažintį su F. Vargonu 1968-aisiais: „Pradėjau dirbti dailės kombinate „Tulpė“, drožinėti, nuolat susitikdavome parodose. Jis buvo labai produktyvus kūrėjas, parodų nepraleisdavo. Buvo draugiškas žmogus, vaikų neturėjo, tad netrukus susibičiuliavome“.
Z. Lažinskas sako, kad F. Vargono mokinių Lietuvoje nėra: „Jis vienintelis mokėjo taip drožinėti, antro tokio nebuvo ir iki šiol nėra. Jo darbai – išskirtiniai, kiekvienas – „su charakteriu“. Parodoje pakakdavo vieno žvilgsnio, kad žinotum, kas autorius. Apie jo darbus sakydavo, jog jis ne drožinėja iš medžio, o lieja. Juos vadino „mažais šedevriukais“.
Kruopštūs, bet nebrangūs darbai
Ilgametis F.Vargono bičiulis Z. Lažinskas šypteli, prisimindamas, kaip Šaukštų Karalius jį drąsino: „Ir tu gali taip daryti, kaip aš, tai nesunku, tereikia kantrybės“.
„Feliksui viskas atrodė lengva“, – sako ponas Zenonas, nors draugas dirbo labai primityviai, ilgai užtrukdamas prie paruošimo darbų, kurie šiuolaikinių instrumentų pagalba atliekami gana greitai.
Tituluotas tautodailininkas dirbo labai kukliai, virtuvėje, sėdėdamas prie nedidelės spintelės, kurioje laikydavo visus savo įrankius. Naujoviškų įrankių nesivaikė. Nuo vaikystės turėjo mėgstamą plieninį „Fiskars“ firmos peiliuką, kuriuo drožinėjo. Nuo laiko ir darbų gausos peiliukas vis dėlto nusidrožė.
Idėjų darbams meistras sėmėsi iš gyvenimo. Ornamentų eskizus nusipiešdavo ant popieriaus, dirbo su skriestuvu, siekdamas kuo tikslesnių matmenų.
Mugėse F. Vargono darbus graibste graibė, ypač šie suvenyrai buvo mėgstami tarp užsieniečių. Z. Lažinskas juokiasi, prisiminęs vieną vokietį, kuris įsidėjo vieną šaukštą į kišenę ir tik vėliau paklausė, kiek jis kainuoja.
Bičiulio žodžiais, Šaukštų Karalius nebuvo brangininkas, jis draugui pasakojo, kaip po karo rankšluostinę atidavė už paltį lašinių. F. Vargono sukurti šedevrai pasklidę pasaulyje: pas privačius asmenis, Lietuvos muziejuose, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Indijoje, JAV, Rusijoje ir kitur.
„Šposai“
Pono Zenono žodžiais, F. Vargonas ne kartą pasakojo, kaip pradėjo drožinėti piemenaudamas: „Tai dūdelę, tai švilpynę piemenukui reikėjo pasidaryti, taip ir užsikabino“. O švilpynes Šaukštų Karalius drožinėdavo ypatingas. „Kartą grybaudami su Feliksu pasiklydome miške. Tik girdžiu: „triūbyja“ jau savadarbe švilpyne taip, kad ausį rėžia. Šposininkas“, – ilgesingai atsidūsta Z. Lažinskas.
„Šposų“ F. Vargono gyvenime netrūko. Tarnaudamas kariuomenėje su pulko bičiuliu įsimylėjo tą pačią panelę. Norėdami draugiškai išspręsti ginčą, susitarė: kuris išdroš gražesnį šaukštą, to panelė ir bus. Taip F. Vargonas vedė pirmąją žmoną, kuri labai gerbė ir visokeriopai palaikė vyrą.
Karalių nuo įpėdinio skyrė 37 metai
Nors Aleksas Feliksas Steponavičius, kaip ir F. Vargonas, daugiausia drožia šaukštus, paralelių abiejų kūryboje neįžvelgia: „Mūsų amžiaus skirtumas buvo per didelis (37 metai), kad tapčiau jo draugu, mokiniu taip pat netapau. Buvau jaunas ambicingas drožėjas. Prisimenu, kaip kelis kartus uždaviau F. Vargonui mane dominusius techninius klausimus. Jis man atsakė. Tuo ir baigėsi mūsų bendravimas“.
Jo atmintyje Šaukštų Karalius išliko susirūpinęs: „Jį mačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jau sunkiai sirgo, bet dar skubėjo sutvarkyti Šiaulių „Aušros“ muziejui dovanojamų darbų dokumentus. Atrodė paskendęs rūpesčiuose“.
Šiuo metu „Aušros“ muziejuje saugoma apie 300 vienetų F. Vargono kūrinių ir 577 memorialiniai eksponatai. 210 kūrinių į muziejaus rinkinius pateko paties autoriaus pageidavimu.
Citata: „Apie jo darbus sakydavo, jog jis ne drožinėja iš medžio, o lieja.
Apie Feliksą Vargoną
Feliksas Vargonas gimė 1912 metais vasario 5-ąją Šiaulių valsčiuje Kuzavinės kaime (dabartinėje Kužių seniūnijoje) valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo 4 hektarus žemės ir kuklius namus, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. Vaikystėje neteko tėvų: tėvą, lipantį ant aukšto, pašovė vokiečiai, kai Feliksui tebuvo dveji, mama mirė džiova, kai berniukui suėjo penkeri.
Užaugo Feliksas dėdės Vinco Vargono šeimoje, Padubysio valsčiuje, Juškaičių kaime, netoli Bazilionų. Čia baigė tris Bazilionų pradžios mokyklos skyrius. Nuo paauglystės metų pradėjo pats užsidirbti duoną: pradžioje ganė gyvulius, vėliau bernavo pas ūkininkus.
1931–1933 ir 1935–1941metais dirbo prie plentų tiesimo darbininku, po to – meistru. 1933–1935 metais atliko karinę prievolę Šiaulių 8-ajame pėstininkų pulke. 1941-aisiais apsigyveno Šiauliuose. Dirbo ugniagesiu, pašto vairuotoju, „Vairo“ gamykloje darbininku, Šiaulių precizinių staklių gamykloje šaltkalviu surinkėju, vėliau – melioracijoje. 1972-aisiais išėjo į pensiją. Tuomet Feliksas galėjo jau daugiau laiko skirti drožybai.
F. Vargonas mirė 1992 metais gegužės 16-ąją. Palaidotas Ginkūnų kapinėse.
F. Vargonas – LTSR meno saviveiklos žymūnas, Kultūros ministerijos premijos laureatas, gavęs daugybę diplomų, garbės raštų, padėkų, sveikinimų.
Dalyvavo pirmoje pokario metų tautodailės parodoje 1952 metais. 1966-aisias tapo liaudies meno draugijos nariu. Nuo to laiko nebuvo nė vienos liaudies meno kūrybos parodos, kurioje nebūtų jo kūrinių.
Parengta pagal Alekso Felikso Steponavičiaus inf.
TAUTODAILININKAI: Medžio drožėjai Aleksas Feliksas Steponavičius (kairėje) ir Zenonas Lažinskas, prisiminę Felikso Vargono darbus, apžiūrėjo ir Alekso padarytus medinius šaukštus.
Giedraus BARANAUSKO nuotr.
KARALIUS: Toks Šaukštų Karalius išliko fotografo, Šiaulių fotografijos muziejaus įkūrėjo Antano Dilio nuotraukose: pasiruošęs, prie paties pagamintų medinių šaukštų ir...
... darbinėje, namų aplinkoje.
Antano Dilio nuotr.
DRAUGAI: „Iš širdies į širdį“ – taip savo ilgametę draugystę su Feliksu Vargonu vadina Zenonas Lažinskas (dešinėje).
DARBAI: Feliksas Vargonas yra sukūręs ir skulptūros darbų. Tai daugiausia šmaikščios figūrėlės, jų grupės, išdrožtos kruopščiai, su meile.
Zenono Lažinsko albumo nuotr.