Naujausios
Riešinių mezgėja bando „prisijaukinti“ audimą
Šiais laikais sutikti audėją – beveik egzotika. Šio sudėtingo, be galo daug kruopštumo reikalaujančio meno kievienam neįpirši. Kepalių kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti Jogasė Adomaitienė – įmantrių raštų pirštinių, riešinių mezgėja prie staklių sėda, kad susigrąžintų prieš 30 metų turėtus įgūdžius.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pradžių pradžia
Jogasė Adomaitienė užsimauna savo megztas riešines, sėda prie beveik pusę kambario užimančių staklių ir pradeda lakstyti šaudyklės. Ima ryškėti linijos, balti, raudoni langeliai, kurie susijungdami tampa piešiniu.
Pradžia – itin sunki. Apmesti audimą trunka visą dieną, dar reikia siūlus suverti į nytis, tada – raštą parinkti.
„Iš pradžių suklydau, teko išardyti, nes viena klaida gadina visą audinį, jo nebepataisysi,– sako Jogasė Adomaitienė. – Kol kas – tik pradžia, dar nė vienos lovatiesės, nė vieno rietimo neišaudžiau. Bet ketinu tai padaryti, nes pradėjusi negaliu mesti užsibrėžto tikslo.“
Jogasei audimas – ne naujiena, tačiau pertrauka buvo bene 30 metų.
„Audžiau jaunystėje, dar gyvendama pas mamą. Mano mama mokėjo tik paprastą lygią drobę austi, be jokių raštų. O aš, dirbdama laiškininke, vaikščiodavau per kiemus pas žmones , ir vis matydavau dailių, spalvingų audeklų, šiltų lovatiesių. Žiūrėdavau į kiekvieną rašto langelį ir širdis saldavo, taip norėjosi pačiai tokių turėti,“ – prisimena tautodailininkė.
Vilnos važiuodavo į Polocką
Kaime buvo devynios audėjos. Jogasė praėjo visas iki paskutinės ir tik devintoji sutiko ją mokyti. Mokinei gerai sekėsi. Netrukus darbas rūkte rūko. Audinyje guldavo saulutės, gėlės, įvairios kitos figūros.
Tuo metu parduotuvėse didelio pasirinkimo nebūta, tad J. Adomaitienės lovatiesės greitai išpopuliarėjo, tapo ne tik mielu pomėgiu, bet ir geru uždarbiu.
Audėja pasakoja anuomet dažnai traukiniu važiuodavusi į Polocką (Baltarusija) nusipirkti dirbtinės vilnos. Ją lengva būdavo suverpti. Parsiveždavo iškart visą didmaišį. Jo svoris – nuo 30 iki 50 kilogramų, o dydis – rankomis neapglėbiamas. Tą maišą sugrūsdavo į traukinio bagažą.
Sukūrė šeimą, audimą pamiršo. Teko 34-erius metus ūkyje karves melžti.
„O aš galiu tik vieną darbą tikrai gerai daryti,“ – sako Jogasė.
Sugrįžimas
Sugrįžti prie audimo moterį paskatino sesuo Rimutė ir Joniškio rajono tautodailininių vadovė Aniceta Krajinienė. Audėjų krašte nebeliko, nėra kam tęsti šį amatą. O čia – pašonėje žmogus, kuris gali audimą prikelti iš mirusiųjų epochos.
Taip ir pradėjo. Tautodailininkė žada austi lovatieses, nes rankšluosčiai jai – per maži, per siauri.
Kepalietės namuose dar tebėra pačios austų lovatiesių, išsaugotų per užmaršties 30-metį, kurios, užklotos ant sofų, lovų, dvelkia jaukumu.
Nuo 500 iki 1500 karoliukų
Jogasė Adomaitienė pasaruosius kelerius metus užsiimdavo mezgimu. Kūrė raštuotas ir karoliukais margintas pirštines, riešines, pirštines be pirštų.
Prie vienos riešinių poros, pagražintos karoliukais, tenka pasėdėti 3–4 dienas. Tai nėra lengva, nes moteris mezga plonais siūlais, o karoliukų vienai porai sunaudoja nuo 500 iki 1500.
Tautodailininkė kartais nuvyksta į muges, bet jai sudėtinga pasakoti, rodyti, kaip kas daroma, o žmonės pageidauja. Lengviau pačiai paimti ir numegzti. Be to, 50 litų už riešines daug kam atrodo brangu, nors internete tokių darbelių kūrėjos skelbia parduodančios už 70 ir daugiau litų.
Kainuoja ne vien darbas, bet ir nauji siūlai, karoliukai. Pastarųjų nemažai pasitaiko brokuotų – nelygių, didesnių, be skylučių.
Megzti mokosi anūkas
Moteris riešinėmis ir pirštinėmis apdovanoja dukrą, sūnus, anūkus. Jis džiaugiasi, kad mezgimu pavyko sudominti penkerių metukų anūką Edgarą. Matydamas, kaip močiutė siūlus narplioja, ir pats užsimanė pabandyti. Jau sugeba akis ant virbalų užnerti. Tik iki kito apsilankymo pas močiutę pamiršta, tenka iš naujo mokytis.
„Pati irgi pradėjau megzti nuo penkerių. Šeimoje augome 6 seserys, visos norėjome pasipuošti, todėl reikėjo savo fantaziją ir pirštus pamiklinti,“ – prisimena kūrėja.
Prasidėjus dėvėtų drabužių vajui, megzti visai neapsmokėjo. Žmonės parduotuvėse ir turguose nusipirkdavo visokiausių mezginių.
Dirbant blogos mintys aplenkia
Dabar taip pat megzti neverta, sako J. Adomaitienė, tačiau norisi kažkuo užsiimti, ypač ilgais žiemos vakarais. Todėl sėda prie stalo, pasideda popieriaus lakštą ir braižo mezginio rašto schemą. Po to į darbą eina siūlai, virbalai, karoliukai.
„Turius visokių talmudų apie mezgimą, žurnalų. Iš jų pasisemiu naujienų ir vėl pati kuriu,“ – sako moteris.
Norėdama ką nors naujo išbandyti Jogasė Adomaitienė imasi įvairių rankdarbių. Pavyzdžiui, nusimezgė karoliukais puoštą kosmetinę. O kitą sykį padarė sveikinimui skirtą knygą. Tiesiog sulankstė ir išgaubė senos knygos puslapius, jų kraštus sutvirtino, apipurškė bronza. Po to atskleistame viduryje priklijavo popieriaus lapą su tekstu, kraštus papuošė dirbtinėmis gėlėmis, tinkleliu. Tokių „knygų“ moteris buvo mačiusi parduotuvėse, turguje.
„Visoms pažįstamoms sakau: kai rankos dirba, į galvą durnos mintys nelenda“, – šypsosi gražiadarbė.
Autorės nuotr.
MEZGINIAI: Gražiadarbė ant stalo išdėliojo savo raštuotas ir karoliukais puoštas pirštines, riešines.
PIRŠTINĖS: Tautodailininkė sugalvojo raštus ant pirštinių sukurti iš karoliukų.
LOVATIESĖ: Sofą šiuose namuose puošia šeimininkės prieš 30 metų austa lovatiesė.
PAŽADAS: Jogasė Adomaitienė sako per laiką tikrai prisiminsianti, kaip ausdavo jaunystėje.
SVEIKINIMAS: Neseniai moteris sukūrė tokią sveikinimui skirtą knygą.
BANDYMAS: Į stakles Jogasė Adomaitienė sėdo vos prieš keletą savaičių.