Romų laidotuves šiaulietis vadina istorijos dalimi

Ro­mų lai­do­tu­ves šiau­lie­tis va­di­na is­to­ri­jos da­li­mi

In­ter­ne­te pa­pli­tęs lai­do­tu­vių vaiz­do įra­šas su po to vy­ku­siu ba­liu­mi, ar­ti­mų­jų šo­kiais, stik­liu­ko kil­no­ji­mu, šiau­lie­tį fo­tog­ra­fą ir ope­ra­to­rių Sta­sį Na­vic­ką iš­gar­si­no Lie­tu­vo­je ko­ne per pa­rą. So­cia­li­niai tink­lai ūžė. Vy­rą ge­ro­kai su­glu­mi­no toks dė­me­sys da­bar. Ro­mų lai­do­tu­ves, lai­do­tu­vių me­ti­nes jis fil­muo­ja jau dau­giau nei 20 me­tų.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Lai­do­tu­vės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se

Šer­me­nys, vai­ni­kai, aša­ros, lai­do­tu­vės, po jų vyks­tan­tis ba­lius su šo­kiais, mais­tu nu­krau­tais sta­lais ir okea­nu al­ko­ho­lio – to­kie nu­fil­muo­ti ro­mų lai­do­tu­vių vaiz­dai pa­sta­rą­sias sa­vai­tes ta­po so­cia­li­nių tink­lų dis­ku­si­jų ir pa­šai­pų ob­jek­tu.

Dvie­jų va­lan­dų lai­do­tu­vių įra­šu su gau­siu se­kė­jų bū­riu "Facebook" pa­si­da­li­jęs ra­šy­to­jas, žur­na­lis­tas And­rius Už­kal­nis tai pa­va­di­no „ma­kab­riš­ka tra­di­ci­jų šlykš­ty­be“.

„Kaž­ko stip­res­nio pa­sta­ruo­ju me­tu ne­te­ko ma­ty­ti. O gal dar nie­ka­da ne­ma­čiau. Mo­men­tais at­ro­dė, kad a.a. po­nia Re­gi­na at­si­kels iš kars­to. 2 va­lan­dos ge­du­lo ir ba­liaus. Mik­sas toks su daug deg­ti­nės. Ir tai tik pir­ma da­lis“, – ko­men­ta­vo ki­tas žur­na­lis­tas Ori­jus Ga­sa­no­vas.

Šiuos vaiz­dus už­fik­sa­vęs šiau­lie­tis fo­tog­ra­fas, fil­muo­to­jas S. Na­vic­kas ne­sle­pia kar­tė­lio, jog pik­ti ko­men­ta­rai bu­vo itin ne­ma­lo­nūs ir jam, ir ve­lio­nės ar­ti­mie­siems – įra­šą iš in­ter­ne­ti­nės erd­vės te­ko pa­ša­lin­ti. Jam pik­ta, kad kri­ti­kai ne­sup­ran­ta ro­mų lai­do­tu­vių pa­pro­čių, pa­tei­kė juos kaip blo­gus.

Iš­po­pu­lia­rė­jęs vaiz­do įra­šas – tik vie­nas jo dar­bų. Fil­muo­to­jo „You­tu­be“ ka­na­le – daug vaiz­do įra­šų iš ro­mų lai­do­tu­vių, me­ti­nių. Kai ku­rie jų – net ke­lio­li­kos da­lių. Su lei­di­mu vaiz­do įra­šus jis vie­ši­na in­ter­ne­te dėl pa­to­ges­nio da­li­ji­mo­si ir per­žiū­rų. Vie­šin­ti su­tin­ka be­veik vi­si.

„Štai dar dis­ko su įra­šu iš lai­do­tu­vių nea­ti­da­viau, o jas jau ga­li­ma in­ter­ne­te žiū­rė­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – paaiš­ki­na apie nau­jau­sią dar­bą.

S. Na­vic­kas svars­to, jog ro­mai pa­tys ne­su­si­mąs­tė, kad dar ką nors ga­li do­min­ti jų tra­di­ci­jos. Jie tar­pu­sa­vy­je ak­ty­viai ėmė da­lin­tis vaiz­do įra­šu so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kar­tais prie jo pa­juo­kau­da­mi: „Kol dar yra lai­ko iki olim­pia­dos spor­ti­nių var­žy­bų, pa­žiū­rė­kim lai­do­tu­ves“.

„Taip pri­si­špo­si­jo, kad iš tų juo­kų ga­vo­si ne­be­juo­kin­ga. Įra­šas iš­pli­to la­bai pla­čiai“, – pa­sa­ko­jo apie gar­sią­ją is­to­ri­ją, ku­rios da­bar šiau­lie­tis ne­be­no­ri pri­si­min­ti.

Ro­mų bend­ruo­me­nės met­raš­ti­nin­kas

1993-iai­siais S. Na­vic­kas pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti ves­tu­ves, po me­tų įsi­gi­jo pir­mą­ją vaiz­do ka­me­rą ir sa­va­ran­kiš­kai mo­kė­si fil­muo­ti, Lie­tu­vos ki­no stu­di­jo­je dir­bęs drau­gas pa­mo­kė fil­ma­vi­mo niuan­sų. Pir­mų­jų fil­muo­tų ro­mų lai­do­tu­vių me­ti­nių mo­ters var­dą pa­me­na iki šiol.

Da­bar S. Na­vic­kas ta­po vie­nu po­pu­lia­riau­sių fil­muo­to­jų ir fo­tog­ra­fų ro­mų bend­ruo­me­nė­je. Yra fik­sa­vęs ko­ne vi­sus Šiau­lių ro­mus. Šiau­lių ra­jo­ne fil­ma­vo ro­mų ves­tu­ves, kur jau­no­ji bu­vo 14, o jau­na­sis – 15 me­tų.

Ro­mų bend­ruo­me­nės met­raš­ti­nin­ku ta­pęs vy­ras fil­muo­ja įvai­rias jų šven­tes, džiu­gias ir liūd­nas pro­gas ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je. Spe­cia­liai klien­tų iš Lat­vi­jos pa­to­gu­mui tu­ri lat­viš­ką te­le­fo­no nu­me­rį. Gau­si ro­mų bend­ruo­me­nė gy­ve­na Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Lon­do­ne, to­dėl dar­buo­tis ten­ka ir ten.

Sta­sys var­di­ja nau­jau­sius dar­bus: tarp dvie­jų ves­tu­vių – vie­ne­rios lai­do­tu­vės. Ve­lio­nis – žy­mi ro­mų lat­vių est­ra­dos žvaigž­dė. „Kaip Lie­tu­vo­je Ra­džis ar­ba „Sa­re Ro­ma“, jis – žy­miai gar­ses­nis juos abu su­dė­jus“, – pa­ly­gi­na.

Pa­sak S. Na­vic­ko, jį fil­muo­ti kvie­čia tik tur­tin­ges­ni ro­mai, nes tu­ri sa­vo kai­ną. Konk­re­čios su­mos vy­ras vie­šai ne­no­ri įvar­din­ti, ta­čiau pa­tiks­li­na – kai­na be­veik to­kia pa­ti ir fil­muo­ti ves­tu­ves, ir lai­do­tu­ves.

Į ka­pi­nes – po­ra dė­žių deg­ti­nės

„Vi­si žmo­nės gims­ta, vi­si mirš­ta. Tai – na­tū­ra­lus da­ly­kas“, – sa­ko S. Na­vic­kas, pa­klaus­tas, kaip jau­čia­si fil­muo­da­mas lai­do­tu­ves. La­biau­siai jam gai­la, kai mirš­ta jau­ni žmo­nės.

Vie­nas stip­riau­siai su­krė­tu­sių įvy­kių, kai te­ko fil­muo­ti 22 me­tų jau­nuo­lio lai­do­tu­ves. Jis var­to­jo nar­ko­ti­kus, al­ko­ho­lį, mi­rė žie­mą, su­si­rgęs plau­čių už­de­gi­mu. Per lai­do­tu­ves ge­du­lo na­mų ko­ri­do­riu­je pa­ma­tė pa­dė­tą dar vie­ną bal­tą kars­tą. Paaiš­kė­jo, kad tai žu­vu­si jau­nuo­lio te­tos duk­ra – lau­kia ei­lė­je, kol at­si­lais­vins šar­vo­ji­mo sa­lė. Du jau­ni žmo­nės, dvie­jų se­se­rų vai­kai.

Fil­muo­jant ro­mų lai­do­tu­ves svar­bu ži­no­ti jų pa­pro­čius. Už­sa­ko­vai pra­šo bū­ti­nai nu­fil­muo­ti vi­sus atei­nan­čius žmo­nes, už­ra­šus ant vai­ni­kų, mal­das, vi­sus sė­din­čius prie sta­lo ge­du­lo na­muo­se. Svar­bu ži­no­ti, ka­da fil­muo­ti rei­kia, o ka­da ka­me­rą ge­riau iš­jung­ti.

S. Na­vic­kas pa­sa­ko­ja, jog ro­mų lai­do­tu­vių tra­di­ci­jo­se ant kars­to ka­pi­nė­se tris sau­je­les že­mių už­me­ta vi­si lai­do­tu­vė­se da­ly­vau­jan­tys žmo­nės. Iš­ly­dė­ti mi­ru­sio­jo daž­niau­siai atei­na ke­li šim­tai žmo­nių, tad šis ri­tua­las ge­ro­kai už­trun­ka.

„Tik apie 50 žmo­nių per lai­do­tu­ves atei­na pas ro­mus, su ku­riais ne­bend­rau­ja ki­ti, ne­kvie­čia į pa­grin­di­nius ba­lius. Tai vi­so­kie va­gi­šiai, nar­ko­ma­nai, gat­vė­se siū­lan­tys kve­pa­lus iš „eu­ri­nės“, ga­di­nan­tys vi­sų ro­mų įvaiz­dį“, – pa­sa­ko­ja Sta­sys.

Į ka­po duo­bę ant kars­to kar­tais įme­ta­mos gė­lės, įde­da­ma nau­jų dra­bu­žių, įlei­džia­mas mai­šas kon­ja­ko, deg­ti­nės, mais­to. Tra­di­ciš­kai ti­ki­ma, kad po­mir­ti­nia­me gy­ve­ni­me šie da­ly­kai bus rei­ka­lin­gi. Gė­lių, ma­sy­vių vai­ni­kų bū­na gau­su, jie bū­na dvie­jų met­rų ir di­des­ni.

Šo­kiai iki pa­ry­čių

Po lai­do­tu­vių ka­pi­nė­se pa­den­gia­mas sta­liu­kas su už­kan­džiais, vai­siais, li­mo­na­du, deg­ti­ne ir kon­ja­ku. Tra­di­ciš­kai kiek­vie­nas lai­do­tu­vių da­ly­vis tu­ri iš­ger­ti pu­sę stik­liu­ko al­ko­ho­lio, li­ku­sią da­lį gė­ri­mo nu­pil­ti ant ka­po ar­ba že­mės. Tau­re­lę rei­kia ati­duo­ti tuš­čią.

„Į ka­pi­nes at­si­ne­ša po­rą dė­žių kon­ja­ko, po­rą deg­ti­nės. Į sa­lę iš viso ke­lias ma­ši­nas gė­ri­mų pri­si­ve­ža. Dar kiek­vie­nas vy­ras atei­da­mas po dė­žę deg­ti­nės ar kon­ja­ko at­si­ne­ša, pa­duo­da šei­mi­nin­kams. Nuei­na prie mu­zi­kan­tų, duo­da eu­rų už mar­šo su­gro­ji­mą“, – pa­sa­ko­ja Sta­sys.

Pas­kui šei­mi­nin­kai žmo­gų so­di­na prie sta­lo, įpi­la iš­ger­ti, įde­da už­kąs­ti. Taip su­tin­ka­mas kiek­vie­nas sve­čias. Mo­te­rys ir vy­rai tra­di­ciš­kai sė­di prie at­ski­rų sta­lų.

S. Na­vic­ko pa­ste­bė­ji­mu, į ka­vi­nės-res­to­ra­no sa­lę, kur dau­giau­siai su­sės­tų apie 50 lie­tu­vių, ro­mų su­sė­da apie 120. Dvi ei­lės sta­lų suau­gu­sie­siems ir dar ma­žo­jo­je sa­lė­je at­ski­ras sta­las vai­kams, ku­rių apie 30. Suau­gu­sie­ji to­je pa­čio­je sa­lė­je dar su­ge­ba ir šok­ti.

Vie­nos mė­gia­miau­sių ro­mų dai­nų – Ra­džio „Či­go­no mei­lė“, Aliu­kų „Ma­ža pu­še­lė“, Li­ve­tos ir Pet­ro Kaz­laus­kų „Nei­šeik tu iš so­džiaus“, mie­lai klau­so ro­man­sų. Šias lie­tu­viš­kas dai­nas yra iš­mo­kę lat­vių mu­zi­kan­tai iš Ry­gos.

Ba­liai kar­tais trun­ka ir iki še­šių-sep­ty­nių ry­to, iki pa­ry­čių dir­ba ir fil­muo­to­jas. Pra­tę­si­mas su ar­ti­miau­siais, iš to­liau at­vy­ku­siais gi­mi­nai­čiais bū­na na­muo­se, trun­ka ke­lias die­nas.

Ar lai­do­tu­vių fil­ma­vi­mo ir fo­tog­ra­fa­vi­mo pa­pro­tys nyks­ta? S. Na­vic­kas svars­to, tarp lie­tu­vių – taip, ta­čiau ro­mai mėgs­ta pa­sto­vu­mą. Tai da­ry­da­mas, jis jau­čia­si fik­suo­jan­tis is­to­ri­ją.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PA­SI­TI­KĖ­JI­MAS: Pel­nęs ro­mų bend­ruo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą fo­tog­ra­fas Sta­sys Na­vic­kas kvie­čia­mas įam­žin­ti links­mas ir liūd­nas jų gy­ve­ni­mo pro­gas.

PAP­RO­ČIAI: Dau­giau nei 20 me­tų fil­muo­da­mas ro­mų lai­do­tu­ves, me­ti­nes Sta­sys Na­vic­kas pa­ži­no bend­ruo­me­nės pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas, į tai svar­bu at­si­žvelg­ti dir­bant.