Naujausios
Reikia išeiti, kad galėtum sugrįžti
Alma Meškienė iš Šaukėnų (Kelmės r.) net priklaupusi bando ištiesti pačios nunarpliotą tinklą. Svarsto, kad ant jo galėtų kabinti rankdarbius būsimai parodai. Alma po aštuonerių metų grįžo į gimtinę iš užsienio.
Jos gyvenimas panašus į tinklą, gal į voratinklį. Paslaptingas, gražus ir labai trapus. Alma suprato, jog reikia išeiti, kad galėtum sugrįžti.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Alma nuo mažų dienų norėjo būti gėlininke. Bet tapo profesionalia fotografe. Vilniuje baigė 47-ąją technikos mokyklą. Dar mokykloje Alma vadovavo fotografų būreliui.
„Tėvelis iš viešnagės Amerikoje dovanų parvežė labai gerą japonišką aparatą su atskirais objektyvais, „zumu“. Buvau devintokė devintame danguje iš džiaugsmo. Tikri fotografai man pavydėjo. Fotografuoti su tokia technika buvo neapsakomas malonumas ir galimybės. Norėjau kaip galima daugiau sužinoti apie fotografijos subtilumus“, – apie profesijos pasirinkimą kalbėjo Alma. Studijos buvo labai įdomios, tikrai nenuvylė. Alma dar papildomai mokėsi metus meninės fotografijos.
1978-aisiais po studijų laukė paskyrimai į buitinius kombinatus, į fotoateljė. Alma galėjo rinktis iš Visagino, jau iš atminties ištrinto kažkokio Aukštaitijos miestelio ir Kretingos. Neilgai svarsčiusi, išvyko į artimesnį tėviškei tašką Žemaitijoje.
Iš seniai prabėgusių laikų Almą lydi įvairūs prisiminimai. Skaniausias – burnoje tirpstantis kastinys ir didžiulė bulvė. Nieko gardesnio iki šiol nėra ragavusi. „Neskaniausias“ – vyresniųjų kolegų požiūris į jauną fotografę. Kur matyta, kad žmonės nori pas kažkokią Almą fotografuotis?
„Kretingoje buvo rengiama fotografijų paroda. Vyresni fotografai nuotraukas savo stenduose susikabino. O aš stendo neturiu, niekas net nepasisiūlė mano nuotrauką „priglausti“. Kadangi ekspozicijas rengė pusrūsyje, sumąsčiau ant langų per visą sieną užtraukti užuolaidas ir didžiąsias portretines fotografijas sukabinau. Laimėjau pirmą vietą. Bet džiaugiausi ko gero viena. Reikėjo Kretingoje pagal paskyrimą išdirbti dvejus metus. Bet po pusantrų man pavyko išvažiuoti į Šiaulius“, – pasakojo.
Šiauliuose Alma dirbo bene visose fotoateljė: „Jaunystėje“, „Draugystėje“, „Siluete“, „Mene“, „Sakale“. Pastarojoje – ilgiausiai, teko jai ir vadovauti. Bet gyvenimui kitaip pasisukus, Alma grįžo į Šaukėnus, dar dirbo nuotraukų ir vinječių retušuotoja. Ir vienai, ir kartu su vyru yra tekę fotografuoti daug laidotuvių, krikštynų, vestuvių.
Paskui dar buvo artimesnių ir tolimesnių išvykimų iš tėviškės, bet visuomet Alma grįždavo. O dabar – tikrai grįžo. „Visiems laikams“, – užtikrina.
Aštuoneri metai, praleisti užsienyje Almai atrodo buvo neišvengiamybė. Reikėjo išbandyti save. Atrasti savo stiprybes ir pripažinti silpnumus. Būti kantriai. Neprarasti vilties ir savęs toli nuo namų.
„Išvažiavau pas tuo metu Londone gyvenusias dukras atostogų, bet palikau keleriems metams. Būna ir taip“, – šypsojosi.
Alma dirbo labai sunkius darbus. Sunkiausia buvo šaltame sandėlyje iš didžiulių palečių iškrauti dėžes. Viena dėžė su daržovėmis ar mėsa svėrė iki 30 kilogramų. Alma jau buvo sulaukusi penkiasdešimties metų, bet išdirbdavo po 12 valandų, kaip ir jaunesnės bendradarbės.
Po ketverių su puse metų Alma gavo lengvesnį darbą – nebereikėjo tampyti dėžių. Dar vėliau pradėjo gaminti atvirukus, šventinius kubelius su įvairiausiais sveikinimais ir palinkėjimais. Kur kas malonesnis užsiėmimas turėjo ir vieną didelį trūkumą – visą darbo laiką, aštuonias valandas, tekdavo stovėti. Kojos tindavo, nugarą mausdavo.
Almai pikta, jog užsienyje nedirbę žmonės įsivaizduoja, jog ten pinigais lyja ir sninga. Tik susirink. Bet taip nėra.
„Lengviausia buvo pas jauniausią dukrą. Pakavome telefonų, kompiuterių atminties korteles. Reikėjo mokėti valdyti mechanizmą, laiku paspausti reikiamą mygtuką. Greitai pastebėjo, jog man dailiai pavyksta lipdyti etiketes, siųsdavo ir prie tokių darbų, nors niekas ten nežinojo, kad esu tautodailininkė, moku įvairių rankdarbių“, – pasakojo.
Po aštuonerių metų Londone Alma buvo priversta grįžti namo.
„Dabar man ramu, nes gyvenu su mama, savo Šaukėnuose. Iš užsienio vis skambindavau ir skambindavau, išgyvendavau neišgirdusi jos balso. Graužte graužė nuolatinis rūpestis ir nerimas. Ir mamai buvo ne kitaip“, – sakė.
Alma labai džiaugiasi, jog gali dirbti ir mylimą darbą – yra Šaukėnų amatų ir kultūros centro tradicinių amatų koordinatorė. Moteris mezga, siuvinėja, siuva, neria, nuo 1983 metų yra Tautodailininkų sąjungos narė.
Būdama gal ketverių metukų Alma pradėjo narplioti vąšeliu: „Pamenu – išeinu prie namų, visai šalia gatvės, atsisėdu ir neriu. Kai mama paklausdavo, kodėl taip elgiuosi, atsakydavau: „Noriu, kad visi matytų“.
Mokykliniai metai irgi neišsivertė be rankdarbių. Kadangi tuo metu moksleiviai dėvėjo uniformas, Alma aprangą paįvairindavo vis kitokiomis vąšeliu nertomis apykaklaitėmis. Tokie buvo pagrindiniai papuošalai.
Rankdarbių Alma nepamiršo ir dirbdama fotografe: „Vienu metu, kai dukros buvo mažos, namuose mezgiau pagal užsakymus kostiumėlius, megztukus, liemenes. Esame su mama net savotišką servetėlių verslą turėjusios. Įvairiausias siuvinėtas, karpytas servetėles po parduotuves išvežiodavome“.
Dabar Alma tvirtino, jog jaučiasi savo rogėse. Į rankdarbių būrelį „Mezgu rezgu“ sukvietė tris dešimtis rankdarbių mėgėjų, rengia parodas, išvykas, viena iš kitos mokosi, turi įvairių sumanymų. Tik laikas vis greičiau ir greičiau bėga. Čia pavasaris – čia ruduo. Bet Šaukėnuose, su savais žmonėmis savaip gražūs ir įdomūs visi metų laikai.
Dabar kiekvieną rytą tarp medžių šakų, paauksuotų lapų, smilgų, seniai varstytų vartelių, net ant mašinų valytuvų tinklus mezga vorai. Alma irgi mezga savo gyvenimo tinklą.
Autorės nuotr.
TRADICIJA: Alma Meškienė rankdarbių išmoko iš savo mamos Elenos Burdulienės.
SUGRĮŽIMAS: Alma Meškienė gyventi ir dirbti sugrįžo į savo tėviškę – Šaukėnus.
Redakcijos archyvo nuotr.
RANKDARBIAI: 2008-aisiais Šaukėnuose buvo surengta Almos Meškienės rankdarbių paroda.