Lipdytoja

Lipdytoja

Tautodailininkė Asta Ginčienė lipdo iš molio. Gabalėlis prie gabalėlio, ir gimsta žvilgsnį traukiantys kūrinėliai.

Algimantas BRIKAS

brikas@skrastas.lt

Įgudusi lipdyti

Ginkūnuose gyvenanti tautodailininkė Asta Ginčienė lipdo iš molio.

Gabaliukas jo prie gabaliuko, ir į aukštį stiebiasi vaza. Arba randasi puodas. Arba dar koks nors gražus dirbinėlis. Vien rankomis — nepasitelkiant jokios technikos

Asta nežiedžia. Kartą pas patyrusią keramikę kuršėniškę keramikę Virgiliją Silvestrą Šufinskienę ji pabandė žiesti. Patyrusi meistrė stebėjo jos darbą, o paskui tarė: „Vaikeli, ne tu molį valdai, o molis tave — tavo rankos per silpnos“.

O lipdyti Asta jau įgudusi. Nemažai jos darbų yra iškeliavę pas žmones, dalyvauta daugelyje parodų. Keletas ir dabar eksponuojama Kuršėnų kultūros centre, Šiaulių rajono tautodailės parodoje.

Paklausūs maži gaminiai

Buvo metas, kai Asta prilipdydavo tūkstančius visokiausių molinių gyvūnėlių, varpelių, ir penkerius metus važinėjo prekiauti mugėse. Tokie gaminiai, kainuojantys po porą litų, buvo labai paklausūs. Vyrui išvykus į Airiją, prekyba nutrūko. Tada A. Ginčienė darbavosi vien kad tobulėtų meistriškumu, savo kūrinėlius eksponavo parodose.

Molio gaminiais žmonės domisi ir dabar. Labiausiai nebrangiais ir nedideliais, kad, mugėje įsigiję, galėtų namo parsinešti rankinėje.

Asta darbuojasi ir dabar. Kai kuriuos kūrinėlius ketina pristatyti į tautodailininkų parduotuvę. Darys didelius molinius kiaušinius, dar šio to — juk nebe už kalnų Velykos. Gal koks nors prekybos centras Šiauliuose vėl pakvies tautodailininkus į mugę prekiauti savo gaminiais, kaip kvietė prieš Kalėdas — tokiam renginiui reikia ruoštis iš anksto.

A. Ginčienė sako nesireklamuojanti, nors galėtų iš molio daryti interjero detales, dekoratyvines sieneles, pano ar paveikslėlius, jeigu kam nors jų reikėtų. Kurti tokius ieškojimams skatinančius darbus jai — įdomiausia

Atsitiktinumas

Asta nuo mažens mėgo piešti, mokėsi Šiaulių dailės mokykloje. Pamokose teko padirbėti ir su moliu, bet jis buvo nepatrauklus — naudojamas ne pirmą kartą, sulietas vandeniu, kad nesudžiūtų. Telšių dailės technikume studijavusi dizainą, įmonėse dirbo dailininke.

Su moliu ją suvedė atsitiktinumas.

Darbo birža pasiuntė į keramikos kursus, organizuojamus vienoje Šiaulių įmonėje. Čia Asta pirmą kartą pamatė, koks lygus, gražus gali būti molis, atrėžiamas gabalais, tartum šokoladas.

A. Ginčienė sako, kad ją mokė labai geri meistrai. Išmokė lipdyti taip, kad po kurio laiko nebebuvo galima atskirti, kuris lipdinys — jos, mokinės, o kuris — patyrusio darbuotojo.

Visuomenininkė

Dar po keleto metų Asta ėmė kurti savuose namuose. Vienas kūrybingas žmogus, pamatęs jos nulipdytą katiną, paskatino: lipdyk — tau seksis.

Iš pradžių turėjo mažą degimo krosnelę. Vėliau jos nebepakako: norėjusi kurti didesnius darbus. Astos vyras padarė didesnę.

Jau dešimt metų A. Ginčienė kuria iš molio. Vis labiau įsitraukia į visuomeninę veiklą, vadovauja Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus keramikų sekcijai.

Pernai Šiauliuose surengtoje kūrybinėje stovykloje A. Ginčienė vaikus mokė lipdyti iš molio. Vaikai, raginami eiti maudytis, atsakė: „Ne — mes norime lipdyti“. Tokia vaikų reakcija į Astai buvo didžiausias komplimentas: vadinasi, vaikams jos pamokos įdomios, o vėliau gal ir šilta kūrybinė ugnelė ne vienoje širdelėje įsižiebs.

VAZA: Šis indas tinka ir stalui papuošti, ir, tarkime, kiaušiniams padėti.

IDĖJA: Mintis nulipdyti varną Astai Ginčienei kilo Kuršėnuose suorganizuotoje keramikų stovykloje, miesto parke pamačius gausybę šių paukščių.

SAVI: Tautodailininkės Astos Ginčienės namuose likę nedaug jos dirbinių.

KOLEKCIJA: Iš tūkstančių nulipdytų padarėlių po vieną pasiliekama prisiminimui.

EKSPONATAI: Astos Ginčienės darbai eksponuojami Kuršėnų kultūros centre surengtoje parodoje.

PUODAS: Tautodailininkė mėgsta lipdyti masyvius dirbinius.

GIMINĖS: Visi nulipdytieji gyvūnėliai vienas nuo kito skiriasi ne tik dydžiu.

PINIGAI: Yra prilipdyta įvairiausio dydžio taupyklių.

Autoriaus nuotr.