Pakeliui į kalnus

Pakeliui į kalnus

Nuvažiuota beveik 4000 kilometrų. Aplankytos sostinės Berlynas ir Viena. Skrieta svaiginančiai banguotais ir siaurais Austrijos Alpių keliukais. Pėsčiomis taip ir neįveiktas daugiau nei pusantro kilometro aukščio kalnas. Tačiau paliestas kvapą gniaužiantis aukščiausias Europoje krioklys. Visa tai – per dešimt dienų.

Edita KARKLELIENĖ

edita@skrastas.lt

Pirma stotelė: Berlynas

Kelionės automobiliu, į kurį tilpome šešiese, greičiausiai nė nebūtų, jei ne prieš keletą mėnesių juokais sukirstos lažybos: važiuosime–nevažiuosime. Taigi paskutinių kelių savaičių darbas prieš atostogas ir kelionės maršrutas su stotelėmis nakčiai bei įdomiausiais tos vietos objektais parengtas.

Susigrupavę daiktus: važiavimui, miegoti, maudynėms, valgymui ir t.t., „prifarširuojame“ miniveną, žinoma, nepamiršdami įsimesti palapines, čiužinius, šiltesnių drabužių – naktys kalnuose būna vėsios.

Kelionės pradžia – daugiau nei 1000 kilometrų per Lenkiją. Į Berlyną, pirmąją savo ekstremaliosios kelionės stotelę, sukame per Varšuvą.

Kelias, kurį skrodžiame maždaug 130-ies kilometrų per valandą greičiu, visai nepanašus į tokį Lenkijos kelią, apie kokį sklisdavo legendos: jis – puikus. Už kokybę kas porą šimtų kilometrų paklojame nuo 16 iki 31 zloto (neišsiaiškinau, nuo ko priklauso kelio mokesčio dydis).

Įveikę Lenkiją, truputį pavargę, truputį praalkę, kirtę Vokietijos sieną, sustojame pusvalandžiui atokvėpio. Švara garsėjantys vokiečiai ir pakelės poilsio aikštelėse palieka įspūdį. Čia pat pluša aikštelės tvarkytojas.

Šimtas kilometrų ir mes Berlyne. Saulė aukštai, net svilina. Laiko neturime daug, tad pirmiausia įsukame į miesto pasididžiavimą – Aleksandro aikštę, kurios centre – 67 metrų kolona su auksine daugiau nei 8 metrų Viktorijos statula, pastatyta 1864–1873 metų prūsų ir danų karo pergalei atminti. Siaurais kolonos laiptukais kopiame į apžvalgos aikštelę ties statulos kojomis, apėjus ratuką, galima pamatyti didelę dalį Berlyno.

Alinami kaitros sukame link Branderburgo vartų. Nuo 1791 metų jie tarnavo kaip muitinės postas. Anksčiau buvę miesto padalijimo ir viso pasaulio susiskaldymo simboliu, dabar Brandenburgo vartai simbolizuoja vienybę. 1961 metais pastačius Berlyno sieną vartai buvo uždaryti ir vėl atverti visuomenei tik 1989 metais nugriovus sieną.

Turistų, norinčių pamatyti ir paliesti garsiuosius vartus, čia gausu net ir karščiausią dieną. Greta stoviniuoja dviaukščiai autobusai, kuriais nemokamai galima pakeliauti ir apžiūrėti įžymiausias miesto vietas.

Lieka vienintelis troškimas – išsimaudyti. Viena itin draugiška senyvo amžiaus vokietė parodo artimiausią paplūdimį ir netgi mus palydi pėsčiomis. Už vietelę Orankesee paplūdimyje su smėlio pakrante ir čiuožykla į vandenį paklojame po 4,5 euro už vieną suaugusįjį ir po 2,5 euro už vaiką.

Vakarop greitkeliu pučiame maždaug 140 kilometrų žemyn, į Dessau prie Muldos ir Elbės santakos. Miesto pašonėje dar Šiauliuose nusižiūrėjome kempingą. Jį randame nesunkiai, o ir kainos nesikandžioja: nakčiai už šešis keliautojus ir dvi palapines, elektrą ir dušą sumokame 32 eurus.

Trykštantis Niurnbergas

Nauja diena – į Vokietijos pietus, į antrą pagal dydį (po Miuncheno) Bavarijos žemės miestą Niurnbergą. Tačiau pirmiausia turime įveikti kone 200 kilometrų atstumą.

Trumpas ekskursas pėsčiomis po Niurnbergo senamiestį: istorinės miesto pilies aikštė ir Niurnbergo katedra. Nosį kyštelime į nedidukę bažnyčią aikštės pašonėje. Ne tokią pompastiškai išdabintą kaip mūsiškę, lietuvišką, bet turinčią ne mažesnį dvasinio iškilumo pojūtį. Kaip tik vyksta popietinės pamaldos, kaip tik linkima ramybės.

Kuo pakerėjo Niurnbergas? Raudonais pastatų stogais (vėliau pažįstama vietos lietuvė mums papasakojo, kad raudoni stogai Vokietijoje dažni dėl to, kad čia populiarios čerpės, o ne asbesto turintis šiferis, kurio utilizacija Vokietijoje yra itin brangi).

Dar įspūdingi Niurnbergo fontanai – kiekvienas su savo skulptūromis, iš kurių dieną ir naktį trykšta vanduo.

Žinoma, aplankėme keliasdešimties kvadratinių kilometrų plote išsibarsčiusį Niurnbergo „Playmobil“ parką vaikams. Kaip neaplankius, jei 50 procentų mūsų kelionės dalyvių – vaikai? Veiklos parke, į kurį įėjimas vienodas visiems – 11 eurų – iki soties ir suaugusiems.

Iš Lietuvos – į Bavarijos kaimą

Kita stotelė – Bavarijos žemėje, apie 70 kilometrų nuo garsiojo Bodeno ežero, esantis Memmingeno miestelis. Čia gyvena lietuvės Lolitos ir vokiečio Bernie Simma šeima. Nakvynė tautietės namuose sutarta iš anksto.

Ponia Lolita į Vokietiją atvažiavo prieš keliolika metų. Nekalbėdama vokiškai lietuvė čia susirado ne tik neblogai apmokamą namų tvarkytojos darbą, bet ir gyvenimo draugą. Šeima gyvena dabar jau ir neaišku, kurios Bernie giminės kartos statytame name. Tik įtaria, kad pastatui, kurio vidus esą iki šiol nematęs rimtesnio remonto, gal du šimtai, o gal ir daugiau metų.

Sodyboje sutuoktiniai augina pulką vištų ir tris gaidžius. Lietuvės idėja įrengti vištidę kaimynai nebuvo sužavėti, mat gaidžiai savo kūkariekavimu pažadindavo miestelį vos prašvitus. Labiausiai pasipiktinę tuomet net parašus mėgino surinkti, kad „vištinykas“ būtų panaikintas.

Lolita žino: lietuviai mėgsta pigiau apsipirkti, todėl mus, keturias keliautojas moteris, pasiūlo pavėžėti į už maždaug 17-os kilometrų esančią išparduotuvę „Kik“. Sugaištame gal porą valandų, bet apsipirkimo malonumas patenkintas.

Lolita mus patikina, kad produktų kainos Austrijoje, kur netrukus vyksime, panašios kaip ir Vokietijoje, tačiau degalai ten gerokai pigesni. Vėliau tokių pat „Kik“ aptinkame ir Austrijoje. O dyzelinis kuras išties pigesnis kai kur net 15 eurocentų – vidutiniškai nuo 1,39 euro Vokietijoje iki 1,25 euro Austrijoje.

Memmingeną kas penkiolika minučių nustelbia ant kalno patupdytos bažnyčios varpas. Jis laiką skirtingais garsais praneša ir dieną, ir naktį.

Varpas, sako tautietė, tyli tik kartą – šv. Velykų išvakarėse, susikaupimo metu. Tačiau Velykų rytą šventinis prisikėlimo skambėjimas miestelį prikelia ankstyvą rytą.

Kopiame į statų bažnyčios bokštą siauru takeliu. Visame take – koplytėlės, prie kurių prieš ir per šventes meldžiasi miestelio tikintieji.

Greta bažnyčios – kapinaitės. Prie kiekvieno kapo – indas švęstam vandeniui, kurio galima gauti iš bažnyčios patarnautojo.

Kartą atėjusi aplankyti Bernie tėvų kapo ponia Lolita to patarnautojo nerado, tad vandens į minėtą indą prileido tiesiai iš gėlėms laistyti skirto vandens čiaupo. Toks poelgis papiktino bažnyčios tarną. Tačiau lietuvė klausimą, kodėl ji nesulaukė švęsto vandens, atrėmė klausimu: koks skirtumas, ar vanduo iš čiaupo lauke, ar iš čiaupo bažnyčioje? Taip, pripažįsta tautietė, religinio supratimo jai trūksta.

Išvažiuodami padovanojame šeimai nuotraukų albumą „Lietuva iš paukščio skrydžio“. Lolita paskubomis verčia puslapius, kelintą kartą kartoja po kelių mėnesių su vyru važiuosiantys į jos gimtinę. „Paslėpsiu nuo Bernie, – sako L. Simma. – O tai žiūrės visą dieną, nedirbs“.

Vienas žvilgsnis – trys šalys

Kita stotelė – Friedrichshafenas, miestelis prie garsiojo Bodeno ežero. Tačiau planus sujaukia greitkelyje susidariusi automobilių spūstis. Tūkstančių automobilių eilėje stovime apie šešias valandas, per valandą į priekį pajudėdami vos kilometrą.

Pagaliau pamatome eismą reguliuojančius Vokietijos greitkelių policijos pareigūnus, regime ant greitkelio nusileidžiantį „medicopterį“. Pakelėje – nuvirtęs vilkikas, toliau lengvasis automobilis. Yra sužalotų.

Jei kas dabar padejuos, kad mūsuose baisios spūstys, tik nusišypsosiu: jie nėra patyrę tikrų spūsčių!

Friedrichshafeno apylinkes pasiekiame jau sutemus, nualinti dienos karščio ir pavargę nuo nieko neveikimo.

Kempingų prie Bodeno ežero - kone kas kilometrą. Apsistojame ant ežero kranto. Kaina su vaizdu į ežerą – 12 eurų didesnė nei vidutinė, bet mokėti verta.

Bodeno ežero vanduo kaulų nelaužo, bet kojų nelepina – maudymvietės dugnas nuklotas kone kumščio didumo akmenimis, neatsargus žingsnis gali baigtis trauma.

Bodeno ežeras unikalus tuo, kad prie jo iš skirtingų pusių susitinka Vokietija, Austrija, Šveicarija. Tad mūsų nakvynė čia, Vokietijoje, tarsi turi magišką galią pabūti iš karto trijose valstybėse: įbedę akis skersai ežero matome Šveicarijos kalnus ir vakarinius žiburėlius kalnų namuose, o pasukus galvą galima pajusti Austrijos dvelksmą.

Pakėlę akis į dangų pamatome skrendantį ekskursinį dirižablį. Už kelių kilometrų – šių skraidančių cepelinų muziejus.

Nenugalėtas kalnas

Mūsų tikslas - pasiekti Austriją. Trumpam užsukame į Miuncheną. Bavarijos sostinę, kurioje gyvena apie 1,5 milijono gyventojų, apžiūrime pravažiuodami – kelias ilgas, o mes nusiteikę pasiekti Zalcburgo žemėje (Austrija) esančią Krimlio gyvenvietę.

Pakeliui kalnai aukštesni. Alpės griebia už širdies visu grožiu. Medžiais apžėlusiais kalnais, slėniais, išklotais salotinės spalvos kilimais, namukais kalnų viršūnėse ir čia pat besiganančiomis karvėmis, avimis grožimės vis sustodami. Kontrastas: svilinant bene 35 laipsnių kaitrai, kalnų viršūnėse boluoja sniegas!

Į Krimlio prieigose, kalnų apsuptyje, esantį Wald in Pinzgau kempingą įriedame vakare. Sutuoktiniai Doris ir Kurt Kaserer sutinka šypsenomis, o sužinoję, jog atvykome iš Lithuania, pratrūksta džiaugsmu, kad tiek iš toli pas juos atvažiavome. Lietuvos vardas jiems žinomas, ir, beje, tik iš gražiosios pusės.

Rytų Alpėse esantį Krimlį iš visų pusių supa daugiau nei 300 kalnų, kurių aukštis didesnis nei trys kilometrai.

Ankstus rytas, ir mūsų jau laukia už kelių kilometrų esantis Aukštojo Tauerno nacionalinis parkas. Čia ir mūsų tikslas – aukščiausiu Europos kriokliu laikomas Zalcacho upės krioklys prasideda 1687 metrų aukštyje. Iš trijų pusiau horizontalių kaskadų sudaryto Krimlio krioklio aukštis – 380 metrų.

Bilietas kalnų takais, į ten, kur prasideda krioklys – 3,5 euro suaugusiajam ir euras vaikui.

Mūsų kelionės pradžia – nuo ten, kur nukritęs krioklys virsta labai aktyvia tėkme. Įspūdis toks stiprus, kad stovime prieš krioklį it įbesti, nejučiom žvilgteliu į vaikus – išsižioję.

Tik kelios minutės, ir stovime visai šlapi – už maždaug šimto metrų krentančio krioklio dvelksmas toks bauginamai ūžiantis ir stiprus, kad vanduo tarsi pro kokius žolės laistymo purkštukus paskleidžiamas kelių šimtų metrų spinduliu. Paskaičiuota, kad per sekundę kriokliu iškrenta apie septynis kubinius metrus vandens.

Stingdančiai šaltas vanduo neleidžia ilgiau žiopsoti į tokį gamtos stebuklą.

Turistų patogumui įrengta trasa pamažu kopiame aukštyn, šimtas metrų – apžvalgos aikštelė, dar maždaug šimtas – vėl aikštelė. Krioklio kriokimas toks galingas, kad jau sunku ir susikalbėti. Jausmo, koks užplūsta matant tokią vandens galią, neįmanoma aprašyti, tai reikia pamatyti.

1470-ies metrų aukštis. Kojos – sunkyn, nuovargis – didyn. Pirmieji toliau kopti atsisako mūsų komandos vaikai. Raginimai įveikti kalną nebeveikia.

Ilsimės trasos aikštelėje: iki vietos kalno aukštybėse, kur srovi Zalcacho upė virsta grėsmingai gurgiančiu kriokliu, dar keli šimtai metrų.

Gerai pasakyta: arba tu nugalėsi kalną, arba kalnas nugalės tave. Šįkart mes kalno neįveikėme. Gamtos galia išties yra milžiniška.

Kitą rytą prasidėjo mūsų ilgas kelias namo. Iki Lietuvos – daugiau nei 1500 kilometrų. Pakeliui kyštelėjome nosį į Austrijos sostinės Vienos senamiestį. Greta istoriškai labai vertingų statinių, čia yra kompozitorių L. van Bethoveno, J. Haidno, V. A. Mocarto, F. Šuberto, J. Štrauso namai–muziejai.

Vietoje pabaigos

Tik dideli optimistai pasakytų, kad įveikti tūkstančius kilometrų automobiliu per dešimt dienų yra menkas iššūkis.

Vis dėlto kai patirtas nuovargis pasimiršta, lieka puikios emocijos ir prisiminimai. Tiesą sakant, gamta yra stebukladarė – jos grožio neįmanoma pamiršti. Ir tik dideli niurzgliai pasakytų, kad dėl to neverta keliauti.

Autorės nuotr.

ALPĖS: Austrijos Alpės. Kalnų viršūnės siekia debesis.

VARTAI: Brandenburgo vartai Berlyne kadais buvo Vokietijos padalijimo, o nuo 1989 metų suvienijimo simboliu.

SENAMIESTIS: Pietų Vokietijoje esančio Niurnbergo senamiestis siekia XII–XIII amžių.

FONTANAI: Niurnbergo fontanai išsiskiria originalumu. Mieste, kuriame gyvena šiek tiek daugiau nei pusė milijono žmonių, jų skaičiuojama šimtais.

EŽERAS: Žvelgiant iš Vokietijos, kitapus Bodeno ežero – Šveicarija. Saulėtą dieną kitas krantas – kaip ant delno.

KRIOKLYS: Iš beveik 400 metrų krentantis Krimlio krioklys, greta Krimlio gyvenvietės Zalcburgo žemėje, Austrijoje.