KRYŽELIS PO SIJONU

Pap­ras­tos is­to­ri­jos

KRY­ŽE­LIS PO SI­JO­NU

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Žur­na­lis­tė

Ant šven­to pa­veiks­lo mu­sė tu­pė­jo tol, kol iš­tu­pė­jo dar vie­ną tam­siai ru­dą taš­ką. Ta­da pa­ki­lo ir zvimb­da­ma nu­lė­kė vir­tu­vės link. Zvim­bi­mas pa­ža­di­no ne­ti­kė­tai ir ne­lai­ku įmi­gu­sią Ma­riu­kę, su vi­sais rū­bais pri­gu­lu­sią po įtemp­tos die­nos baž­ny­čio­je. Ma­riu­kė ten vi­są gy­ve­ni­mą pro­čke­le dir­ba. O šian­dien, šeš­ta­die­nį, bu­vo ypač daug dar­bo: ke­lios ves­tu­vės, ke­lios krikš­ty­nos, dar si­dab­ri­nės ves­tu­vės, pa­skui san­tuo­kos atnaujinimas... Ma­riu­kė tik laks­tė ir laks­tė tai su šluo­ta – pa­šluo­ti pri­bi­ru­sių žied­la­pių ir ki­to­kių la­pų – tai žva­kes at­nau­jin­ti, tai puokš­tes pa­keis­ti. Po vis­ko – šva­riai iš­va­ly­ti.

Pa­var­go. Ne­be jau­nys­tė, kai vi­są die­ną pus­te­ki­nė at­laks­čiu­si, va­ka­re į šo­kius eit svei­ka­tos tu­rė­jo. Da­bar duok Die­ve iki lo­vos nu­slink­ti.

Grį­žo va­ka­rop, sau­lei įstri­žai pro me­džius švie­čiant, ir pri­gu­lė. O kai mu­sės pri­ža­din­ta pa­bu­do, už lan­go bu­vo juo­da tam­sa, ir ly­gus leng­vas lie­tus šiu­re­no jur­gi­nus po lan­gu.

***

Sta­lius Pet­ras šeš­ta­die­nį pa­ga­liau bai­gė laip­tus nau­ja­me Vai­gi­nių na­me. Su­dė­jo, su­tvir­ti­no, už­la­ka­vo. To­kia pro­ga ge­rai pa­va­ka­rie­nia­vo, rie­bią kiau­lie­ną už­lie­jo na­mi­niu alum, ko­kį tik se­na­sis Vai­gi­nis mo­kė­jo da­ry­ti: tru­pu­tį sals­te­lė­ju­sį, su leng­va rūgš­te­le ir kar­tė­liu ant ga­lo. Ge­ri ir at­si­ge­ri, bet ne­pa­si­ge­ri. Ge­ras Vai­gi­nio alus.

Na­mo Pet­ras su­si­ruo­šė vi­sai su­te­mus. Pra­dė­jo ly­no­ti. Jau­no­ji Vai­gi­nie­nė pa­gai­lė­jo sa­vo gė­lė­to liet­sar­gio ir Pet­rui pa­sko­li­no se­no­jo Vai­gi­nio, uoš­vio, bre­zen­ti­nį ap­siaus­tą su gob­tu­vu. Pet­ras juo ap­si­siau­tė ir at­si­svei­ki­no, o kad trum­piau ei­ti bū­tų, pa­su­ko per ka­pi­nai­tes.

Gra­žios ka­pi­nai­tės, se­nos, pri­žiū­rė­tos, net žva­ke­lės stik­li­niuo­se lik­to­rė­liuo­se ži­ba. Ei­ni per ka­pi­nes kaip per mies­tą. Ir ke­lias aiš­kus, ir ne­bau­gu. Juo­lab, kad vi­si, to­se ka­pi­nai­tė­se gu­lin­tys, Pet­rui ar­ba as­me­niš­kai pa­žįs­ta­mi, ar­ba iš pa­sa­ko­ji­mų. Vi­si ge­ri žmo­nės bu­vo, tai ko bi­jot? Ypač po Vai­gi­nio alaus...

Tik stai­ga Pet­ras su­sto­jo. Aiš­kiai kaž­kas jį už pe­ties už­ka­bi­no. Pet­ras – ne iš baugš­čių­jų, ir alaus stip­riai „įme­tęs“, bet pa­kink­lius iš bai­mės vy­rui su­ra­ki­no. Sus­to­jo, o tas kaž­kas vis lai­ko įsi­ki­bęs. Įk­vė­pęs oro, Pet­ras lė­tai pa­si­su­ko.

Ak tu ru­pū­žė­le ža­lio­ji, tai­gi dal­ge­lė! Ma­ža dal­ge­lė žo­lei pjau­ti į me­dį įka­bin­ta. Smai­ga­liu ir įsi­se­gė Pet­rui į pe­tį.

Nu­si­juo­kęs pa­ts iš sa­ves, Pet­ras iš­kė­lė dal­ge­lę, ap­žiū­rė­jo žva­kių švie­so­je. Pa­žįs­ta­ma, iš kle­bo­ni­jos. Pats tai dal­ge­lei ko­tą per­nai dir­bo. Se­na­sis nu­lū­žęs bu­vo. Ma­tyt, Ma­riu­kė pjo­vė žo­lę ap­link ka­pe­lius, o kad ne­šio­tis ne­reik­tų, įkė­lė me­din iki ki­to atė­ji­mo.

„Ne­ge­rai dal­ge­lei me­dy­je. Lie­tus ly­ja, su­rū­dys ar su­žeis ką nors, pro ša­lį ei­nan­tį. Rei­kia nu­neš­ti į kle­bo­ni­ją ir pa­sta­ty­ti prie du­rų. Ry­te pa­si­dės į vie­tą“,– pa­mąs­tė sta­lius Pet­ras ir, per­si­me­tęs dal­ge­lę per pe­tį, nuė­jo per ka­pi­nes kle­bo­ni­jos ir sa­vo na­mų link.

***

Mu­sės pa­ža­din­ta, Ma­riu­kė sė­di ant lo­vos kraš­to, ba­som ko­jom grai­bo šle­pe­čių. Ne­ra­du­si pa­rie­čia ko­jas po sa­vim, at­si­re­mia į tris pa­gal­ves, vi­sa­da pa­dė­tas lo­vos gal­vū­ga­ly, ir, žiū­rė­da­ma, kaip lan­go stik­lu bė­ga lie­taus ta­ke­liai, ap­švies­ti vie­nin­te­lio gat­vės ži­bin­to, mąs­to apie sa­vo gy­ve­ni­mą.

Pri­si­me­na, kaip ją, jau­nu­tę mer­gai­tę, ma­ma at­ve­dė į baž­ny­čią pa­tar­nau­ti vie­toj se­no­sios Ro­za­li­jos, ku­rios reu­ma­to iš­su­ki­nė­ti pirš­tai Ma­riu­kei kė­lė siau­bą o pa­čiai Ro­za­li­jai – nuo­la­ti­nį skaus­mą ir ne­ge­bė­ji­mą net baž­ny­čios grin­dų iš­plau­ti.

Se­nas ku­ni­gas Ma­riu­kei bu­vo ge­ras, lei­do gy­ven­ti kle­bo­ni­joj, at­ski­rą kam­ba­rį da­vė, nes Ma­riu­kės na­muo­se, vi­so dvie­juo­se kam­ba­riuo­se, vie­tos ne­bu­vo nei pa­si­suk­ti: de­vy­ni vai­kai ir se­ne­lis de­šim­tas. Tė­vo su ma­ma jau nie­kas net ir ne­bep­ris­kai­tė.

Dar tas pir­ma­sis, se­na­sis ku­ni­gas Ma­riu­kei pa­do­va­no­jo me­di­nį kry­že­lį su pri­kal­tu die­vu­liu ir lie­pė jį vi­sa­da prie sa­vęs lai­ky­ti, kad ne­la­ba­sis ne­pris­to­tų.

Ma­riu­kė pa­klau­sė ku­ni­go ir kiek­vie­na­me dra­bu­žy­je pa­si­siu­vo slap­tą ki­še­nę tam kry­že­liui ne­šio­tis. Ma­ža kas, juk ne­la­ba­sis bet ka­da iš bet kur pa­si­ro­dyt ga­li.

Pa­ma­žė­le Ma­riu­kė pri­pra­to taip gy­ven­ti – Die­vo na­mų tvar­ko­mis ir rit­mu. Kie­vie­nas nau­jas į pa­ra­pi­ją at­kel­tas ku­ni­gas Ma­riu­kę pe­rim­da­vo kaip baž­ny­čios pri­klau­si­nį, to­dėl Ma­riu­kė jau­tė­si sau­gi ir rei­ka­lin­ga.

Tik ber­niu­kai to­kios „na­baž­nos“ pa­ne­lės tru­pu­tį pri­ven­gė. Taip ir li­ko Ma­riu­kė iš­ti­ki­ma tik ku­ni­gams ir baž­ny­čiai. Baž­ny­čią kaip sa­vo na­mus pri­žiū­rė­jo, o ku­ni­gą, sa­vo glo­bė­ją, my­lė­jo ir sau­go­jo.

My­lė­jo ir ši­tą ku­ni­gą, nors žmo­nės apie jį vi­saip kal­bė­jo: ir kad ne vi­sai do­ry­bin­gas, ir kad vy­ną ne tik per mi­šias ge­ria, ir kad ne tik vy­ną, o ir daug stip­riau; ir kad mo­te­riš­kę kaž­kur tu­ri, ir dėl to (čia jau pa­čių pik­čiau­sių da­vat­kų nuo­mo­nė) vie­ną die­ną jį ar­ba vel­nias nu­jos, ar­ba gil­ti­nė pa­siims pir­ma lai­ko, se­nat­vės ne­su­lau­ku­sį.

Bet Ma­riu­kė to­kių kal­bų ne­si­klau­sė. Kuo ga­lė­jo, pa­dė­jo ku­ni­gui, nors ir se­na: ir šven­to­riu­je par­klu­pu­sį į kam­ba­rį ve­dė, ir ko­pūs­tų ra­sa­lo ry­te ne­šė, žo­džiu, my­lė­jo, kaip mo­kė­jo ir bu­vo ga­ta­va sa­vo gy­vas­tį už ku­ni­gą ati­duo­ti, nes tik ku­ni­go ir baž­ny­čios dė­ka ji tu­ri šil­tus na­mus ir ra­mią se­nat­vę.

Ir kaip tik tuo me­tu, kai min­tis apie ne­lauk­tą mir­tį, atei­nan­čią ku­ni­gė­lio pa­siim­ti, šiur­pi­no Ma­riu­kės vaiz­duo­tę, iš ka­pi­nių kle­bo­ni­jos link ėmė ar­tin­tis ypa­ta su gob­tu­vu ir dal­giu ant pe­ties.

Ma­riu­kė pra­džioj ne­su­vo­kė, kad tai, ką ji ma­to, iš tie­sų yra tik­ra. Ma­nė, kad tai – tik jos vaiz­duo­tės pa­da­ri­nys, tuoj pra­nyk­sian­tis lie­taus šiu­re­ni­me ir nak­ties tam­so­je ly­giai taip pat, kaip ir pa­si­ro­dė. Bet kai ypa­ta priar­tė­jo prie kle­bo­ni­jos tiek, kad aiš­kiai ma­tė­si ir ūgis, ir dal­gis, o po gob­tu­vu vie­to­je vei­do – juo­da kiau­ry­mė, ku­rios neapš­vie­čia vie­nin­te­lis gat­vės ži­bin­tas, Ma­riu­kė šo­ko iš lo­vos.

Ji su­pra­to, kad pik­čiau­sių da­vat­kų žo­džiai ne­bu­vo šiaip il­ga­lie­žu­vių pra­ma­nas. Ji per aki­mir­ką su­vo­kė, kad vi­sa, ką mo­te­rys kal­bė­jo ga­lint at­si­tik­ti, iš tie­sų da­bar ir įvyks. Ir tik nuo jos, Ma­riu­kės, pri­klau­so, pa­sieks gil­ti­nė ku­ni­go kam­ba­rį, ar bus su­stab­dy­ta čia, kle­bo­ni­jos kie­me.

Dus­da­ma Ma­riu­kė nuo sie­nos nu­lu­po mu­sių nu­tu­pė­tą Jė­zaus šir­dies pa­veiks­lą ir vien­marš­ki­nė iš­lė­kė pro du­ris, pa­veiks­lą at­ki­šu­si į prie­kį.

„Ne­duo­siu ku­ni­gė­lio! Jau ge­riau ma­ne! Ma­ne imk, man jau se­niai lai­kas!"- šau­kė Ma­riu­kė, tie­siai į juo­dą­ją ypa­tą kiš­da­ma mu­sių iš­taš­kuo­tą Jė­zaus šir­dį.

Sta­lius Pet­ras su­čiu­po Ma­riu­kę už ran­kos, kad ši šven­to pa­veiks­lo ne­sug­rūs­tų tie­siai jam į vei­dą su vi­sais stik­lais.

Ma­riu­kė, su­lai­ky­ta už ran­kos, tik žiop­te­lė­jo ir kri­to kaip nu­kirs­ta.

Pet­ras su­ne­ri­mo, at­rė­mė dal­ge­lę į na­mo sie­ną ir ėmė gai­vin­ti su­smu­ku­sią Ma­riu­kę, plekš­no­da­mas at­ga­lia ran­ka jai per abu skruos­tus. Neil­gai tru­kus Ma­riu­kė, dar vis leis­gy­vė, pra­mer­kė akis ir ėmė kaž­ko grai­by­ti po sa­vo si­jo­nu, lais­va ran­ka žeg­no­da­ma Pet­rą.

„Iš­nyk, pa­si­trauk, pik­ta dvasia..."- va­pė­jo be­krau­jėm lū­pom.

Pet­ras, man­da­gus ir san­tū­rus vy­ras, kiek at­si­trau­kė nuo gy­vy­bę at­ga­vu­sios Ma­riu­kės ir ra­miai žiū­rė­jo, kaip ta ke­pur­nė­ja­si po sa­vo si­jo­nus.

Stai­ga iš tų si­jo­nų gel­mės Ma­riu­kė iš­trau­kė ne­di­de­lį me­di­nį kry­že­lį su pri­kal­tu die­vu­liu ir ėmė juo mo­juo­ti į vi­sas ke­tu­rias pu­ses, vis gar­siau kal­bė­da­ma „Tė­ve mū­sų“ bei „Svei­ka Ma­ri­ja“.

Sta­lius Pet­ras, aki­vaiz­džiai įsi­ti­ki­nęs, kad Ma­riu­kės gy­vy­bei ir svei­ka­tai nie­kas ne­beg­re­sia, pa­ki­lo ir lė­tai nuė­jo link sa­vo na­mų. O Ma­riu­kė, dar pa­vy­mui ke­lis kar­tus kry­žiu­mi per­žeg­no­ju­si juo­dą še­šė­lį, sun­kiai al­suo­da­ma, at­si­sė­do ant laip­tu­kų ir ėmė žeg­no­tis pa­ti, šnibž­dė­da­ma pa­dė­ką Die­vui iš­džiū­vu­sia bur­na.

Kiek pa­sė­dė­ju­si, at­ga­vu­si amą ir įsi­ti­ki­nu­si, kad ypa­ta su gob­tu­vu vi­siš­kai pra­ny­ko nak­ties tam­so­je, nu­ri­mo, su­si­kė­lė si­jo­ną ir kry­že­lį su pri­kal­tu die­vu­liu įsi­ki­šo į spe­cia­liai tam rei­ka­lui pri­siū­tą slap­tą ki­še­nę. Grį­žu­si į lo­vą ir nu­si­ren­gu­si mie­gui, Ma­riu­kė dar kar­tą pa­tik­ri­no, ar kry­že­lis te­bė­ra.

Vi­sai ga­li bū­ti, kad jo dar pri­reiks.