\"Normalus\" gy­ve­ni­mas Pa­les­ti­no­je

"Normalus" gyvenimas Palestinoje

Palestinoje gyvenanti ir šios šalies Kultūros ministerijoje dirbanti lietuvių vertėja Julija Gulbinovič iš konflikto zonos išvykti nenori. Ji nebežino, ar galėtų gyventi kitoje šalyje, kur pasaulis „normalus“.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Nebesuprantama, kas normalu

Pirmą kartą į Palestiną J. Gulbinovič atvyko 2013-ųjų sausį, į arabų kalbos studijų programą, dėstomą užsieniečiams Birzeit universitete.

Po pertraukos, nuo šių metų sausio pradžios, ji atvyko į darbą Palestinos kultūros ministerijoje, kur dirba anglų kalbos redaktore ir užsienio meno ir kultūros projektų konsultante.

– Ar gyvenant pavojingame regione nekilo noras grįžti į Lietuvą, pagyventi kitoje šalyje?

– Pradžioje man tikriausiai, kaip ir daugeliui kitų, šis regionas asocijavosi su nesiliaujančiais neramumais, mistifikuotas istorijų apie kovas dėl šventosios žemės. Vėliau nuotolio ir svetimumo sąvokos pasikeitė.

Ypač po antropologinės geografijos magistro studijų Queen Mary Londono universitete, po kurių daugelis mano kurso draugų išvyko dirbti bei stažuotis į tokias vietas kaip Afganistanas, Pietų Afrika, Nigerija, kitus sudėtingus regionus.

Gyvendama čia, pradėjau galvoti, kad šios vietos gyvenimo aukštyn kojomis negali perteikti net įžvalgiausia žurnalistika.

Stengiuosi gyventi kasdieniškai ir šitaip savotiškai normalizuoti padėtį. Jei kažkas gali gyventi kasdienį gyvenimą, tai reiškia, kad ši vieta dar turi normalumo likučių.

Noras gyventi kitoje šalyje nekilo, nes turbūt būtų sunku rasti mano įgytus siurrealistinio normalumo reikalavimus atitinkančią šalį.

Tokia šalis turėtų kartu būti ir nebūti. Turėtų pirktis savo pačios vandenį. Joje gyvenantys žmonės, žiūrėdami į automato vamzdį, turėtų atsiklausti oficialaus leidimo nueiti į parduotuvę ar savo sodą, o vaikai – į mokyklą. Žmonės namuose turėtų turėti įvairialypius asmens dokumentus, kurie juos vis labiau įkalintų po atviru dangumi.

Tai tik kai kurie šalies bruožai, tarp nesuskaičiuojamų kitų, dėl kurių normalumo ar nenormalumo jau nebesu tikra, normalumo riboms esant labai neaiškioms.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimo kasdienybė prasidėjus kariniams veiksmams?

– Ko gero, keisčiausias, bet šiomis aplinkybėmis normalus savaitės įvykis reguliariai nutikdavo vykstant į Jeruzalę per Kalandijos patikros punktą penktadienį. Kiekvieną penktadienį prie jo vyksta susirėmimai. Iš vienos pusės mėtomi akmenys, iš kitos – šaudoma guminėmis kulkomis.

Grįžtant per tą patį patikros punktą vakare, viskas jau būna aptemę nuo smogo, kylančio nuo liepsnojančių padangų. Padangų deginimas yra jaunų palestiniečių penktadienio užsiėmimas, simbolizuojantis pasipriešinimą okupacijai.

Autobusams toliau punkto nevažiuojant, reikia persėsti į vietinį „service“ vadinamą mikroautobusą. Penktadienį jų stovėjimo aikštelė atsiduria nelygios kovos lauke, taigi vairuotojai renka keleivius nuošaliau, šaukdami tirštuose dūmuose.

Moterys su vaikais ir pirkiniais, kaip ir kiti vietiniai, sulipa į mikroautobusus tarp aplink siaučiančių liepsnų, tarsi niekas aplink neliepsnotų. Jei būna ašarinių dujų, ramiai uždaro langus.

Tik ne vietiniai žmonės kartais elgiasi keistai, tarsi visa tai nėra normalu. Būna uždusę nuo bėgimo, išraudę, sunerimę, kažin kodėl pasipiktinę, tarsi susidūrę su sunkiai įtikima neteisybe. Laikas gyvenant Palestinoje jiems parodo, kaip visa tai yra normalu.

Kartais perdėtas normalumo suvokimas pakiša koją. Kartą su draugu iš Jeruzalės grįžę per vėlai, praėję patikros punktą ir neradę mikroautobusų, nusprendėme paeiti į priekį, vildamiesi rasti transportą toliau. Iš nuošaliai stovinčio automobilio mums pradėjo šaukti du besijuokiantys vyrai: „Kur jūs einat, juk šaudo! Eina sau, tarsi normaliame gyvenime“.

Pasirodė, kad Izraelio kariai tebešaudė į mums nematomus priešus, pasislėpę už aukštų plytų. Tie vyrai mus paskui nuvežė į Ramalą, vis juokdamiesi iš mūsų keistumo.

Dėl kolektyvinės bausmės, Izraelio vykdomos Gazoje, dėl užsienio įtakingųjų abejingumo, retkarčiais pakeičiamo infantiliais apgailestavimais, dėl prezidento Mahmoudo Abbas vykdomos diplomatijos, iki šiol nepatirtos nevilties dvasia Vakarų Krante įsivyravo nuo birželio vidurio. Milžiniškas solidarumo su Gaza judėjimas pakeitė ankstesnę situaciją.

Dabar susirėmimai vyksta dažniau, keliskart per savaitę, priklausomai nuo įvykių Gazoje. Vyksta aršiau – iš vienos pusės, be akmenų mėtymo, yra šaudomi fejerverkai, iš kitos atsakoma tikromis kulkomis. Akivaizdus padidėjęs abiejų pusių agresyvumas.

Izraelio naujakurystės Vakarų Krante yra tarptautinės teisės pripažintos nelegaliomis ir laikomos viena svarbiausių priežasčių, užkertančių kelią taikai. Daugiau kaip 500 000 naujakurių yra įsikūrę tarp 2,5 milijono palestiniečių Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje, Izraelio okupuotuose 1967 metais, kartu su Gazos Ruožu.

Tiesiogiai ir netiesiogiai jaučiama karo prieš Gazą įtaka. Liepos 25 dieną netoli Hebrono esančiame Beit Umar miestelyje vykusio protesto metu nužudytas Hashem Abu Maria buvo mano draugo Nidal Abu Maria dėdė. Niekada jo nesu mačiusi, tačiau štai taip kartais iš už nepermatomų mirusiųjų skaičių prasiveržia tikri vardai.

Vienija bejėgiškumo jausmas

– Kaip šį karinį konfliktą vertina eiliniai vietiniai žmonės, jūsų kolegos?

– Daugelio įmonių, kartu ir Kultūros ministerijos, darbas pastebimai sulėtėjo, nes daug projektų buvo sustabdyti. Gazoje prasidėjus kariniams veiksmams nebeliko jokio tęstinumo pojūčio.

Darbo dienos, jau sutrumpintos dėl Ramadano, dažnai buvo visai nutraukiamos, darbuotojams norint išreikšti palaikymą Gazai dalyvavimu protestuose, norint grįžti anksčiau namo. Jie nori pabėgti nuo naujienų srauto ir nesibaigiančių diskusijų biuruose, prisijungti prie šeimos. Arba miega, turbūt tikėdamiesi išmiegoti šį laiką lyg ligą.

Vestuvių ceremonijos švenčiamos itin privačiai arba nukeltos.

Sustabdytais projektais bei nežinios ir beprasmybės atmosfera skundžiasi ir mano draugai bei kolegos, gyvenantys Jeruzalėje ir Tel Avive.

Kai kurie jų Izraelio nebemato kaip savo ar savo vaikų namų.

Visus vienija bejėgiškumo jausmas. Įprastas vietiniams, jis verčia užsienio piliečius, dirbančius tarptautinio masto organizacijose Vakarų Krante, prie jo pratintis.

Nors daugeliui palestiniečių tai nėra pirmas konflikto paūmėjimo atvejis, šiuo metu jie jį mato kitaip. Mano, kad po jo niekas nebebus taip, kaip anksčiau.

Izraeliečius ir palestiniečius skiria siena

– Ar izraeliečiai ir palestiniečiai sutaria kasdienybėje?

– Jie bendros kasdienybės neturi. Izraelio piliečiams Izraelio teisė draudžia įvažiuoti į Vakarų Krantą. Išilgai vingiuojančios sienos, skiriančios Izraelį nuo okupuotųjų teritorijų, apstu didelių raudonų plakatų, primenančių, kad įvažiuoti čia pavojinga izraeliečių gyvybei. Tikriausiai todėl izraeliečiai, kurie vis dėlto yra užtektinai drąsūs gyventi ar lankytis Vakarų Krante – kareiviai ir naujakuriai – yra ginkluoti.

Žinoma, draugų ar pažįstamų Vakarų Krante turintys izraeliečiai, priklausantys kitoms demografinėms grupėms, tokių įspėjimų nepaiso, visada gali prisistatyti kaip naujakuriai.

Dauguma izraeliečių, be akivaizdžios 8 metrų aukščio sienos, jaučia ir nematomą perskyrą, kurios negalima kirsti.

Palestiniečiams, gyvenantiems Vakarų Krante ir turintiems „žaliuoju“ vadinamą asmens dokumentą, važiuoti į Jeruzalę ar Izraelį galima tik gavus oficialų leidimą, jį gauti yra labai sudėtinga.

Jei Vakarų Krante naujakuriai bei militaristinę okupaciją vykdantys kareiviai užgožia skirtumą tarp tautos ir individų, Izraelio teritorijoje gyvenantys palestiniečiai ir izraeliečiai, nors ir ne lygiomis pilietinėmis teisėmis, turi daug daugiau sąsajų. Privilegiją būti kolegomis, kaimynais, draugais, labiau nei konfliktuojančiomis tautomis.

– Ar objektyviai konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos nušviečia Lietuvos ir pasaulio žiniasklaida?

– Daugiau skaitau užsienio nei Lietuvos spaudą, įvairius nepriklausomus tinklalapius ir „blogus“. Nerandu savyje pasitikėjimo Lietuvos spauda, kaip galinčia nušviesti tokį sudėtingą konfliktą.

Neturint užsienio korespondentų, Lietuvos skaitytojai pripratinti prie straipsnių apie Gazos griuvėsius, rašomų iš daugiau ar mažiau jaukių Vilniaus, Kauno kambarių. Tokie kambariai turi keistą galią atitolinti rašantįjį nuo dalyko, apie kurį rašoma. O kur dar paprasti užsienio žiniasklaidos pranešimų vertimai...

Mano manymu, tinkamai nušviesti reikia žurnalistų intelektualų, žurnalistų rašytojų, žurnalistų antropologų, geografų ir mąstančių keliautojų, kuriuos iš tiesų domina žurnalistika kaip filosofija ir praktika, ir kurie galėtų perteikti informuotą ir kritišką nuomonę.

Kas kaltas?

– Ar iš viso įmanoma atsakyti į klausimą – kas kaltas Izraelio ir Palestinos kare?

– Šis konfliktas yra sudėtingas. Per daug paprasta sakyti, jog neįmanoma atsekti, kas čia kaltas, kaip ir tai, kad visada yra kaltos abi pusės.

Man atrodo, dažniausiai kažkas yra  kaltesnis – stipresnis, arogantiškesnis, klastingesnis. Kažkas truputį daugiau kolonizatorius, o kažkas labiau kolonizuotasis, kaip ir kažkas būna prievartautojas, o kažkas prievartaujamas.

Net termino „karas“ vartojimas, mano manymu, nėra tikslus kalbant apie Izraelį ir Palestiną. Palestiniečiai neturi kariuomenės. Izraelis tebekontroliuoja oro ir telemagnetinę erdvę, dujų ir didelės elektros dalies tiekimą, teritorinius vandenis, sienas ir asmenų bei medžiagų judėjimą ir taip yra atsakingas už Gazos pavertimą humanitarine katastrofa.

Svarbu klausti, kodėl yra „Hamas“, kodėl yra terorizmas?

Realybė – kaip dramoje

– Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga jums skyrė 2014 metų Dominyko Urbo premiją už iš kroatų kalbos į šiauliškių tarmę išverstą Mate Matišičiaus dramą „Pirma laidojami sūnūs“ iš rinkinio „Pomirtinė trilogija“. Kodėl ją išvertėte šiauliškių šnekta?

– Kai įsivaizduodavau tuos personažus kalbant, jie man skambėdavo lyg kokie šmaikštūs, tragikomiški šiauliškiai vaikinai, besibūriuojantys prie kokio nors baro viename Didžiosios Britanijos miestelių. Įvairūs geografiniai reiškiniai susimaišė ir pavirto keistu atspaudu mano vaizduotėje.

Šiauliškių šnekta atitinka originalaus teksto ir kartu autoriaus Mate Matišičiaus gimtąją tarmę dėl  polinkio trumpinti žodžių galūnes. Per tai įgyjamas sklandumas ir ritmiškumas, puikiai tinkantis draminiam tekstui.

– Jūsų išverstoje dramoje pasakojama apie jaunus žmones, kurie kare neteko ne tik savo brolių ar bičiulių, grįžo iš fronto sužaloti fiziškai ir dvasiškai. Tai savotiška prarastoji karta, patvirtinanti faktą, kad joks karas nesibaigia nuaidėjus paskutiniesiems šūviams ar sudėjus parašus ant taikos sutarties.

Ar dabartinėje situacijoje abi pusės turėtų ko pasimokyti iš šio literatūros kūrinio? Ar įmanoma taika šiame konflikte?

– Mate Matišičiaus dramose gvildenamos temos labai rezonuoja su dabartine situacija tarp Palestinos ir Izraelio.

Pavyzdžiui, bausmė Palestinos laisvės kovotojų šeimoms yra vykdoma per nužudytųjų kūnų ir palaikų negrąžinimą, kuris gali tęstis dešimtmečiais. Kaip ir dramoje, situacijos yra tiek traumuojančios, kad instinktyviai atsisakome jas suvokti kaip realiai įmanomas. Visgi suprantame, kad fantasmagoriški elementai yra įpinti į tikrovę, nurašyti nuo realybės.

Toks pasaulis netampa fantastinis, kas būtų išsigelbėjimas, bet pavirsta išvirkščiu pasauliu aukštyn kojomis. Pagal tokio pasaulio tvarką mirtis susikeičia su gyvenimu vietomis – viešpatauja žemėje, o gyvenimas persikelia į požemio tunelius.

Mirtis sunkiasi iš pasakojimų, nugirstų gatvėje arba kitaip kasdieniškai pateiktų, pro ekranus, laikraščius, o ją nuo gyvenimo nuolatos saugo šautuvais apsiginklavusių kareivių būriai ir taip jai neleidžia pasitraukti.

Visi dalyvaujantys kenčia kiek kitokias, bet susijusias kančias. M. Matišičiaus aprašytos Kroatijos ir Serbijos karo pasekmės žmonių gyvenimams, nors ir pažymėtos būtent to regiono ypatumais, yra universalios. Ko gero, pakeitus vietovių ir kalbų pavadinimus, vardus bei kai kuriuos kitus elementus, turėtume adaptuotą „Pomirtinę trilogiją“.

Sulauksim ir vietinių autorių ataskaitų, jos tikriausiai jau rašomos. Tada galėsime skaityti ir galbūt jose rasime išsigelbėjimą – galvosime, kad tai tik rašytojų pakrikusios vaizduotės vaisiai.

Jei ir nutiktų taip, kad taika įsivyrautų, karas tebesitęs lygiagrečiai ir nepriklausomai nuo taikos.

Asmeninės nuotr.

IŠEITIS: Julija Gulbinovič sako bandanti Palestinoje gyventi kasdieniškai.

VAIKAI: Lietuvių vertėja Julija Gulbinovič su vaikais, visuomeniniame renginyje Ramaloje. Ramala – Palestinos miestas, esantis 15 km nuo Jeruzalės, centriniame Vakarų Krante.

KASDIENYBĖ: Pakeliui į anglų kalbos pamoką pabėgėlių stovykloje, netoli Ramalos.

Ievos ZAKAREVIČIŪTĖS nuotr.

VYRAI: Palestinoje gyvenanti Julija Gulbinovič pasakoja, jog ir vietinius, ir atvykėlius vienija bejėgiškumo jausmas. Daugelis stengiasi gyventi kasdieniškai ir šitaip savotiškai normalizuoti padėtį.

PAGALBA: Humanitarinė pagalba paruošta išsiųsti į Gazos Ruožą.