Naujausios
Laisva laisvos šalies pilietė
Literatų klubo „Audruvė“ prezidentė Regina Briedytė gyvena gamtos apsuptyje nuošalioje Kalnelio kaimo (Joniškio rajonas) sodyboje: rašo eiles, skaito knygas, augina naminių paukščių, du šunis ir sako esanti laisva nuo visko – namų, žemių, turtų – laisvos šalies pilietė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vietoje pinigų skaičiuoja paukščius
Sodyboje prabėgo Reginos vaikystė, iš čia ilgus metus važinėta į darbą: Švietimo skyrių, vėliau – į Joniškio „Aušros“ gimnaziją, pagaliau – į Kalnelio pagrindinę mokyklą, kurios slenkstį ir vaikystėje mynė.
Kalnelio pagrindinės mokyklos nebėra. Ji uždaryta sulaukusi 100-mečio. Sulig tuo baigėsi ir Reginos Briedytės kelias į darbą. Po 36-erių metų, kuriuos praleido buhalterijoje rikiuodama algas, dėliodama balansus, liko skaičiuoti praskrendančius žvirblių pulkus.
„Dabar laukiu zylutės,“ – moteris rodo už lango lauke prie verandos pakabintą 5 litrų talpos plastikinį butelį, tapusį lesykla.
Zylutė prieš keletą dienų nutūpė ant palangės ir pabeldė į stiklą, prašė maisto.
Kieme ant grandinės pririštas amsi penkerių metų Dikas. Kitas šuo – 14 metų Pulgosas – nepriminantis vienos kojos, laksto diendaržyje. „Šuneliui kažkas atsitiko,"– nerimauja Regina.
Šioje sodyboje dar laikoma žąsų, raibų vištų, ančių. Tik kalakutų nėra, bet šeimininkė pažada – bus.
„Vis dėlto gražus tas pasaulis. Kai likau be darbo, tik tada pamačiau, kaip nuostabiai žydi vyšnių sodai, kokie paukščiai gyvena ir lanko sodybą, koks įvairiaraštis būna dangus,“ – sako vienkiemio gyventoja.
Poezija – gyvenimo jausmų dienoraštis
Regina atsiverčia sąsiuvinį, kuriame ranka surašyti eilėraščiai. Vienas po kito. Paskutinis atėjo į galvą sausio 24-ąją. Paprastas, šiek tiek ironiškas, apie kasdienybę, kurioje – kūrenama ugnis, kasamas sniego takas link šulinio, pažįstamų ir nepažįstamų skambučiai. Anksčiau buvo sonetų laikotarpis, haiku. Nors šiuos rašė ne japoniško stiliaus, tiesiog kaip labai trumpus pastebėjimus.
„Poezija – mano gyvenimo dienoraštis. Ne įvykių, bet jausmų, emocijų,“ – sako ji.
***
Šalčio rankos bauginančios
Graibsto kelius ir klupdo,
Ir lenkia prie žemės.
Dieve,
Aš dar nenoriu mirti,
Dar nekalbėkit–
Amen.
Slysta tirštėjantis kraujas,
Kemšasi plonos gyslos.
Bėga šviesa per sąmonę,
Šviesa iš mano
Vaikystės.
Žinau, nėra nieko amžino.
Netgi akmuo suskyla.
Nuo šalčio grubių
Rankų
Smėliu duona pabyra.
Atsitokėju...
Kelsiuos...
- – - – - – -
Dievas
Atsiuntė rytą...
Vadovauja literatų klubui
Regina Briedytė šešerius metus vadovauja Joniškio rajono literatų klubui „Audruvė“. Organizuoja renginius, dalyvauja įvairiose šventėse, literatų susitikimuose su gyventojais, bibliotekų skaitytojais. Dabar jos galvos skausmas – leidžiamas rajono literatų almanachas, skirtas klubo 35-mečiui, paminėtam praėjusiais metais.
Daug skaito. Neseniai perskaitė visą metų knygų penketuką.
„Mėgstu paprastesnius kūrinius, pasakojimus apie kaimą. Skaitau Romualdo Granausko knygą ir prieš akis vaizdai iškyla. Nesuprantu, kai kūriniuose keikiamasi. Manau, kad keiksmažodis yra pernelyg lengvas, gerokai paprastesnis būdas nusakyti norimą situaciją,“ – įsitikinusi literatė.
Šeimai skaitydavo knygas
Kurti Regina pradėjo kelerių metų, kai tik šeimyniškiai – dvi vyresnės seserys, brolis, tėvai, pamokė skaityti ir rašyti. Vakarais mama ir seserys megzdavo, nerdavo, o mažąją mergaitę užsodindavo ant stalo, kur labiausiai šviesdavo žibalinė lempa, ir liepdavo garsiai skaityti.
„Tėvas iš bibliotekos knygų parnešdavo pundais. Skaičiau Viktoro Hugo „Paryžiaus katedrą“ ir sugalvojau pati parašyti romaną. Rašiau kažką apie čigones, elgetas. Gal prisimindama Esmeraldą ar po kaimus vaikščiojusius vargšus. Bet brolis mano kūrybą supeikė, tad šitą reikalą teko užmesti,“ – juokiasi literatė.
Ketvirtoje klasėje Regina per tėvų susirinkimą jau skaitė savo kūrybos eilėraštį. Įsimintinas įvykis, viešumas.
Vėliau grįžo prie smulkiosios prozos. Rajono laikraštyje spausdinti jos apsakymai. Tačiau proza reikalauja daug laiko, o eilėraštį gali vienu ypu iškvėpti tarsi oro gurkšnį.
Kelionės į mokyklą
Iš vaikystės išlikę ir prisiminimai apie mokyklą, į kurią apie 3 kilometrus iki Valiūnų kaimo tekdavo klampoti užpustytais keliukais, laukais, bristi per upelį. Kol nueidavo, kojos, rankos, viršutiniai drabužiai sušlapdavo.
„Tėvai nupirko vyriškus kerzinius batus su pašiltinimu. Prisiaudavau kojinių ir eidavau. Mokytoja visus pasitikdavo. Kas sušlapęs, to pirštines, kojines, paltukus nuvilkdavo ir džiovindavo prie kūrenamos krosnies. Visi turėjome savo šlepetes, kuriomis persiaudavome. Per ilgąją pertrauką mokytoja išvirdavo arbatos, ją užbalindavo pienu, duodavo bandelių. Man patiko mokytis,“ – prisimena literatė.
Po kelerių metų mokyklos pastatas iškilo Kalnelyje, tad kasdienės kelionės kryptis pasikeitė į kitą pusę. Ir čia kelias buvo prastas, – paprastas lauko keliukas, žemės ūkio technikos išvažinėtas. Kai labai patvindavo, vyresni vaikai mažųjų mokinių portfelius pirma parnešdavo, vėliau – pačius mokinukus ant pečių vilkdavo, nes šie negalėjo įveikti klampynės.
Turi išmirti vergų karta
Regina vaišina pačios surinktų brunknių, mėlynių lapų, čiobrelių arbata. Surinko uogienojus Jūrmaloje, kur vežė neįgaliųjų draugija.
Prabildama apie ateitį Regina Briedytė, kuriai liko keleri metai iki pensijos ir į duris beldžiasi apvali sukaktis, nusiteikia optimistiškai.
„Aš tikrai myliu Lietuvą, kaip sako Marijonas Mikutavičius. Nieko greitai nebūna. Juk Mozė išvytą iš Egipto žemės tautą po dykumą vedžiojo 40 metų, tam, kad išmirtų vergų karta. Mums praėjo tik 21 metai. Bet vieno gaila – jauni žmonės emigruoja ir nežinia, ar bus kam pakeisti valdžią,“ – svarsto ji.
Literatė dalyvavo rajono Sąjūdžio grupėje, nes labai norėjusi laisvės. Ir dabar eitų ginti Tėvynės, nes ji yra didieji mūsų namai. Mažieji namai – tai savas kiemas ir mes patys.
Autorės nuotr.
EILĖRAŠTIS: Eilėraštis gimsta pagavus jausmų, emocijų impulsus ir jį galima greitai užrašyti, kad ir ant sniego.
DVIESE: Regina – apsnigtoje kaimo sodyboje su penkerių metų sargu šuneliu Diku.
DARBAS: Keletą mėnesių Regina Briedytė dirbo Joniškio Raudonojoje sinagogoje: kasdien rytais vėdinimui atverdavo langus ir duris, o vakare uždarydavo, prižiūrėjo ir medžio meistrų parodą, kurioje buvo ir šių metų simbolis – drakonas.
DIENORAŠTIS: Regina Briedytė sako, kad eilėraščiai yra jos jausmų dienoraštis.