Naujausios
Mieste, kur sustojo istorija
Vladas VERTELIS
Po Romą keliavau jau ketvirtą kartą. Būtent keliavau, nes šis miestas, milijoninis, bet ne megapolis, man yra lyg atskira valstybė.
Jei po pirmos kelionės Roma netapo vien bažnyčios ir griuvėsiai, verta atvažiuoti dar ir dar kartą. Roma bus tokia pat tūkstantmetė, bet ir pasikeitusi. Ir dėl to, kad kiekvienąkart po amžinąjį miestą keliauji lengviau, o pamatai, sužinai ir patiri ne tik daugiau, bet ir jautiesi saugiau.
1993-iaisiais mūsų smalsuolių lietuvių grupelę tiesiog terorizavo vagys autobusuose, gatvėse, motoroleriais prilėkę nuo pečių plėšė rankines, apgaudinėjo kavinėse, net šv. Petro aikštės prieigose už rankų tampė prostitutės.
Po keliolikos metų viso to jau neteko patirti. Vagių, sakoma ir rašoma, ir dabar yra, bet tvarkos ir saugumo daug kartų daugiau. Europos teisė ir tvarka jau pasislinko iki Romos. (Už jos – Italijos pietūs, kur jau priešingos realijos).
Pačia oficialiausia prasme Romą reprezentuoja dešimt objektų, kuriuos visus per dieną apibėgus iki viešbučio kėblinsi medinėmis kojomis, o galvoje įstrigs vienas didelis įspūdis, pasimetęs tarp antikos, viduramžių, baroko ir itališko didmiesčio chaoso.
Tačiau ir be didžiųjų popiežiškųjų bazilikų, barokinių aikščių, fontanų, Koliziejaus ir forumų Romoje – šimtai įsimintinų ir lankytinų vietų, bei tūkstančiai įdomiausių vietelių ir detalių, kurių net seniausi romiečiai nėra matę ar jau pamiršę.
Visa ši įdomybių gausybė po gerai atliktų namų darbų gali sugulti į atskirus maršrutus, kuriais, aplenkdamas turistų srautus, turi progą pakeliauti vienui vienas ar su gerais kompanionais, laiką skaičiuodamas tūkstantmečiais: iki Kristaus ir po jo.
Viduramžių Roma – toliau nuo didžiųjų turistų kelių. Vešlia žaluma išsiskirianti Celijaus kalva prie Koliziejaus lieka užspausta šalia esančio antikos pasaulio.
Viena romantiškiausių miesto Šv. Pauliaus gatvelė kerta Celijų ir atveda prie viduramžiškų Šv. Jono ir Pauliaus bei Šv. Grigaliaus Didžiojo bažnyčių, pastatytų šių krikščionių kankinių buvusių namų vietose.
Vienas antras praeivis. Tylu lyg mažame Italijos miestelyje. Už puskilometrio – Koliziejus, galbūt žymiausias pasaulyje turistinis objektas, Palatino kalva su imperatorių Romos griuvėsiais, kurie visa savo likusia didybe atsiveria laiptais užkopus prie Šv. Grigaliaus bažnyčios.
Kirtus transporto arteriją takas veda pro Circus Massimo – antikinę žaidimų areną, kurioje ir dabar ypatingomis progomis (pasimelsti už popiežiaus Jono Pauliaus II vėlę ar pasiklausyti popdievaitės Laidy Gagos) gali susirinkti apie pusę milijono žmonių. Aukščiau – Palatino kalvos imperatorių rūmų sienų kiaurymės, tolėliau – Romos širdis su Kapitolijaus kalva ir aukštai iškeltomis Venecijos aikštės monumento deivėmis.
Keliaujame link Teisybės burnos, vienos lankomiausių ir atraktyviausių (gal ir kvailiausių) Romos vietų.
Viduramžių Kosmedino Švč. M. Marijos bazilikos sienoje įmontuotas bauginančio barzdoto vyro veidas su pražiota burna, kuri, pasak legendos, nukanda melagio ranką. Po 1953-iaisiais pasirodžiusio kultinio filmo „Atostogos Romoje“ antikos laikų kanalizacijos šulinio dangtis tapo vienu Romos simbolių, prie kurio nuolat eilutėje lūkuriuoja būriai turistų, pasiruošusių pabaisai paaukoti bent plaštaką.
Pati bazilika – laikoma viena gražiausių ir švenčiausių viduramžių Romos bažnyčių, prie kurios durų lieka labiau pečius ar kojas apsinuoginusios moterys. Griežčiau negu Šv. Petro bazilikoje. Keistas "popso" ir šventumo darinys. Žavus Romos kontrastas.
Keli žingsniai atgal, už sankryžos, vinguriuoja gatvelė aukštyn į Aventino kalvą, kur – keli senoliai vienuolynai ir Maltos ordino riterių aikštė – turbūt paslaptingiausia Romos vieta.
Pakeliui jautresnės sielos bendrakeleivės būtinai paklys Romos rožyno parke, kuriame tąsyk išsiskleidė keli tūkstančiai įvairiausių rožių kerų.
Paklydusiųjų galima palaukti visai šalia esančiame Apelsinų sode, išsitiesus ant žolytės po citrinmedžiu, ir laukti, kol nukris tavasis. Ir nukrinta. Karčiavaisis, bet suvalgomas. O nuo parko terasos atsiveria viena gražiausių Romos panoramų su Tibro upe ir centrine miesto dalimi lyg ant delno.
Į Aventino kalvą užsuka nedaugelis. Ramu. Prabangios senovės vilos, šimtametės palmės, kiparisai ir man nežinomų rūšių spygliuočiai medžiai.
Būtent čia, toliau nuo tūkstančių akių, įsikūręs Maltos riterių ordinas – suvereni valstybė, stebėtojo teisėmis priklausanti Jungtinėms Tautoms. Prie Ordino skiriami užsienio šalių ambasadoriai. Čia, ant Aventino kalvos, už mūrų, reziduoja Didysis magistras – paskutinysis tamplierius, o virš nematomų rūmų stogo plevėsuoja kryžius raudoname fone – ordino – valstybės vėliava.
Maltos ordinas – nuo tamplierių laikų, kai 1099 metais Jeruzalėje įsikūrė šv. Jono riteriai vienuoliai. Kitatikių išvaryti iš Jeruzalės kryžiaus ir kalavijo tarnai įsikūrė Kipre, vėliau – Viduržemio ir Egėjo jūrų skalaujamoje Rodo saloje, kur iki šiol likusios gerai išsilaikiusios jų tvirtovės.
Po kelių šimtmečių broliai buvo priversti bėgti į Maltą, iš kurios Napoleono išvarytus priglaudė Romos popiežius, leisdamas įsikurti nuo XII a. buvusiose tamplierių valdose.
Taip nuo XIX a. tamplierių palikuonys apsigyveno tolėliau nuo Romos centro, tarp vienuolynų ir už aklinų vartų, pro kurių rakto skylutę pažvelgus matai tik šv. Petro bazilikos kupolą ir nieko daugiau. Genialus parko ansamblio kūrėjo proporcijų žaismas ir dar viena slėpininga amžinojo miesto vieta.
Kad aikštėje vyksta kažkas įdomaus, rodė visur šmėžuojančios specialiosios pajėgos. Karabinieriai ir policininkai nuo saulės slėpėsi vienuolynų tarpuvartėse, o aikštėje stovėjo limuzinas su Italijos ir Prezidento vėliavomis.
Vyrai juodais kostiumais turistų grupelę atitvėrė nuo magiškos vartų raktų skylutės, ir atsitiko tai, ko gali nepamatyti ir šimtąjį kartą į tą aikštę atėjęs. Atsivėrė vartai ir Didysis ordino magistras išlydėjo Italijos prezidentą Giorgio Napalitano.
„Salute, presidente!“ – sušuko italai, ir kortežas nusileido gatvele žemyn.
Kas paneigs, kad ši aikštė – galbūt paslaptingiausia Romos vieta.
In corsa – į trasą. Nusileidus žemyn kita kalvos puse, kirtus didmiesčio triukšmo zoną, galima apžiūrėti Piramidę, kažkurio didžiūno antkapį, šalia esančias Anglų kapines ir, nusileidus į metro, antroje stotelėje pakilti prie Koliziejaus. Arba – tramvajumi vaizdingiausiu maršrutu per pusvalandį atsirasti priešingoje miesto pusėje, internacionaliniame ir studentų San Lorenzo rajone, kuriame įspūdingos (ištisas miesto kvartalas), Napoleono laikais įkurtos Verano kapinės – Italijos ir Vatikano panteonas. Tačiau tai jau kiti maršrutai ir kiti atradimai.
Autoriaus nuotr.
VARTAI: Už vienų Romos gynybinės sienos vartų prasideda Šv. Pauliaus viduramžiška gatvelė.
BAŽNYČIOS: Šv. Jono ir Pauliaus namų vietoje viduramžiais pastatytos bažnyčios.
KELIAS: Į Aventino kalvą kelias veda pro Circus Massimo. Už aikštės - Palatino kalva su imperatorių rūmų griuvėsiais.
ATRAKCIJA: Teisybės burna – antikos laikų kanalizacijos šulinėlio dangtis – daug dešimtmečių yra viena iš lankomiausių Romos vietų. Pasak legendos, rūstus vyras nukanda nedorėliams rankas.
RAITELIAI: Policijos patrulis ramioje Aventino kalvos gatvelėje.
SODAS: Apelsinų sode galima išsitiesti po medžiu ir palaukti, kol nukris tavasis vaisius.
AIKŠTĖ: Maltos ordino riterių aikštę juosia marmuro siena su Ordino šlovės ženklais ir užšifruotais tamplierių simboliais.
PREZIDENTAS: Italijos prezidentas Giorgio Napolitano išvyksta iš Maltos riterių ordino rezidencijos.
VARTAI: Po kelių akimirkų Maltos riterių ordino – suverenios valstybės – vartai užsivers, ir Šv. Petro bazilikos kupolą bus galima matyti tik pro rakto skylutę.