Naujausios
Knygos stebuklai
Į Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, kuri minima šiandien, skirtą šventę Naujosios Akmenės bibliotekoje atėjo Valerija Lėgaudienė. Knygą ji laiko didžiausia gyvenimo vertybe. Pati dešimtmečius kaupė asmeninę biblioteką, kurią laiko vieninteliu savo gyvenimo turtu.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Sukūrusi bendrystę
Iki pensijos Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokiusi Valerija Lėgaudienė sako, kad šiame darbe jai padėjo knyga. “Ji sukūrė tvirtą, sąžiningą bendrystę su mokiniais“, — sakė mokytoja.
Jos gyvenime būtent knyga tapo ir mokytoja, ir džiugintoja, ir darbo palaimintoja. Net patirti stebuklai irgi susiję su knyga.
Išgelbėjo nuo baimės
Vaikystėje V. Lėgaudienei nesisekė matematika. Eidama į mokyklą Viekšniuose šešis kilometrus iš namų galvodavo apie tą patį — kad tik tą dieną mokytojas nepakviestų atsakinėti. To prašydavo net maldoje, kai kasryt sustodavo sukalbėti prie pakelės kryžiaus.
„Prašydavau, kad nereikėtų drebėti prie lentos, kad virpančia ranka nereikėtų rašyti skaičių melagingų...“, — mena buvusi mokytoja.
Dabar ji mano, kad tokia įtampa galėjo sukelti net depresiją, bet išgelbėjo knyga. „Kai pasileidau į knygų pasaulį, supratau, kad jos yra mano užtarėjos, globėjos“, — mano moteris.
Dėl knygos žadėjo augti
Pirmą kartą į biblioteką nuėjo penktoje klasėje. Prisimena didelio stoto bibliotekininką, kuris pasisveikindamas vaikui padavė ranką ir paklausė: „Ar jau imsi knygas?“. Kai mergaitė atsakė imsianti, išgirdo nuostabą: “Ar dar ne maža?“. O ji: “Aš išaugsiu“.
Nuo tada vaikas labai dažnai vaikščiojo į biblioteką, nes knygas lyg ryte rijo.
Bibliotekininkas pasišnekėdavo su skaitytoja. Paklausinėdavo, kokias šventes mėgstanti. Išgirdęs, kad džiugina šv. Velykos, pakvietė būtinai užeiti jų išvakarėse. Pažadėjo tada duosiąs, kaip pats paslaptingai sakė, „vieną dalyką“.
Aišku, atėjo, o bibliotekininkas sako: „Jau paaugai, duosiu tau skaityti “Raitelį be galvos“.
Stebuklas pasijusti laiminga
„Netrukus ir įvyko pirmasis stebuklas, — mena V. Lėgaudienė. — Per šv. Velykas bažnyčioje mačiau suklaupusius ir susiglaudusius tėvelius, tokius laimingus, tuo metu sau pasakiau: “Aš laiminga“. Dėl to, kad namie manęs laukė išsvajota knyga, kurios tiek ilgai man niekas nedavė, nes buvau neužaugusi“.
Kai šeima grįžo į namus, pavalgė ir išsiskirstė po kambarius, vaikas pasiėmė tėvelio avikailius, šiltai apsiklojo ir skaitė. Būtent tą palaimą moteris vis prisimena per kiekvienas Velykas.
Mokslas irgi sukūrė stebuklus
Kai atėjo laikas rinktis profesiją, V. Lėgaudienė suvokė, kad geriausiai būtų apie šimtus perskaitytų knygų kalbėtis su mokiniais. Ėmė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute.
„O tada patyriau antrą stebuklą — kai sėdėdavau auditorijoje ir klausydavausi paskaitų apie literatūrą, — mena buvusi mokytoja. — Tada buvo palaimos valandos. Klausaisi apie tai, ko iki tol nežinojai. Taip, knygų daug skaityta, bet kaip jas visas sugrupuoti, kaip įžvelgti vertybes, kaip mylėti ar nemylėti kurio veikėjo — aiškėjo paskaitose. Auditorijoje lyg iš dangaus leidosi angelai“.
Trečią stebuklą V. Lėgaudienė įžvelgė mokykloje. „Čia mane knygos įvedė į mokinių vergystę, — sakė buvusi lituanistė. — Nuolat buvau laiminga. Nereikėjo šūkauti, bartis, nes vaikai pamokose klausėsi ir klausėsi“.
Pati tapo autore
Mokytoja ne kartą girdėjo mokinių klausimus: „Ką jūs rašote?“. Iš pradžių nustebo, o paskui lyg tokio dėmesio paskatinta pradėjo rašyti. Vaizdelius, noveles, publicistiką.
„Ir rašymas labai padėjo mano darbe, — sakė V. Lėgaudienė. — Nes reikia pačiam pamatyti, kaip rašomas rašinys, kaip mokiniai jaučiasi rašydami. Pamatyti ir kaip pats parašai, kaip dirbi prie žodžio, kaip ieškai minčių.“
Mokytoja kai kuriuos savo kūrinius paskaitydavo auklėtiniams ir klausdavo, ko jie gali pasimokyti. Ryždavosi lyginti savo rašinį su kurio mokinio rašiniu. „Tokiuose palyginimuose ne visada aš laimėdavau, todėl, kad mokinys — svarbiausias“, — sakė pedagogė.
1998 — aisiais išspausdinta mažosios prozos knyga „Vienišųjų naktis“. Dar viena apsakymų ir novelių knyga, eilėraščių knyga išleistos vėliau.
V. Lėgaudienė dešimtmečius kauptą asmeninę biblioteką laiko vieninteliu savo gyvenimo turtu. Tačiau pastaruoju metu jis tapo graužatimi, nes nepavyksta pasirūpinti tinkama to turto ateitimi.
Knygų gerbėja, jas laikanti vertybėmis, patyrė, kad tas vertybes sunku net padovanoti.
Kai prieš kelerius metus šalia V. Lėgaudienės namų daugiabučiame pastate buvo pradėta statyti nauja biblioteka — moteris apsisprendė jai padovanoti savo knygas. Tačiau dabar statyba įšaldyta.
„O aš neturiu laiko laukti, kol krizė praeis, o paskui juk gali būti ir kita, dar kita“, — sakė akmeniškė.
Autoriaus nuotr.
KŪRYBA: Valerija Lėgaudienė dažnai yra kviečiama į Akmenės rajono viešąją biblioteką pasidalyti savo kūrybiniais atradimais.