Kristaus gyvenimą atkūrė maketuose

Kris­taus gy­ve­ni­mą at­kū­rė ma­ke­tuo­se

Šiau­lie­tis An­ta­nas Ged­vi­las bai­gė kur­ti Kris­taus gy­ve­ni­mo tri­lo­gi­ją. Prieš tre­jus me­tus pra­dė­jęs nuo Bet­lie­jaus, po me­tų šv. Ve­ly­koms sky­rė nu­kry­žia­vi­mo epi­zo­dą. Šie­met per aš­tuo­nis mė­ne­sius su­dė­lio­jo Kris­taus gy­ve­ni­mo mo­men­tus prie Jor­da­no upės.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAU­SKAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

„Bet­lie­jų pa­da­riau, Gol­go­tą pa­da­riau. Pa­gal­vo­jau: gi­mi­mas yra, mi­ri­mas yra. O kaip žmo­gaus gy­ve­ni­mas?“ – apie šo­vu­sią min­tį su­kur­ti tri­lo­gi­ją sa­ko An­ta­nas Ged­vi­las.

Su­ko gal­vą: kaip vi­sa tai įgy­ven­din­ti, nes Kris­taus gy­ve­ni­me – daug svar­bių epi­zo­dų. Rin­ko­si svar­biau­sius as­pek­tus – tai, apie ką kal­ba­ma per šv. mi­šias.

Ma­ke­to matmenys – 1 met­ras 5 cen­ti­met­rai ir 45 cen­ti­met­rai. Jį su­kur­ti pri­rei­kė aš­tuo­nių mė­ne­sių. Ma­ke­tą šiau­lie­tis kū­rė pa­gal že­mė­la­pį. Rea­ly­bė­je vaiz­das apim­tų 27 ki­lo­met­rus.

Ma­ke­to ašis, prie ku­rios vy­ko svar­biau­sie­ji įvy­kiai – Jor­da­no upė. Ji jun­gia Drus­kos (ar­ba Ne­gy­vą­ją) jū­rą, ku­rios pa­kran­tė­je ma­ty­ti ska­lau­ja­ma mar­mu­ro drus­ka, bei Ga­li­lė­jos (ar­ba Ti­be­ria­dos) eže­rą.

Pa­lei upę drie­kia­si pės­čių­jų ke­lias. A. Ged­vi­las ro­do bras­tą, ku­ria Kris­tus ga­lė­da­vo nuei­ti į Na­za­re­tą.

„Vy­ko daug gin­čų, kur Jė­zus Kris­tus bu­vo pa­krikš­ty­tas. 2015 me­tais moks­li­nin­kai Už­jor­da­nės Be­ta­ni­jo­je, ties šia bras­ta, at­ka­sė ak­me­nį su sky­le“, – sa­ko A. Ged­vi­las. Šio­je ma­ke­to vie­to­je jis pa­ka­bi­no in­dą ir rankš­luos­tį.

Upės pa­kran­tė, dug­nas – ne­ly­gūs, iš­sky­rus de­ši­nį kam­pą – tai nuo­ro­da į ste­buk­lą, kai Kris­tus nu­ra­mi­no van­de­nį, ėjo jo pa­vir­šiu­mi, iš val­ties žve­jams skel­bė tie­sas. Čia plū­du­riuo­ja val­tis.

Ga­li­lė­jos eže­ro pa­kran­tė­je stūk­so ak­me­nys. Van­de­ny­je ži­ba pirk­lių pa­mes­tas auk­sas.

Dvi žu­vys ir pen­ki ke­pa­liu­kai duo­nos sim­bo­li­zuo­ja epi­zo­dą, kai šio­mis gė­ry­bė­mis Jė­zus Kris­tus pa­mai­ti­no mi­nią žmo­nių.

Šu­li­nys ir rau­do­nojo vy­no ąso­tis at­kar­to­ja mo­men­tą, kai Kris­tus van­de­nį pa­ver­tė vy­nu.

Kai­ria­ja­me kam­pe vaiz­duo­ja­ma pa­sku­ti­nė va­ka­rie­nė. Jai kur­ti min­tį da­vė Leo­nar­do da Vin­čio pa­veiks­las „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“. Ten, kur sė­dė­jo Ju­das, yra ap­vers­ta drus­ki­nė.

„Kai Jė­zus pa­sa­kė, kad vie­nas iš jū­sų ma­ne iš­duos, Ju­das pa­šo­ko ir ap­ver­tė drus­ką. Iš to ki­lęs ti­kė­ji­mas: jei ap­ver­tei drus­ką, kaž­kas at­si­tiks“, – ro­dy­da­mas į mi­nia­tiū­ri­nę drus­ki­nę sa­ko šiau­lie­tis.

Suo­las už­deng­tas tam­siai rau­do­nu au­dek­lu. Cent­re – mė­ly­na juos­te­lė. Ant bal­ta stal­tie­se pa­deng­to sta­lo, su­kal­to pa­gal žy­diš­ką tra­di­ci­ją, iš­ri­kiuo­tos dvy­li­kos apaš­ta­lų ir Kris­taus tau­rės. Tau­rė, iš ku­rios gė­rė Ju­das, atei­ty­je pa­juo­duos. Pas­ta­ty­ti ir in­dai vy­nui bei van­de­niui.

Ne­to­lie­se sta­lo – in­das ko­joms maz­go­ti. Ša­lia – rankš­luos­tis.

Kom­po­zi­ci­jos kam­pe pa­ber­ti 30 Ju­do si­dab­ri­nių. Pi­ni­gai bliz­ga po kar­tu­vė­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis Ju­do pa­si­ko­ri­mą.

Šį kam­pą A. Ged­vi­las kū­rė tam­ses­nį iš as­me­ni­nės pa­tir­ties. Pri­si­me­na, kaip nu­pur­ty­da­vo šiur­pas Kai­rių ka­pi­nė­se ten, kur pa­lai­do­ti, kaip anks­čiau bu­vo sa­ko­ma, ne­lai­min­gos mir­ties žmo­nės. To­dėl ir ma­ke­te no­rė­jo šį kam­pą pa­da­ry­ti tam­ses­nį.

„Jei šią da­lį api­purkš­čiau van­de­niu, po sa­vai­tės pa­kran­tė ža­liuo­tų“, – į sa­ma­nas ro­do A. Ged­vi­las.

Šią sa­ma­ną šiau­lie­tis užau­gi­no so­dy­bos kie­me iš­me­tęs ki­li­mą. Po pus­me­čio pa­ma­tė: užau­go gra­ži ža­lu­ma. Paau­gi­no dar pus­me­tį.

Upės van­duo – au­to­mo­bi­li­nis la­kas. Van­dens efek­tui iš­gau­ti pri­rei­kė net tri­jų sa­vai­čių. Per die­ną upė „pa­kil­da­vo“ apie pu­sę mi­li­met­ro.

Ma­ke­tui nau­do­jo kem­pi­nes, sa­ma­nas, ak­me­nis, žvy­rą. Til­te­liais per upę ta­po len­te­lės iš tė­vų na­mo, joms per 70 me­tų.

Vi­sus sim­bo­lius A. Ged­vi­las da­rė pa­ts. Su­ko gal­vą, kur pa­gau­ti ma­žy­čių žu­vų? Skros­da­mas pa­jū­ry­je su­žve­jo­tą grun­da­lą, ap­ti­ko ma­žy­tę žu­ve­lę! Trū­ko dar vie­nos. Praė­jo kiek lai­ko, ir vėl nu­si­šyp­so­jo sėk­mė: ra­do ant­rą!

Žu­vis pa­mer­kė į drus­kos tir­pa­lą, iš­džio­vi­no sau­lė­je. Jau­di­no­si, kad ne­pa­si­keis­tų iš­vaiz­da. Ne­pa­si­kei­tė. Api­purš­kė la­ku. Žu­vys ne­sklei­džia kva­po ir pui­kiau­siai lai­ko­si.

Pin­ti­nę pa­da­rė iš džiu­to ir šiau­dų. Lai­ve­lį – iš to­šies. Kad at­si­ras­tų žy­diš­kų ak­cen­tų, žmo­nos pa­pra­šė bal­tos me­džia­gos su mė­ly­nu mo­ty­vu.

Mil­ži­niš­kos kant­ry­bės pri­rei­kė ąso­čiams nu­te­kin­ti, tau­rėms nu­kal­din­ti.

„Tri­lo­gi­ja baig­ta“, – sa­ko A. Ged­vi­las, nu­ta­ręs ne­be­tęs­ti šios te­mos. 2013 me­tais jis su­kū­rė pra­kar­tė­lę. Po me­tų – „Kris­taus kan­čių ke­lią“. Anks­tes­niuo­sius dar­bus da­bar sau­go bal­ko­ne.

Prieš šv. Ve­ly­kas „Kris­taus kan­čių ke­lias“ bu­vo ro­do­mas Kai­rių baž­ny­čio­je. Po šv. mi­šių A. Ged­vi­las bu­vo pa­gerb­tas, tuo­me­tis baž­ny­čios ku­ni­gas Ta­das Ru­dys jam įtei­kė po­pie­žiaus kry­žių.

Vie­nam iš ku­ni­gų A. Ged­vi­las bu­vo pa­siū­lęs šv. Ka­lė­doms pa­ro­dy­ti ir Bet­lie­jų. „Per ma­žas“, – iš­gir­do. „Tu­riu au­gin­ti“, – iro­niš­kai šyp­so­si A. Ged­vi­las.

Nors dar­bas ir už­baig­tas, šiau­lie­tis vis pa­gal­vo­ja apie pa­pil­dy­mus. Svars­to prie­šais sta­lą pa­dė­ti tris ak­me­nis – trims pir­mie­siems ku­ni­gams.

Jei tu­rė­tų daug pi­ni­gų, A. Ged­vi­las la­bai no­rė­tų pa­ma­ty­ti ma­ke­tuo­se su­dė­lio­tas vie­tas rea­ly­bė­je. Bet kol kas tai – sva­jo­nė. Kaip ir ap­lan­ky­ti Egip­tą.

Iš­ly­dė­da­mas A. Ged­vi­las at­ke­lia aukš­to juo­do gra­mo­fo­no, pa­ga­min­to apie 1932–1936 me­tus, dang­tį. Kam­ba­rį ma­lo­niai pa­traš­kė­da­ma už­lie­ja se­na me­lo­di­ja.

„Pa­na­šus mo­de­lis, tik la­biau iš­gra­žin­tas, sto­vė­jo „Ti­ta­ni­ke“, – sa­ko šiau­lie­tis. Ki­ta jo aist­ra – tech­ni­ka ir ko­lek­cio­na­vi­mas. Iš vi­so pa­sau­lio at­ke­lia­vę įvai­riau­sių mo­de­lių ra­di­jo im­tu­vai, pa­te­fo­nai, gra­mo­fo­nai, siųs­tu­vai pa­lei bu­to sie­nas su­sta­ty­ti iki pat lu­bų. To­kios ko­lek­ci­jos ga­li pa­vy­dė­ti ir mu­zie­jai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KŪ­RĖ­JAS: Šiau­lie­tis An­ta­nas Ged­vi­las per aš­tuo­nis mė­ne­sius su­kū­rė Jor­da­no upę, prie ku­rios vy­ko svar­biau­si Jė­zaus Kris­taus gy­ve­ni­mo įvy­kiai.

ŠEI­MA: Jei rei­kia pa­kel­ti kū­ri­nį, An­ta­nui Ged­vi­lui į pa­gal­bą at­sku­ba žmo­na Ge­no­vai­tė.

SIM­BO­LIAI: Jor­da­no upė ap­jun­gia dau­gy­bę epi­zo­dų iš Kris­taus gy­ve­ni­mo.

UPĖ: An­ta­nui Ged­vi­lui te­ko ge­ro­kai pa­plu­šė­ti, kad upė at­ro­dy­tų tik­ro­viš­kai.

VA­KA­RIE­NĖ: Pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės sta­las.

SIM­BO­LIAI: Kai­rė­je – Jor­da­no upės bras­ta, kur ga­lė­jo bū­ti krikš­ty­tas Jė­zus Kris­tus, de­ši­nė­je – pin­ti­nė su duo­na.

STE­BUK­LAS: Šu­li­nys, ku­rio van­duo bu­vo pa­vers­tas vy­nu.

PA­GAL­BA: Ma­ke­tą An­ta­nas Ged­vi­las dė­lio­jo rem­da­ma­sis že­mė­la­piu.

ŽU­VYS: Mi­nia­tiū­ri­nes žu­vy­tes šiau­lie­tis „su­žve­jo­jo“ pa­gau­tuo­se grun­da­luo­se.

PAK­RAN­TĖ: Ak­me­nuo­ta Ga­li­lė­jos eže­ro pa­kran­tė ir lai­ve­lis, iš ku­rio Kris­tus kal­bė­jo žve­jams.

PRAUS­TU­VAS: In­das ko­joms maz­go­ti.

GOL­GO­TA: Prieš dve­jus me­tus An­ta­nas Ged­vi­las su­kū­rė „Kris­taus Kan­čios ke­lią“.

PRA­DŽIA: Tri­lo­gi­ją pra­dė­jo Jė­zaus gi­mi­mas Bet­lie­ju­je.

SI­DAB­RI­NIAI: Tris­de­šimt Ju­do si­dab­ri­nių.