Naujausios
Po trumpos pažinties — ilgas gyvenimas
Micaičiuose (Šiaulių rajonas) gyvenantys Elena ir Tamošius Viesulai, paminėję deimantinę bendro gyvenimo sukaktį, vienas kitam negaili gerų žodžių. „Geras žmogus buvo, geras ir tebėra“, — sako Elena Viesulienė apie šalia sėdintį savo vyrą. “Neliaupsink“, — santūriai tarsteli jos Tamošius.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Siūlo tuoktis ilgai nesvarsčius
Ką tik kukliai su dukra ir žentu namuose paminėta deimantinių vestuvių sukaktis poniai Elenai yra tvirtas argumentas svarstant, kaip poroje ilgai ir laimingai pragyventi.
Ji mano, kad ir šis žingsnis neretai žengiamas lengvabūdiškai, su mintimi: „Jei pamatysiu, kad su juo negalėsiu gyventi, tai pabėgsiu“. Elena gerai prisimena jaunystėje, gimusią savo mintį: “Jeigu apsivesti, tai kad gyventum. Koks vyras bebūtų — vis tiek gyvensiu su juo“.
Jos įsitikinimu, susipažinus jauniems žmonėms nėra ko ilgai vaikštinėti, demonstruoti draugystę. Juo ilgiau šitaip vaikščiosi, tuo labiau gali atsitikti kas nors nenumatyto. Geriausia, jei kelis kartus susitikai, pasišnekėjai — ir pasiryžti vestuvėms.
E. Viesulienė taip kalba ir iš savo patirties. O patirtis — 60 santuokos metų.
Pasipiršo laišku
Kai Dukurniuose gyvenusiam Tamošiui Viesului kaimyno mama užsiminė, kad už miškų prigludusio Skenimų kaimelio šeimoje yra trys dukros, ir pasiūlė nueiti, Tamošius atvažiavo dviračiu. Kol svečiavosi — prisnigo, neartimą kelią namo teko klampoti.
Susipažinę jaunuoliai ilgai nesusitiko. Elena dirbo durpyne, Tamošius — kolūkyje nuo ryto iki pat vakaro — nebuvo kada.
Vis dėlto Tamošiaus širdyje, matyt, jau buvo surusenusi šilta ugnelė, neleidusi pamiršti šios trumputės pažinties. Vasarą Elena gavo iš Tamošiaus laišką — jis klausė, ar ji sutinka pas jį eiti gyventi.
Elena sutiko.
Ji mano, kad jeigu Tamošius nebūtų parašęs to laiško, tai jų pažintis ir būtų pasibaigusi.
Santuoką įregistravo Kuršėnų rajono civilinės būklės aktų įrašų biure, miesto bažnyčioje priėmė santuokos sakramentą. Be jokių procesijų, be vestuvių.
Vis dėlto Elenos seserys jauniesiems parengė siurprizą. Sugrįžo jie namo iš bažnyčios, o čia juos sutiko muzikantai, pakvietė prie jau paruošto stalo.
Buvo sunku
Jaunoji pora iškart išvyko į Dukurnius. Apsigyveno atskirai nuo tėvų, griūvančiame buvusio dvaro kumetyno pastate.
Bendro gyvenimo pradžia buvo sunki.
Darbo kolūkyje buvo daug, bet iš pradžių nebuvo uždarbio. T. Viesulas tą laiką prilygina carinės Rusijos baudžiavai.
Gimė, augo vaikai, reikėjo rūpintis juos pamaitinti, aprengti. Tamošius išmoko dirbti traktoriumi — traktorininkams daugiau mokėjo. Elenai namuose darbų ir rūpesčių — per akis. Daržai, gyvuliai. Kolūkio paskirtų runkelių plotų, vadintų „normomis“, ravėjimas.
Iš pradžių ir pievų žmonėms neskirdavo, tai kaip išlaikyti gyvulius? Buvo paskelbta, kad įkliuvę jas pjaunantys bus baudžiami, o šienas — atimamas.
Viesulai susirasdavo niekam nepriklausančių žolės plotelių tarp alksnynų. Vyras pavakariais, radęs laisvesnio laiko, žolę nupjaudavo, žmona išvartydavo, sugrėbdavo. Ir vis paslapčiomis.
Namai — ir be elektros
Viesulams, neturėjusiems nuosavo stogo virš galvos, teko ne kartą kraustytis iš vienos vietos į kitą. Ir vis į senus namus, kuriuose nebuvo net elektros. Vaikai mokslų sėmėsi spingsint žibalinei lempai.
Jų naujuose namuose Vaitkaičiuose elektra jau buvo. Dar nešant parsivežtus daiktus į kambarius Elena skubėjo paspausti elektros jungtuką. Kambariui nušvitus, netvėrė džiaugsmu.
Jau 30 metų Micaičiuose gyvenantys Viesulai užaugino tris dukras, turi šešis anūkus ir tris proanūkius.
PORA: Elena ir Tamošius Viesulai sako, kad visus šešiasdešimt metų gyveno darniai, o jei ir susipykdavo, tai neilgam.
Autoriaus nuotr.