Naujausios
Medikė žvelgia pro poezijos langą
Kalnelio kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti slaugytoja Virgita Tuminienė kartais vietoj medicininių kortelių arba švirkšto į rankas ima parkerį ir užrašų sąsiuvinyje palieka eilėraščio eilutės. Prieš penkerius metus užrašai ir literatūrinės mintys kartu keliavo į Angliją, kur moteris slaugė senelius.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vėlyvoji
40-metė Virgita Tuminienė yra iš tų žmonių, kurie savyje poeziją suranda ne vaikystėje, o vėliau, kai gyvenimas atneša išbandymų, kurie suvokiami brandžiau ir giliau. Vaikystėje ir paauglystėje šalia buvo mama, močiutė ir dar trys vaikai šeimoje. Eilėraščio eilutės dėliojosi tik iš pankiško noro maištauti, išsiskirti, tačiau savo ankstyvosios kūrybos Virgita niekam neparodė. Gėdijosi, buvo pernelyg jautru. O namuose esant ligotai močiutei teko ne kartą matyti aplink besisukiojančius felčerius. Dar mama pasvajodavo, kad dukrelė gydytoja būtų... Taip literatūros mėgėja pasirinko mediciną ir tapo slaugytoja.
„Mano eilėraščiai buvo kuklūs, paprasti. Bet visada skaitydavau, ką kuria joniškiečiai. Keletą kartų pabandžiau laimę — išsiunčiau savo kūrybos rajono laikraščiui. Pamažu įsiliejau į klubo “Audruvė“ veiklą, pajutau norą tobulėti, ieškoti tinkamos detalės, savo požiūrio. Rašau apie žmogų, jausmus, išgyvenimus, dominuoja gyvenimo prasmės ieškojimai. Mėgstu taisyti. Dažniausiai eilėraštis neapsieina be koregavimo, — pasakoja V. Tuminienė. — Kai gimė vienas po kito abu jaunėliai — Airūnė ir Dovydas — pagalvojau, kodėl jie turėtų girdėti ir skaityti kitų posmus, o ne mano? Kiekvienam sukūriau po lopšinę. Ėmiau rašyti eiles vaikams.“
Literatė sako, jog šiuo metu ją apėmęs kūrybinis štilis. Ji rašo: „atnašaujami vaizdai nėra malonė/ tai veikiau prievaizdas/ minčių dūksmui/ dykumų smėliuose/ nebrandi sėkla trūnija/ ir jai nė motais/ saulė“. (“Nė motais“).
„Jei kažkas davė valią rašyti, gali ir atimti. Taip, auga trys vaikai, jiems reikia dėmesio ir galbūt kitiems dalykams lieka mažiau laiko. Bet užrašyti eilėraštį ilgai netrunka, reikia tik, kad kažkas ateitų į galvą, — mąsto Virgita. — Knyga man yra svarbi, mėgstu filosofinę mintį, iš “Šiaulių krašto“ nusirašau spausdinamas kasdienes sentencijas. Bibliotekoje pamačiusi žodį “filosofija“, būtinai paimu į rankas knygą. Pastebėjau, kad poeziją renkuosi lietuvių autorių, o prozą — dažniau užsienio rašytojų.“
Anglija
„Viskas mano gyvenime atsiranda laiku ir vietoje. Anglija — taip pat. Tarsi labai nė neieškojau. Tiesiog, kai supratau, kad norėčau užsidirbti svetur pinigų, pagerinti buitį, laikraštyje aptikau reikalingą skelbimą“, — pasakoja Virgita.
Atranką Vilniuje praėjo be problemų. Susikrovė lagaminą ir pusmečiui išvyko į Didžiąją Britaniją. Baigė bendravimo, darbo su turima medicinine bei technine įranga namuose apmokymus ir buvo pasiųsta prižiūrėti senelių.
„Anglijoje pamačiau, kaip gerbiami medikai, kaip rūpinamasi kiekvienu žmogumi. Nors dokumentų ir ten daug tenka pildyti, pati rašydavau specialų prižiūrimų senukų slaugos dienoraštį, rengdavau ataskaitas firmoms, bet darbas geriau organizuotas, — paskoja medikė. — Labai sustiprinta pirminė sveikatos priežiūros grandis arba vadinamosios poliklinikos paslaugos. Tokių ambulatorijų kaip, tarkime, Skaistgiryje, eidama rasdavau kas porą kilometrų. Ligoninės išdėstytos panašiu atstumu, kaip mums iki Šiaulių. Bet iškviesta greitoji medicinos pagalba atvyko per dešimt minučių. Mes Lietuvoje bandome eiti tuo pačiu reformos keliu, bet pirminė grandis dar nėra pakankamai stipri.“
Virgita mano, kad pagarba medikui Anglijoje reiškiama ne tik geru atlyginimu, bet ir žmogaus vertinimu, nėra priešpriešos tarp gydytojo, slaugytojo ir paciento. Kiekvienos grandies medikas laisvas spręsti savo sferoje, jis nesikiša į kito darbą. Pavyzdžiui, net suleisti insulino senutei kas rytą ir vakarą atvažiuodavo speciali brigada, nors pati Virgita tai būtų puikiausiai sugebėjusi. Atsižvelgiama į žmogaus emocinį, psichologinį komfortą. Jeigu ligonio netenkina slaugytojo darbas, abu nesutaria, jis turi teisę atsisakyti tokio asmens paslaugų, gauti kitą rūpintoją. Tokios pat sąlygos galioja ir slaugytojui. Moteris pasakoja girdėjusi atvejį, kai slaugytoja, sužinojusi apie siūlomoje jai prižiūrėti šeimoje esančius du šunis, pasakė negalinti ten vykti dirbti, nes nemyli keturkojų ir nesugebės su jais tinkamai elgtis. Į jos pareiškimą išsyk reaguota.
Anot V. Tuminienės, pacientai užsienyje labiau rūpinasi sveikata, profilaktiškai tikrinasi, todėl mažiau kaltina medikus.
Į Angliją Virgita gali grįžti kada panorėjusi, nes jos darbo kontraktas atviras. Bet šiuo metu moteris apie tai negalvoja: dirba, su vyru augina tris muzikalius vaikus. Vyresnioji Aistė groja gitara ir fleita, pati kuria eiles ir žodžius pritaiko savo dainoms, Airūnė pradėjo mokytis groti pianinu, o mažėlis Dovydas domisi mušamaisiais instrumentais.
Donoro kortelė — rankinėje
Medikės rankinėje be kitų moterims įprastų smulkmenų, visada rastume vieną išskirtinį dokumentą — organų donoro kortelę. Ją Virgita išsiėmė prieš maždaug aštuonerius metus, besilaukdama Airūnės.
„Organų donorystės karuselė dar nebuvo įsisukusi, daug kam kėlė abejonių. Aš pati susiradau, kur ir kokius dokumentus reikia užpildyti. Pasirašiau, kad nelaimės atveju sutinku, jog būtų panaudojami visi organai, su kuriais tai įmanoma padaryti. Perspėjau šeimą apie savo sprendimą. Periodiškai vis primenu, kad apsiprastų, nepamirštų, jei kas atsitiktų“, — šypsosi slaugytoja.
Virgita kiekvienais metais bent kartą nemokamai duoda kraujo. Tai jai lygiai taip pat suprantama, natūralu, juolab, kad pati dirba sveikatos apsaugos sistemoje.
Autorės nuotr.
KŪRYBA: Medikė Virgita Tuminienė rankose varto naujausią Šiaurės Lietuvos literatų kūrybos almanachą, kuriame spausdinama ir jos kūryba.