Naujausios
Labai užimtas žmogus
Gruzdžiuose (Šiaulių rajonas) gyvenantis 91-erių Benediktas Lapeika — labai užsiėmęs. Jis savo namuose yra įkūręs muziejų, renka kraštotyros medžiagą, rašo eilėraščius.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Poetas
Kone kiekvieną dieną Benediktas Lapeika ima popieriaus lapą ir kuria eilėraščius. Jis sako, jog, kilus minčiai, turi ją užrašyti, kol ji „neišdunda“.
Kurti pradėjo prieš 30 metų. Segtuvuose jau guli apie 800 kūrinėlių.
Priklauso miestelio eiliuotojų klubui „Girstulė“. Savo eilėraščius skaito įvairiuose renginiuose.
Pernai išleistame gruzdiečių literatų poezijos rinkinyje „Tyli gimtosios žemės išpažintis“ yra ir penkiolika pono Benedikto eilėraščių. Viename iš jų autorius atvirauja:
„Bet rašyti man patinka,
Šitas darbas širdžiai tinka —
Ką beveikiu, ką darau,
Pažiūrėk, ir vėl rašau.„
Kitame posme žmonai jis teisinasi, kad rašąs padaręs visus darbus, laisvu laiku.
Išleido prisiminimų knygą
Žmona priekaištaudavo, kad bereikalingai gaištąs laiką. Mat ji buvo girdėjusi, jog visų rašytojų žmonos nepritaria savo vyro užsiėmimui, todėl nepritarianti ir ji.
„Būdavo darbo, o jam — popieriukai rankoj, — mena Birutė Lapeikienė.
Ponas Benediktas džiaugiasi, kad žmona dabar jam jau pritaria. Jo pomėgį ypač pradėjo vertinti jam išleidus knygą.
Jo eilėraščiuose — vaikystės, tėviškės, karo vaizdai. Pernai išleistoje pasakojimų ir prisiminimų knygoje, pavadintoje „Prisiminimų knyga“, B. Lapeika taip pat žvelgia į praeitį, aprėpdamas savo gyvenimo kelią nuo vaikystės iki tarnybos tarybinėje kariuomenėje.
Knygai numatytus rašinius gruzdietis pirmiausia davė savo anūkams. Jis sako, kad, baigęs tik šešis mokyklos skyrius ir pusės metų trukmės Žemės ūkio rūmų ūkininkų kursus, jaučiąs mokslo trūkumą. O anūkai — baigę aukštąsias mokyklas, gabūs. Jie savo senelio rašinius paredagavo, kai kurių nepanaudojo.
Ponas Benediktas juokiasi pasakodamas, kad jo rašinių buvo visokių, ir apie komunistus buvo parašęs, bet anūkai patarė: „Nelįsk į politiką“.
Praeitis saugoma aplankuose
Benediktas Lapeika vieną po kito neša aplankus ir deda ant stalo. Juose saugomi dokumentai, nuotraukos, iškarpos, rašiniai, eilėraščiai byloja, kad šių namų šeimininkui nėra neįdomios, nesvarbios temos.
Viename aplanke pasakojama, kaip ir pas ką jis bandą ganė, Kaip vėliau dirbdavo, į talkas eidavo.
O čia — apie tai, kaip pateko į sovietų kariuomenę. Iš Šiaulių juos nuvarė į Gaižiūnų poligoną. Labai varginanti nagines avinčių ūkininkų vaikų kelionė pėstute truko keturias dienas.
Į kariuomenę pašaukė 1944 metų rugpjūtį, iš jos grįžo 1946-ųjų gegužę.
1948-aisiais šeimą apkaltino, išbuožino, išvijo iš namų — tėvai ir septyni vaikai pasklido po visą Lietuvą. Nuo Sibiro Lapeikas išgelbėjo tik tai, kad Benediktas tarnavo kariuomenėje, dalyvavo kare.
Atskiras aplankas skirtas Gruzdžių karo veteranams, kuriems B. Lapeika ir vadovauja.
O šis segtuvas — apie gaisrų gesintojus. Benediktas dar prieš karą, būdamas šešiolikos, įstojo į savanorių ugniagesių draugiją. Jį priėmė „kučeriu“ — valdyti arklį, į gaisravietę pristatyti inventorių.
Sovietiniais laikais B. Lapeika darbavosi Gruzdžių ugniagesių komandoje, 12 metų jai vadovavo.
Mėgsta muziką, dainą
Ponas Benediktas nuo seno mėgsta dainą, muziką. Šiame segtuve — apie tai.
B. Lapeikos kolūkio laikų bičiulis Juozas Arlauskas turėjo labai gražų balsą. Matyt, Benedikto nebuvo prastesnis, nes kur tik jie besusitikdavo, vienas kitą paragindavo užtraukti dainą. „Mudu praskambinom kulkozo laukus 10 — 15 metų“, -- mena B. Lapeika.
Kartą kūlė daržinėje. Kuliamajai ūžaujant labai gražiai išeina dainuoti — ir traukia Benediktas su Juozu dainą po dainos.
O tuo metu fermoje už kelių šimtų metrų kolūkio pirmininkas ir veterinarijos gydytojas tikrino veršius. Girdi: kažkas dainuoja. Ar tik ne girti?
Atvažiavę prie kuliančiųjų paklausė, kas dainavo. Parodė į bičiulius.
„O dabar ar galite sudainuot?“ — paklausė pirmininkas.
„Galim. Juozai, kokią?“— į draugą kreipėsi Benediktas.
„Kam mane, mama, kankinai,
Kam manęs neleidai tekėt,
Svirno duris užrakinai...„ — suskambo draugų traukiama daina.
Bažnyčioje B. Lupeika giedojo 58-erius metus. Kultūros namams, anot jo,„pratarnavo“ 40 metų. Visą 20-metį kapeloje mušė būgną. Grojo armonika, lūpine armonikėle
Ir, žinoma, traukė daina. Dainuodami duetu su Janina Zdaniene, apvažinėjo gana plačiai.
„Tai musiet esu tikrai navatnas žmogus“, -- prisiminęs ilgus savo aktyvios veiklos dešimtmečius, pats iš savęs nusistebi ponas Benediktas.
Traukia paglostyti arklį
Ypatinga vieta Benedikto Lapeikos mintyse skirta arkliams.
Kolūkio arklius prižiūrėjo 24-erius metus. Kartu ir budėdavo gaisrinėje.
Kolūkio pirmininko pavaduotojui Benediktui Ruikiui sumanius ir padedant, Gruzdžiuose įkūrė žirgyną. B. Lapeika pastoviai treniruodavo apie 15 vaikų, su jais važinėjo į varžybas po visą šalį.
Kalbai vos tik pakrypus apie arklius, pono Benedikto balsas nejučia sušvelnėja.
„Arklį paglostyti — pati ranka traukia. Sako: “Spirs„. Nespirs, žmogau. Tik nespirk tu jam, o arklys tau tai nespirs. Bet jis labai supratingas, iš akių ar iš ko sprendžia — išsyk pažįsta žmogų“ — kalba B. Lapeika.
Bet juk būna, kad įspiria?
Taip, gali ir įspirti, jei nieko nesakydamas eisi tvarte pro šalį. Spirs iš netikėtumo. O jei eidamas lūpomis skleisi kokius nors garsus, arklys niekada neįspirs.
Apie arklius, arklininkystę Gruzdžių krašte daug galima sužinoti ne tik pavarčius medžiagą, sukauptą B. Lapeikos aplankuose.
Pardavęs arkliuką, jis ėmė sukti galvą, kaip panaudoti tuščią likusį statinėlį. Dabar jame — įdomių eksponatų pilnas muziejus.
Išsiruošiame jo apžiūrėti. Šeimininkė stebi, kad vyras šiltai apsirengtų, įspėja muziejuje ilgai nebūti: jis nešildomas — netruks prikibti liga.
Arklio muziejuje
Ant šalia ūkio pastato paties šeimininko suręstos būdos durų — nuoroda: „Arklio muziejus“.
Muziejaus eksponatai jo įkūrėjui labai artimi.
Pridėta pavalkų, apinasrių ir kitų prie arklių būtinų daiktų. Žirginiui sportui išnykus iš B. Lapeikos gyvenimo, jį dar primena balnas ir raitelio batai.
Išsaugoti ir senelio šorai, tėvo plėškės dar iš 1919-ųjų, kai jis važiavo į savo vestuves Skaistgiryje.
Šias lenteles, kuriose nurodyta, kas tai per arklys, kas su juo dirba, gražiai išrašė dukra. Jos kabėdavo prie arklių gardų.
Daugybė arklių nuotraukų ir aprašymų — Lietuvos sunkiųjų, arabų veislių žirgai, žemaitukai...
Medžio darbus mėgstantis B. Lapeika yra pridaręs medinių arkliukų, talkinančių žmogui, nudirbant įvairius darbus. Štai arkliukas, įkinkytas į ratus. Rogėmis vežantis rastą. O čia — kuliama. Ir šiame darbe nebūdavo apsieinama be arklio.
Išsaugotos ir piemenavimo laikus primenančios naginės su auteliais viduje. Tai su šiomis naginėmis jis į kolūkį atėjo.
Žvalgaisi po muziejui ir negali nepritarti jo įkūrėjui, savininkui, sakančiam, kad jam atidžiai apžiūrėti reikia bent poros valandų.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje Gruzdžių apylinkės viršaitis, sužavėtas B. Lapeikos sukauptų eksponatų, žadėjo skirti kokias nors patalpas erdvesniam muziejui priglausti. Neliko nei viršaičių, nei pažadų.
Svečius nustebino sukauptas turtas
Žvelgiant į vis storėjančius aplankus, į muziejaus eksponatus, sunku net spėlioti, kas šiam garbaus amžiaus gruzdiečiui nėra įdomu. „Aš tuo visą laiką sirgau“, — apie savo pomėgį kaupti įvairiausią kraštotyros medžiagą, straipsnius, pasakojančius apie valstybės istoriją, sako B. Lapeika.
Atskiruose segtuvuose — medžiaga, pasakojanti apie Lietuvos valdovus, apie artojus, jaunuosius ūkininkus, tremtis...
Šis gruzdiečio sukauptas turtas labai nustebino jo sodyboje apsilankiusias Šiaulių rajono viešosios bibliotekos darbuotojas. Glėbį aplankų jos išsivežė į biblioteką. Dalį jau grąžino.
Senolis — labai užsiėmęs žmogus. Kone kiekvieną pavakarę jis išeina į miestelį su savo reikalais.
Štai vėl miestelio bibliotekoje renkasi eiliuotojų klubo „Girstulė“ nariai — kaip gi nenueisi?
Visi skaitys naujausius savo eilėraščius. Paskaitys ir ponas Benediktas. Po to, paprašytas bičiulių, iš kišenės išsitrauks lūpinę armonikėlę — ir užgros.
Autoriaus nuotr.
KINKINYS: Benediktas Lapeika muziejuje saugo nemažai savo medžio darbelių.
METRAŠTININKAS: Benediktas Lapeika vis kaupia savo archyvą.
ĮSTAIGA: Besidomintieji arklininkyste, žirgais mielai pakviečiami į Arklio muziejų.
GIDAS: Benediktas Lapeika gali daug papasakoti apie kiekvieną muziejaus eksponatą.
EKSPONATAI: Pakinktai ir kiti daiktai primena dešimtmečius, dirbtus kolūkyje.
RATELIS: Šis kūrinėlis — tiksli verpėjų naudoto kopija.
Benedikto LAPEIKOS archyvo nuotr.
SPORTAS: Gruzdžių žirgyno treneris Benediktas Lapeika — aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
ŠOKIS: Benediktas Lapeika aktyviai dalyvavo meno saviveikloje.