Naujausios
KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Miškuose prie Ventos
Akmenės rajone vienas garsiausių keliautojų – Vytautas Šiurkus. Jis miškingą Ventos regioninio parko vietovę pataria aplankyti tiems, kurie nori pasimėgauti gamta, praplėsti žinias.
Kelionei su „Šiaulių kraštu“ pasirinktas maždaug 20 kilometrų maršrutas. Patogus tuo, kad startuojama šalia kelio Kuršėnai – Mažeikiai esančiame Ventos mieste ir, apsukus ratą, sugrįžtama.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Apie keliautoją
Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vytautas Šiurkus jaunystėje svajojo įgyti tokią profesiją, kad dirbdamas galėtų kuo daugiau keliauti. Dabar šeštą dešimtį įpusėjęs pedagogas būtent taip ir gyvena.
Per metus sudalyvauja keliuose pėsčiųjų maratonuose – kiekviename įveikiant maždaug po 100 kilometrų.
Į tokio pat atstumo žygius ne kartą traukė Baltijos pakrante.
Per sezoną po du tris kartus vaikščioja po kalnus. Tikslas – įkopti į kuo daugiau Europos valstybių aukščiausių viršukalnių. Skaičius persirito per dvi dešimtis. Ir nuolat keliauja ne vienas, o su auklėtinių grupėmis.
Juos vedžioja ir po Ventos regioninį parką. Keliolikos metų tradicija – būtinai išeiti mokslo metų pradžioje ir jų pabaigoje. Pastaruoju metu taip pat švenčiama Vasario 16-oji. Būryje mažiausiai būna keliolika keliautojų, o yra buvę daugiau kaip septynios dešimtys.
Gali jaustis lyg gamtos karaliumi
„Ventos regioninis parkas tinkamas kelionėms dėl kelių dalykų“, – pabrėžia V. Šiurkus. Juk miškuose daug lygutėlių žvyruotų kelių, tad gali daug ir greitai apeiti.
Kai nori kitokių pojūčių – pasirenki žingsniuoti tarp medžių. Niekaip nepaklysi, jei nenutosti nuo kelio. Jį nesunku įžiūrėti tarp medžių, nes beveik nėra tankumynų, atvašynų.
Neįprasčiausia, kad tokiame lyg sukultūrintame miške retai sutiksi žmonių, važiuojančių automobiliais, o traukiančių pėstute – dar mažiau. Gali pasijusti lyg gamtos karalius.
Keliautojus galintis suvilioti kitas privalumas – miškuose kas keli kilometrai yra lankytinų objektų su informacijos stendais. Daugiausia – gamtos, bet yra ir kultūros, istorijos, architektūros.
Pasirinktas 20 kilometrų maršrutas išsiskiria pokario kovų paminklais, kuriuos V. Šiurkus sako išnaudojąs savo auklėtinių patriotiniam auklėjimui.
Avižlio atragis – unikali gamtos forma
Pirmiausia pereiname Ventos upę netoli miesto kapinių esančių pėsčiųjų tiltu, kuriuo daugiausia vaikšto kitame krante gyvenantys sodininkai. Keliu palei namų kvartalą maždaug už kilometro kelio pasiekiamas pirmasis lankytinas objektas – Ventos regioninio parko perliuku laikomas Avižlio geomofologinis atragis.
Norėdamas jį pasiekti taku, turi eiti per šalia esančios sodybos kiemą. Sutiktas šeimininkas dėl to nepyksta ir su nostalgija pastebi, kad dabar nebelanko tiek daug ekskursantų kaip prieš dvi dešimtis metų, kai įkurtas Ventos regioninis parkas.
Gamtininkus tokia tendencija tenkina, nes baiminamasi, kad žmonių antplūdis atragiui gali pakenkti. Mat maždaug 112 metrų ilgio ketera beveik per visą jos ilgį tėra pusės metro pločio. Šalia – statūs šlaitai, kurių žemiausi – 7 metrų, o vietomis dvigubai aukštesni.
Tad keteros viduryje vinguriuojančiu tuo siauru takeliu būriu nepavaikščiosi.
Jei atsiranda aštrių pojūčių mėgėjų, kurie pabando kabarotis šlaitais, smėlio nubyra, atragis siaurėja.
Unikalią gamtos formą – siaurą ir ilgą atragį sukūrė Avižlio ir Ventos upių erozija. Manoma, kad iš pradžių ledynai galėjo sustumti pylimo formos raukšlę, o vėliau iš abiejų pusių nuskalavo ją supančių upių vandenys.
Ventos intakas Avižlys priartėja prie Ventos laukais, nirdamas į vis gilėjantį slėnį. Šis, likus šimtui metrų iki santakos, beveik susiglaudžia su Ventos slėniu. Tad ir beskiria tas siaurutis pylimas stačiais, medžiais ir krūmais apaugusiais šlaitais. Jis pačioje santakoje baigiasi stačia atodanga. Pastaraisiais metais ši vis ardoma lietaus, sniego. Matyti, kad pačiame šlaite augantys storoki medžiai greitai gali būti išversti stipresnių vėjų.
Atragyje tvirčiausiai atrodo ąžuolas maždaug pustrečio šimtmečio senumo. V. Šiurkus pastebi, kad jis ne toks, kaip miškuose ar laukuose. Labiau įkibęs į žemę.
„Medis vos pradėjęs augti lyg žmogus ėmė galvoti, kaip išgyventi, – svarsto V. Šiurkus. – Todėl ne į viršų išstypo, o žemai pradėjo šakotis. Šaknynas – irgi netradicinis. Ketera siaurutė, tad platyn nebėra vietos šaknytis, tai šaknys lindo gilyn, o platusis šaknų vainikas galbūt yra jau pačiame paupyje“.
Purvių geologinė atodanga
Vėl grįžtame į kelią ir už puskilometrio Ventos upės pusėje pamatome kelių metrų kryžių. Pastatytas čia buvusio Purvių kaimo gyventojams atminti. Nebelikę nė vieno trobesio.
V. Šiurkus vaikystėje su draugais ateidavo čia ir slapčia iš miškelio stebėdavo, kaip specialiai įrengtoje aikštėje sprogdinami didžiuliai akmenys. Juos atgabendavo iš viso rajono, o susmulkintus išvežiodavo statyboms.
Nuo Ventos paupio atsiveria kitame krante esanti Purvių atodanga – apie 3,5 metro aukščio ir apie 20 metrų pločio. Pavasarį atodangą vis apardo potvyniai, ledai, todėl šlaitai slenka, apgriūva.
Atodangoje yra įrengti laiptai ir apžvalgos aikštelė, kad lankytojai geriau apžiūrėtų gamtos paveldo objektą.
Partizanų palaikai surasti po dešimtmečių
Daugiau kaip kilometras kelio iki „Vyčio“ būrio partizanų kautynių ir žūties vietos 1949-ųjų metų birželio 6-ąją.
Apie 40 metų nebuvo žinoma, kur yra žuvusiųjų „Vyčio“ partizanų palaikai. Žmonės kalbėjo, kad kūnai buvo paprasčiausiai užkasti miško pakraštyje ir žemė išlyginta.
Tik Sąjūdžio laikais pradrąsėję žmonės nepabūgo dalytis pokario kovų prisiminimais.
Sužinota, kaip Purvių miške medžių kirtėjai yra radę eglėje išrėžtą užrašą: „Čia žuvo penki“. Toje vietoje, kur karo laikais patrankai buvo iškasta duobė. Mat į ją suversti kritusiųjų kūnai. Pagal tuos požymius ir surasta kapavietė. Prie jos buvo ir miškuose paprastai nekeliama koplytėlė – o ji lyg slėpėsi viename medyje maždaug šešių metrų aukštyje. Ir tai buvo neatsitiktinis ženklas. Tad čia ir surasta kapavietė.
1990 metais palaikai perlaidoti Viekšnių kapinėse.
Ant paminklo žuvusiems partizanams dviem bendrapavardžiais V. Šiurkus yra domėjęsis, ar ne giminės. Ryšio neatrado. Nesistebi, nes šiose vietose tankiai gyveno Šiurkų.
Šiurkiškių gyventojas mena stribų susidorojimą
Šiurkiškių kaimas pasiekiamas po maždaug penkių kilometrų vėl žvyruotu keliu. Čia belikusios vienintelės sodybos pašonėje dešimtmečius stovi kryžius su užrašu, kad čia 1945 metų birželio 10 dieną žuvo nuo budelių rankų Jonas Šiurkus ir jo sesuo Elzbieta.
Tada stribai užpuolė sodyboje aptiktus partizanus. Jie sugebėjo be nuostolių pasitraukti į mišką, o žuvo tik tuo metu parašiutu nusileidęs naujas kovotojas.
Stribai įsiūtį išliejo sušaudydami sodybos šeimininką J. Šiurkų. Kai daržinėje besislėpusi jo sesuo Elzbieta neišlaikė įtampos ir išpuolė bėgti lauk – irgi neišvengė kulkų.
Gyvas liko mažametis berniukas, kurį tėvo mirties akimirką sukaustė baimė, tad nelindo iš savo slėptuvės ūkio pastatuose.
Tas laimingasis Konstantinas Šiurkus ir tebegyvenantis tarp tų pačių miškų.
Pušys sesės
Šalia sklypo esantis gamtos stebuklas – pušys lyg seserys susišaukia su sodyboje saugomu atminimu. Akivaizdu, kad žmonių ir medžių gyvenimus saisto artumas.
Tos dvi apie 30 metrų aukščio ir vienodo drūtumo – ne kiekvieno suaugusio žmogaus rankomis apglėbiamos pušys 15 metrų aukštyje susiliečia kamienais ir toliau auga, susiglaudusios ir sudarydamos bendrą lają.
„Niekur kitur nesu matęs taip augančių pušų, nes paprastai erdvės reikalaujančios šakos juk atstumia kamienus“, – sakė V. Šiurkus.
Neįprasta dviejų susilietusių medžių forma nuo seno domino žmones, yra požymių, kad čia buvo keliamos koplytėlės. Dabar esanti atrodo naujai.
Medžiai priskiriami prie vietinių mitologinių šventųjų žemaičių pušų, laikomos Viekšnių krašto savitumą atspindinčiu reiškiniu.
Storiausia pušis
Nuo Šiurkiškių iki Užpelkių kaimo keliauti žvyrkeliu susidarytų pustrečio kilometro, o buvusiu keliu – keli šimtai metrų. Jo vietoje – proskyna su elektros laidus laikančiais gelžbetoniniais stulpais. Jie tampa orientyru bijantiems nuklysti.
Buvusio kelio pradžioje – senoviška masyvi gelžbetoninė koplytėlė. Pagal likusį užrašą jai – daugiau kaip 80 metų. Tokio pat senumo turėtų būti šalia augančios liepos, pasodintos, matyt, kaip puošmena koplytėlei ar kaip pavėsis žmogui, kuris prie jos panorėtų stabtelti.
Traukiant palei stulpus pasiekiamas gretimas kaimas, šalia kurio apie 250 metų auga valstybės saugoma kaip botaninis gamtos paveldas Užpelkių pušis.
Ji bemaž dešimčia metrų žemesnė (22 metrų aukščio) už pušis seseris, bet beveik pusmetriu už kiekvieną jų drūtesnė – kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje yra 3 metrai 17 centimetrų.
V. Šiurkus sako Ventos seniūnijos apylinkėse žinąs dar storesnių, kurių apimtis priartėja prie 4 metrų. Šie medžiai nėra paskelbti valstybės saugomais objektais, todėl pedagogas panaudojo auklėtinių treniruotėms – laipioti virvėmis, pasiruošiant keliauti į kalnus.
Išnykusiame Užpelkių kaime – trys paminklai
Miškų glūdumoje buvęs Užpelkių kaimas turi net tris kovotojų atminimo ženklus. Kelių metrų aukščio skulptūrą pastatė dabar Palangoje gyvenanti Morta Šiurkutė-Simaitienė, pagerbdama į Sibirą ištremtus savo tėvelius ir du brolius, žuvusius partizaninio pasipriešinimo kovose.
Netoli esančiu akmeniniu paminklu pasirūpino Danutė Šiušaitė-Vaičiulienė iš Telšių – čia kritusio brolio Jono Šiūšės ir šio partizano ryšininkės Bronės Deniušienės atminimui. J. Šiūšė buvo to paties „Vyčio“ kovotojas, kurio būrio apsupties dieną nebuvo stovyklavietėje, o išsislapstė iki 1949 metų rugsėjo 3 dienos – kai buvo surengta kita apsuptis.
Mirties vietoje stovi medinis kryžius, tvorelė, kuriuos padarė Mažeikių rajono gyventojas Alfonsas Degutis.
Medžiai Užpelkiuose stebimi
Užpelkių miškai vertingi ir tuo, kad čia auginamos pušys sėklininkystei ir mokslo tyrinėjimams.
Maždaug prieš 40 metų tuometinės Tarybų Sąjungos mokslininkai parinktas pušų sėklas pasodino 43 skirtingose geografinėse vietovėse nuo Baltijos jūros iki Tolimųjų Rytų, stebėjimams, kur geriausia auga. Tokių vietų Baltijos regione – keturios, o viena iš jų tas 8 hektarų geografinis želdynas Užpelkių kaime yra ir Europos Sąjungos mokslininkų stebėjimų objektu.
Manoma, kad mokslinių stebėjimų išvados gali gimti gal po kokio pusšimčio metų, o dar po tiek laiko tikrai turėtų būti paskelbti apibendrinimai.
Užpelkiuose galima pamatyti ir drūtokų, bet žemučių pušų. Su specialiai nukapotomis viršūnėmis, tad šakos tėra trijų keturių metrų aukštyje. Tam, kad būtų patogu surinkti sėkloms reikalingus kankorėžius.
Velnio pėda
Paskutinis kelionės pabaigoje aplankomas objektas – Avižlių kapinaitės. Jose belikę keli kryžiai, antkapiai ir išskirtinis nežinia kaip atsidūręs akmuo, vadinamas velnio pėda. Nes būtent ją primena įdubos akmenyje.
Autoriaus nuotr.
SANTAKA: Ventos ir Avižlio upių santakoje – vaizdinga atodanga.
KELIAUTOJAS: Pedagogas Vytautas Šiurkus nuo vaikystės mėgsta vaikščioti po miškus.
BANDYMAS: Kelionėje miškais galėjome pabandyti pereiti upę ant jos užvirtusiu medžiu.
PUŠYS: Dviejų pušų seserų vientisa laja prasideda 15 metrų aukštyje ir dar tiek pat kyla į viršų.
KOPLYTĖLĖ: Šiurkiškių kaime koplytėlė skendi tarp miško medžių.
PLANTACIJA: Užpelkių kaime pušų sėklinėje plantacijoje medžiams specialiai nukapotos viršūnės.
AKMUO: Velnio pėda vadinamas akmuo įsitaisęs Avižlių kapinaitėse.
PAMINKLAS: „Vyčio“ partizanų būrio kovotojų žūties vietoje Purvių miške pastatytas paminklas.
ĮAMŽINIMAS: Pokario metų netektys įamžintos Užpelkių kaime.
1 – Avižlio geomofologinis atragis.
2 – Purvių atodanga.
3 – Partizanų žūties vieta.
4 – Pušys-sesės.
5 – Užpelkių pušis.
6 – Paminklai partizanams.
7 – Avižlių kapinaitės. Velnio pėdos akmuo.
Maršruto ilgis – apie 20 km.