Naujausios
Molį ir metalą prakalbina meistro rankos
Ginkūnuose (Šiaulių rajonas) gyvenančio tautodailininko keramiko Algimanto Kazlausko iš molio padaryti darbai ne rudi, kaip įprasta šiame krašte, bet šviesūs. Jis pamėgo šamotą, o prie kūrinių iš jo gražiai dera ir jo rankų sušildytas metalas.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Kelias veda į fermą
Prie šios šalia Šiaulių buvusio kolūkio kiaulininkystės komplekso fermos ir arti privažiavus atrodo, kad jame — nė gyvybės. Ir pasiekti nelengva. Nuo plento tolokai vingiuoja siauras pravalytas keliukas, o nuo jo fermų link per pūgas verčiau nesukti — tikrai įklimpsi.
Įėjęs į buvusią fermą iškart supranti, kad čia — kūrybingų, nagingų žmonių darbo vieta.
Šio statinio šeimininkas ginkūniškis tautodailininkas Algimantas Kazlauskas veda per patalpas ir atsiprašinėja dėl netvarkos. Bet anokia čia netvarka: ant grindų, lentynose išdėliota daugybė solidaus dydžio vazų, vazonų, skulptūrėlių ir daug kitokių darbų. Jie paruošti dėti į degimo krosnį.
Čia ir tokie pat grakštumu žvilgsnį traukiantys metalo dirbiniai. Su darbais iš molio jie taps vientisu, vienas kitą papildančiu kūriniu. Šalia šio kūrybos sandėlio — ir kalvė su įrengimų, įrankių ir metalo žaliavos chaosu.
Patalpos nešildomos, tik pravėrus vieno kambarėlio duris iš jo plūsteli šiluma. alinkusi prie jau iš molio nulipdyto gaminio, jį gražina Violeta, Algimanto žmona.
Molis — iš Ukrainos
Dabar, žiemą, darbas buvusios fermos patalpose dar gal ne toks intensyvus, bet kiekvieną dieną čia praleidžiama nemažai laiko. Netrukus — Kaziuko mugės, norisi joms paruošti daug ir įvairesnių dirbinių. Be to, Kaziuku metai nesibaigia, bus dar įvairiausių parodų ir mugių, jų darbų gerbėjai bei pirkėjai bet kada gali ir pasibelsti į duris.
A. Kazlausko darbai gimsta iš šamoto. Šis molis — ne toks, iš kokio puodus žiedžia, tarkime, Kuršėnų puodžiai.
Šamotas — aukštoje temperatūroje degtas ugniai atsparus molis.
Iš Ukrainos parvežamas šviesus molis — Lietuvoje tokio nėra. A. Kazlauskas sumala šamoto plytas ar kitokius tokius gaminius, jie, virtę grūdeliais, maišykle sumaišomi su ukrainietišku moliu. Šie grūdeliai būsimą gaminį patikimai „suriš“.
Kai molio masė, vadinamasis šamotas, paruošiama, imamasi lipdyti.
Yra meistrų, kurie žiedžia ir iš šamoto, bet A. Kazlauskui iš grubokos jo masės nužiesti gaminiai atrodo „per saldūs“. Jis turi ir žiedimo stakles, yra, kas jomis žiedžia, bet Algimantas molį prakalbina be jokios įrangos — vien rankomis.
Gaminiams šaltis nebaisus
Pradeda lipdyti nuo pagrindo ir kyla aukštyn. Jei gaminys — aukštas, jis kiek palipdžius paliekamas padžiūti, kad plonos minkštokos sienelės nesugniužtų. Tada iš kito molio gabalo imasi įgyvendinti kitą sumanymą, bet taip pat ne iki pabaigos. Ir šie, ir visi kiti pradėti darbai bus baigti tik kitą dieną.
Kartais per tą pertrauką mintyse gimsta dar geresnių minčių, kaip kūrinį padaryti grakštesnį, pasitelkus kartais ir labai netikėtas apdailos detales.
Bet neretai būna, kad nepadeda ir tokia pertrauka — kūriniai sugniūžta. Kartą nulipdė skulptūrą, beliko pasirūpinti tik jos apdaila, bet ateina meistras rytą į dirbtuvę — skulptūros galva nulinkusi.
Gaila tada būna, labai gaila, bet nieko nebepakeisi, tenka imtis naujo molio gabalo, pradėti kitą kūrinį.
Tarp daugybės A. Kazlausko darbų dviejų vienodų nebūna. Jis to ir nesiekia, nes nebūtų įdomu dirbti. Meistras nekopijuoja ir svetimų nors ir gražiausių darbų. Pasinaudoti viena ar kita pamatyta idėja — pasitaiko, bet ir ji, Algimanto apmąstyta, perteikiama savitai.
Paruošti gaminiai dedami į degimo krosnį.
Paprasto molio gaminiai išdegami 400 — 800, šamoto — 1200 laipsnių temperatūroje. Jie tampa atsparūs ir šalčiui, ir karščiui, ir peržiemoję lauke nepraras savojo grožio.
Dirbtuves norėtų renovuoti
Vazos, vazonai, fontanai, kartais net ir kelių dalių, skulptūrėlės, žvakidės. Masyvūs, bet grakštūs darbai iš šviesaus molio, jo ir metalo kompozicijos. Su įprastu, rudu moliu Algimantas nedirba, iš jo lipdo Violeta, jo žmona, jau seniai kurianti pirkėjus žavinčius darbus.
A. Kazlausko darbus buvo galima pamatyti daugelyje parodų, dabar jie eksponuojami Latvijoje, Rygoje, kartu su kitų Baltijos šalių gražiadarbių kūriniais. Ir pirkėjų žvalgomasi Latvijoje, Estijoje, savo darbų siūlyta Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje.
Kazlauskams neramu, ar jų darbui ir verslui lemiamo smūgio nesmogs pabrangusi elektra — galingos gaminių degimo krosnys jos nemažai sunaudoja. O gaminio branginti negalima — kas pirks? Todėl pagalvojama ir apie atsarginį savosios veiklos variantą.
Būtų galima renovuoti turimas patalpas, jose įkurti kažką panašaus į amatų centrą, kuriame būtų galima ne tik darbuotis, bet ir kitus pamokyti, parodyti, kaip gimsta molio ir metalo kūrinėliai. Bet svajonei reikia nemažai lėšų. „O kada amatininkai buvo turtingi? — retoriškai klausia A. Kazlauskas, ir pats atsako, — nebuvo. O iš savų aš niekaip nepasidarysiu“.
Pastato stogą jis pats perdengė, atliko kitų darbų, o patalpoms paruošti taip, kad galėtų demonstruoti savąjį amatą, Algimantas ketina parengti projektą, tikėdamasis Europos Sąjungos fondų paramos.
Netikėtas žingsnis į keramiką
Iki šių užmojų vedė netrumpas kelias.
Iš Alytaus kilęs Algimantas nuo mažens mėgo piešti. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume studijavo vaizdinę agitaciją.
Tuo metu, kai susikūrė Sąjūdis, ėmė braškėti kolūkiai, A. Kazlauskas Panevėžio „Ekrano“ gamykloje dirbo dailininku. Atėjo metas, kai nebereikia rašyti lozungų, apipavidalinti garbės lentų, kai reikia pamąstyti, ko imtis.
Algimantas bandė lipdyti iš molio. Pirmiausia nulipdė žmogaus galvą — na ar kas, kad ji išėjo suplota.
Pasidaręs gipsines formas, iš skysto molio ėmė lieti puodelius. Molis nusėda ant formos sienelių ir, per naktį palaikytas šiltoje vietoje, pats atšoksta jau puodelio formos. Naujieji gaminiai tapo populiarūs, ypač sumanytieji neįprastos formos — šešiakampiai.
Vėliau ėmė gaminti žvakides, servizus. Įsigijo talpesnę gaminių degimo krosnelę. Turguose patys ir parduodavo savo gaminius.
Dar gyvendami Panevėžyje Kazlauskai Ginkūnuose kuriamos sodybos ūkiniame pastate įsirengė dirbtuves, nes suprato, kad savo ateitį su keramika susiejo ilgam.
ATSPARUMAS: Algimantas Kazlauskas sako, kad gaminiams iš šamotinio molio nebaisus nei šaltis, nei karštis.
EKSPONATAI: Algimanto Kazlausko darbai buvo demonstruojami ir Kuršėnų kultūros centre surengtoje parodoje.
METALAS: Sodybos vartai byloja, kad čia gyvena nagingas meistras.
PARUOŠIMAS: Gaminiai dedami į degimo krosnį.
SKULPTŪRA: Pasitaiko, kad statulėlės dar bedirbant sugniūžta.
ŠEIMININKĖ: Violeta Kazlauskienė lipdo iš rudo molio.
JAUKUMA: Kazlauskų namuose gėlės auga jų pačių darbo vazonuose.
SAUGYKLA: Ir stelaže, ir ant grindų išdėlioti gaminiai, paruošti degti.
METALAS: Rožės ir kiti Algimanto Kazlausko metalo dirbiniai taps įvairių kūrinių detalėmis.
GAMINYS: Meistras mėgsta daryti masyvokus vazonus.
GĖLYNAS: Dideli vazonai gražiai dera sodybos kieme.
GRAKŠTUMAS: Kai kurių A. Kazlausko kūrinių pagrindu tampa metalas.
IEŠKOJIMAS: Meistras pasistengia, kad jo darbai nebūtų vienas į kitą panašūs.
RIMTIS: Daugelio sodybų šalyje bei užsienyje ramybę saugo A. Kazlausko darbo statulėlės.
Autoriaus nuotr.