Kas skatina „senjorus“ šaipytis iš dabarties

Bo­ri­sas Januševičius.

Jau gy­ve­na­me Nau­juo­se 2020 me­tuo­se

Kaip ir bu­vo lauk­ta, pre­ky­bi­nin­kų veik­lu­mo dė­ka, Šv. Ka­lė­dos grei­čiau aso­ci­ja­vo­si su nuo­lai­dų lie­tu­mi, o ne su Vieš­pa­ties gi­mi­mo die­na. Do­va­nų mai­nai už­go­žė Die­vo sū­naus atė­ji­mą. Val­giais bei gė­ri­mais nu­krau­tas sta­las ta­po svar­bes­nis už al­to­rių. Bet mū­suo­se tai se­niai ne­be nau­jie­na. Joms ruo­šia­si ir me­di­kai, po­li­ci­nin­kai, ug­nia­ge­siai.

Tarp ki­tų šven­ti­nių fil­mų, te­le­vi­zi­ja mums pa­ro­dė fil­mus su neįp­ras­tais pa­va­di­ni­mais: „Ka­lė­dos vos ne šu­niui ant uo­de­gos“ ir „Su Ka­lė­dom po vel­nių“.

Dar kar­tą pa­si­džiau­gė­me var­pų skam­bė­ji­mu baž­ny­čio­se, mies­tų aikš­tė­se pa­sta­ty­to­mis Ka­lė­dų eg­lu­tė­mis.

Tai mū­suo­se dar ne­žei­džia ki­tų ti­kin­čių­jų jaus­mų. Ki­tur jau to ne­be­ga­li­ma.

Įsi­ga­lint glo­ba­li­za­ci­jai pro­gno­zuo­ja­mo di­džio­jo tau­tų per­si­kraus­ty­mo pa­si­kei­ti­mai ne­truks atei­ti ir pas mus. Ir tai jau ne tar­pu­ka­ry­je skam­bė­ję Šv. Mi­kal­dos pra­na­ša­vi­mai.

Pers­pek­ty­va ne­džiu­gi­nan­ti. Ta­čiau, ti­kin­čiam sta­bais lie­tu­viui net į gal­vą nea­tei­da­vo džiū­gau­ti dau­žant var­pus, nai­ki­nant eg­lu­tes ir be sai­ko val­gant.

Šv. Ka­lė­dų iš nau­jo ne­švę­si­me.

Pa­ga­liau krikš­čio­niš­ki iš­ban­dy­mai pa­snin­ku baig­ti. Dva­sin­go­je nuo­tai­ko­je su­val­gė­me 12 Kū­čių sta­lo pa­tie­ka­lų. Po to sun­kiai pa­ki­lo­me nuo Ka­lė­di­nio sta­lo ir per­sė­dom prie Nau­ja­me­ti­nio. Nuo šio da­lis krikš­čio­nių pa­su­ko į gy­dy­mo įstai­gas. Li­ku­sie­ji už­bai­gė rau­gin­tus agur­kus, ko­pūs­tus, jų ra­sa­lą. Pa­si­da­rė leng­viau. Bet čia at­si­ra­do abe­jo­jan­čių ar Šv. Ka­lė­das at­šven­tėm pa­čiu lai­ku.

2019 m. gruo­džio 31 d. www.DEL­FI.lt po­rta­le Ra­mū­nas Bog­da­nas pa­ra­šė ra­ši­nį „Ka­da gi­mė Jė­zus Kris­tus?“

Pa­si­ro­do, krikš­čio­ny­bės pra­džio­je vi­sa nau­jo­jo ti­kė­ji­mo idė­ja iš pra­džių bu­vo su­telk­ta į kan­ki­nio Kris­taus mir­tį var­dan iš­ga­ny­mo ir į pri­si­kė­li­mo ste­buk­lą. Jo gi­mi­mas anuo­met ne­bu­vo lai­ko­mas svar­biu įvy­kiu. To­dėl dėl Kris­taus gim­ta­die­nio ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ta tik Epi­fa­ni­jaus raš­tuo­se, praė­jus 400 me­tų po gi­mi­mo. Ne­kal­to pra­si­dė­ji­mo dokt­ri­na pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė tik 374 m.

Už Jė­zaus gi­mi­mo me­tus ne ma­žiau pro­ble­ma­tiš­ka ta­po jo gi­mi­mo die­na. Se­niau­sias iš­li­kęs krikš­čio­niš­kos Bib­li­jos ko­men­ta­ras yra Ipo­li­to Ro­mie­čio III am­žiaus pra­džio­je per­ra­šy­ti jos frag­men­tai. Vie­na­me jų nu­ro­do­ma, kad Kris­tus gi­męs gruo­džio 25 d. Ty­ri­nė­to­jai lin­kę prie nuo­mo­nės, kad ši da­ta yra vė­les­nis Bib­li­jos per­ra­ši­nė­to­jo in­tar­pas. Ki­tuo­se dvie­juo­se iš­li­ku­siuo­se va­rian­tuo­se mi­ni­mas ba­lan­džio mė­nuo.

Po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI nuo­mo­ne, gi­mi­mo me­tus nu­sta­ti­nė­jęs vie­nuo­lis pa­da­rė klai­dų.

III a. pra­džio­je gy­ve­nęs Kle­men­sas Alek­sand­rie­tis nu­ro­do ke­lias ga­li­mas Kris­taus gi­mi­mo da­tas: 3 m. prieš Kr.- lapk­ri­čio 18 d., 2 m. prieš Kr. - ba­lan­džio 20 ir ge­gu­žės 20 d.

Tuo tar­pu jau mi­nė­tas Epi­fa­ni­jus IV a. pa­bai­go­je ra­šė Kris­tų gi­mus sau­sio 6 d. Ar­mė­nų baž­ny­čia iki šiol Ka­lė­das šven­čia sau­sio 6 d. Šiau­rės Af­ri­ko­je, ku­ri pri­klau­sė Ro­mos im­pe­ri­jai, jau III a. at­si­ra­do tra­di­ci­ja Jė­zaus gim­ta­die­niu lai­ky­ti gruo­džio 25 d. Pa­čio­je Ro­mo­je Ka­lė­das gruo­džio 25 d. pra­dė­ta švęs­ti 336 m., o Kons­tan­ti­no­po­ly­je – tik 380 m.

Abe­jo­ja­ma ir dėl Lu­ko Evan­ge­li­jo­je mi­ni­mų pie­me­nų, lei­džian­čių nak­tį su ban­da lau­kuo­se. Bet­lie­jaus apy­lin­kė­se gruo­dis bū­na lie­tin­gas, nak­tys šal­tos, kar­tais gau­siai pa­snin­ga. Nei prieš 2000 me­tų, nei da­bar ten žie­mo­mis gy­vu­lių lau­kuo­se nie­kas ne­lai­ky­da­vo ir ne­lai­ko. Be­ne­dik­tas XVI pa­ste­bė­jo, kad gy­vu­lė­lių sam­bū­ris prie kū­di­kė­lio Jė­zaus Šven­ta­me Raš­te nie­kur ne­mi­ni­mas. Pra­kar­tė­lė tė­ra nie­kuo ne­pat­vir­tin­tas fan­ta­zi­jos vai­sius.

Re­li­gi­nių šven­čių da­toms įta­ką da­rė ir po­li­ti­niai po­ky­čiai. Ro­mos ka­ta­li­kai Ka­lė­das mi­ni gruo­džio 25 d. pa­gal Gri­ga­liaus ka­len­do­rių. Sta­čia­ti­kiai lai­ko­si se­no­jo Ju­li­jaus ka­len­do­riaus, ku­ris da­bar at­si­lie­ka jau dvi sa­vai­tes, to­dėl Ka­lė­das šie­met jie šven­tė sau­sio 7 d. Uk­rai­nos sta­čia­ti­kių baž­ny­čios Vo­lui­nės ir Luc­ko met­ro­po­li­tas Mi­chai­las pa­skel­bė, kad Ka­lė­dos sau­sio 7 d. yra so­vie­ti­nis (?) re­lik­tas ir pa­kvie­tė Ka­lė­di­nių mi­šių gruo­džio 25 d.

Mes – sen­jo­rai, gru­pės va­sa­lų siu­ze­re­nai

Oraus am­žiaus se­no­liai šai­py­tis iš da­bar­ties pra­dė­jo ta­da kai jiems bu­vo pri­ka­bin­tas leng­vą pa­juo­ką pri­me­nan­tis „sen­jo­rų“ pa­va­di­ni­mas. Pa­gal žo­dy­nus sen­jo­ras (pranc. seig­neur < lot. se­nior – vy­res­ny­sis; ar­ba gru­pės va­sa­lų siu­ze­re­nas; ar­ba - sen­jo­ri­jos sa­vi­nin­kas vi­du­ram­žių Eu­ro­po­je tu­rė­jęs tei­sę iš­nau­do­ti jo že­mė­je gy­ve­nan­čius vals­tie­čius. Tai­gi to­kie mes ir sen­jo­rai? Kaip „prin­cu“ ar „lor­du“ pa­va­din­ti ciuc­kiai.

Lai­kui bė­gant, vi­są gy­ve­ni­mą mo­kes­čius mo­kė­ję „su­sen­jo­rin­ti“ se­nu­kai vals­ty­bei ta­po sun­kiai pa­ke­lia­ma naš­ta. Ypač vie­ni­šiai. Ei­lė­je į glo­bos na­mus ten­ka lauk­ti me­tus ar pu­sant­rų me­tų. Vien Vil­niu­je šiuo me­tu lau­kia 400 „ iš­kle­ru­sių sen­jo­rų“.

Slau­gos li­go­ni­nė­je jie per me­tus ga­li pra­leis­ti ke­tu­ris mė­ne­sius. O kur jiems dė­tis li­ku­sius aš­tuo­nis mė­ne­sius? Čia juos ma­lo­niai pa­kvie­čia vers­li­nin­kai. Vil­niaus pa­šo­nė­je vei­kian­čia­me rea­bi­li­ta­ci­jos ir slau­gos cent­re „Ge­ma“, pa­klo­jus už mė­ne­sį 2500 eu­rų jus pa­tal­pins net vien­vie­čia­me kam­ba­ry­je. Ta­čiau kiek Lie­tu­vos „siu­ze­re­nų“ ga­li tai įpirk­ti?

To­dėl, li­gų iš­se­kin­tas se­no­lis grei­čiau iš­vys­ta at­si­ver­čian­čius dan­gaus, o ne glo­bos na­mų var­tus.

Nū­die­nė­je ži­niask­lai­do­je sen­jo­rai daž­nai gau­na prieš­ta­rin­gų pub­li­ka­ci­jų, ne­tei­sin­gų in­si­nua­ci­jų, klai­din­gų in­terp­re­ta­ci­jų, ne­rei­ka­lin­gų spe­ku­lia­ci­jų, abe­jo­ti­nos ver­tės sen­sa­ci­jų bei de­zin­for­ma­ci­jų in­for­ma­ci­ją.

Daug gy­ve­ni­me pa­ty­rę „su­per­sen­jo­rai“ daž­nai to­kią in­for­ma­ci­ją pa­ly­di šyp­se­na. Ir ne­truk­dy­kit jiems tai da­ry­ti. Jie daug ma­tė ir ge­ba skai­ty­ti tarp ei­lu­čių. Jų kar­tai te­ko il­gai lai­ky­ti lie­žu­vį už dan­tų. Pra­dė­ju­si lais­vė­je pliuš­ken­ti jau­no­ji ži­niask­lai­da pa­laips­niui nu­grimz­do ru­ti­no­je. Ką nors pri­min­ti ga­li tik li­kę „sen­jo­rai“. De­ja, jų ma­žai kas be­klau­so.

Links­mai nu­si­tei­kę (sau­sy­je pa­di­dė­jo pen­si­jos!) per­žvel­ki­me ke­le­tą per­nykš­čių įvy­kių. Jie pa­pil­do 2019 m. gruo­džio 31 d. „Bir­žie­čių Žo­dy­je“ pa­tal­pin­tą ra­ši­nį „Svei­ki, Nau­ji Ge­ro­vės me­tai“.

Leng­vas tau­ti­nis pa­si­baks­no­ji­mas prie su­ki­li­mo da­ly­vių pa­lai­kų

Pra­dė­jus Ge­di­mi­no kal­no slen­kan­čių šlai­tų tvar­ky­mo dar­bus, 2017 m. pra­džio­je, kal­no aikš­te­lė­je bu­vo ap­tik­ta 20 pa­lai­do­ji­mų.

Pa­sit­vir­ti­no, kad tai Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­tė­je nu­žu­dy­tų 1863-1864 me­tų su­ki­li­mo prieš Ru­si­jos im­pe­ri­jos val­džią da­ly­vių pa­lai­kai. Čia, 1863-64 m. su­ki­li­mo me­tu ba­lo­se sken­du­sios Lu­kiš­kių tur­gaus aikš­tės pie­ti­nė­je da­ly­je, bu­vo vie­šai pa­kar­ti 12 ir su­šau­dy­ti 9 su­ki­li­mo da­ly­viai.

Jiems at­min­ti, 1920 m. aikš­tės vi­du­ry­je čia bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo. Te­ko gir­dė­ti, kad 1936 m., aikš­tę pa­va­di­nus J. Pil­suds­kio var­du, jos vi­du­ry­je mar­ša­lui išau­go pa­mink­las. Pie­ti­nė aikš­tės da­lis pra­dė­ta nau­do­ti pa­ra­dams. Čia bu­vo ri­kiuo­ja­mos J. Pil­suds­kio ar­mi­jos pa­tran­kos.

Su­ki­lė­lių pa­lai­do­ji­mo vie­ta Ge­di­mi­no kal­ne bu­vo ži­no­ma nuo se­no. Len­kams val­dant čia sto­vė­jo ar­chi­tek­to Vi­vuls­kio su­pro­jek­tuo­tas kry­žius. Tai, kad to­je vie­to­je iki šiol ne­bu­vo jo­kio ofi­cia­laus at­mi­ni­mo ir pa­gar­bos ženk­lo, ro­do is­to­ri­jos po­li­ti­kos ap­lai­du­mą.

2019 m. lapk­ri­čio 22 d. įvy­ko Vil­niu­je ap­tik­tų su­ki­li­mo va­dų ir da­ly­vių pa­lai­kų vals­ty­bi­nių lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­ja. Jo­je da­ly­va­vo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pre­zi­den­tai, Bal­ta­ru­si­jos ir Uk­rai­nos vi­cep­rem­je­rai, Lat­vi­jos vy­riau­sy­bės at­sto­vė. Skam­bė­jo gies­mės lie­tu­vių, len­kų ir bal­ta­ru­sių kal­bo­mis.

Į lai­do­tu­ves at­vy­ko apie du tūks­tan­čius bal­ta­ru­sių. Įsi­mi­nė jų vė­lia­vų gau­sa. At­vyks­tan­tiems kai­my­nams Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja su­da­rė są­ly­gas vi­zas įsi­gy­ti ne­mo­ka­mai. Tai gra­žus poel­gis.

Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riui Mi­chai­lui Mu­rav­jo­vui pa­tvir­ti­nus, mir­ties baus­mė pa­ka­riant ar­ba su­šau­dant Lu­kiš­kių aikš­tė­je bu­vo įvyk­dy­ta 21 as­me­niui. Štai jie : Z. Sie­ra­kaus­kas, K. Ka­li­naus­kas, B. Ko­liš­ka, S. Išo­ra, R. Ze­mac­kis, J. Les­nevs­kis, A. Lias­ko­vi­čius, H. Ma­ko­vec­kis, A. Rev­kovs­kis, J. Rev­kovs­kis, J. Jab­lons­kis, K. Si­pa­vi­čius, E. Čap­lins­kis, M. Dor­ma­novs­kis, I. Zda­na­vi­čius. T. Da­levs­kis.

J. Ben­kovs­kis ir J. Mar­čevs­kis bu­vo su­ki­li­mo va­do­vy­bės at­siųs­ti iš Var­šu­vos nu­žu­dy­ti Vil­niaus ba­jo­rų va­do­vą Alek­sand­rą Do­mei­ką. Su­šau­dy­ti bu­vo ir prie su­ki­li­mo pri­si­dė­ję bu­vę Ru­si­jos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai ir ka­rei­viai, paim­ti į ne­lais­vę įvai­riuo­se su­ki­lė­lių bū­riuo­se – Hen­ri­kas Ma­ko­vec­kis, Vla­dis­lo­vas Ni­ko­lia­jus, Ka­zi­mie­ras Si­čiu­kas ir Jo­kū­bas Če­cha­nas.

Vil­nių­je su­ras­ti 16 (iš 21) ba­jo­rų pa­lai­kai. Tarp jų – dvie­jų ku­ni­gų.

Lai­do­tu­vė­se kai kam už­kliu­vo Bal­ta­ru­si­jos vi­cep­rem­je­ro Igo­rio Pet­ri­šen­kos kal­ba. Jis pa­ra­gi­no tau­tas ne­si­sa­vin­ti XIX am­žiaus su­ki­li­mo va­dų, ypač Kons­tan­ti­no Ka­li­naus­ko. Pa­sak jo, 1863–1864 me­tų su­ki­li­mas prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją yra „mū­sų bend­ros praei­ties pus­la­pis“, vie­ni­jan­tis maiš­te da­ly­va­vu­sias tau­tas. „Kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo K. Ka­li­naus­ko įvaiz­dį, bet jis ne­tu­ri tap­ti ta is­to­ri­ne fi­gū­ra, ku­ri iš­nau­do­ja­ma po­li­ti­niais tiks­lais. At­virkš­čiai, tai yra mū­sų bend­ros praei­ties pus­la­pis, ku­rį mes pri­va­lo­me gerb­ti ir ku­ris mus vie­ni­ja da­bar ir vie­nys atei­ty­je“.

„1863–1864 me­tų įvy­kiai, ku­rie pa­lie­tė iš kar­to ke­lių Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių te­ri­to­ri­jas, vy­ko ir mū­sų že­mė­je. Be­veik vi­si as­me­nys, ku­riems šian­dien ati­duo­da­me at­mi­ni­mo duok­lę, yra bal­ta­ru­sių že­mės sū­nūs, su­si­ję su ja bend­ru li­ki­mu“, – pri­dū­rė Bal­ta­ru­si­jos at­sto­vas.

Jau ei­lę me­tų da­lis Bal­ta­ru­si­jos in­te­lek­tua­lų kai ku­riuos iš is­to­ri­nės Lie­tu­vos ki­lu­sius mū­sų val­do­vus, moks­li­nin­kus, kom­po­zi­to­rius ir su­ki­li­mo va­do­vus skel­bia bu­vu­sius gu­dais. Tai mus er­zi­na. Bet ir už­gin­čy­ti tai daž­nai su­dė­tin­ga.

Pa­vyz­džiui. Lie­tu­vos gam­ti­nin­kas, ra­šy­to­jas, bio­lo­gi­jos dak­ta­ras, pro­fe­so­rius, aka­de­mi­kas, Lie­tu­vos Šau­lių są­jun­gos na­rys Ta­das Iva­naus­kas (Ta­deusz Iwa­nows­ki) gi­mė 1882 m. gruo­džio 16 d. da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos Ly­dos ap­skri­ties, Va­ra­na­vo ra­jo­ne bu­vu­sio Le­biod­kos dva­ro len­kiš­ko­je šei­mo­je.

Iva­novs­kių šei­mo­je užau­go ke­tu­ri bro­liai ir se­suo. Na­muo­se bu­vo kal­ba­ma len­kiš­kai, gu­diš­kai, pran­cū­ziš­kai. Tik ne lie­tu­viš­kai.

Bu­vu­sio­je LDK te­ri­to­ri­jo­je kū­rė­si tau­ti­nės vals­ty­bės. Ta­do bro­lis, Len­ki­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jas Je­žis (Jur­gis) Iva­novs­kis ta­po Vi­du­ri­nės Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras.

Bro­lis, ad­vo­ka­tas Sta­nis­lo­vas Iva­novs­kis dir­bo L. Že­li­govs­kio ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­rei­gū­nu. Vil­niu­je.

Jie­du ir se­suo He­le­na sa­ve lai­kė len­kais.

Gu­du sa­ve kil­di­nan­tis Ta­do bro­lis, bu­vęs Mins­ko bur­mist­ras Vac­lo­vas Iva­naus­kis ta­po bal­ta­ru­sių tau­ti­nio ju­dė­ji­mo vei­kė­ju. Jam, tech­ni­kos moks­lų dak­ta­rui, te­ko ra­šy­ti pir­mą­jį bal­ta­ru­siš­ką ele­men­to­rių, or­ga­ni­zuo­ti bal­ta­ru­siš­kų kny­gų lei­dy­bą. 1918 m., pa­skel­bus Bal­ta­ru­si­jos liau­dies res­pub­li­ką bu­vo jos vy­riau­sy­bės švie­ti­mo mi­nist­ras.

Ta­dą Iva­naus­ką li­ki­mas nu­bloš­kė į Lie­tu­vą, to­dėl jis pa­su­ko į lie­tu­vy­bę ir su­si­ra­dęs Pe­ter­bur­ge gra­ma­ti­ką, pa­de­dant ten stu­di­ja­vu­siems lie­tu­viams, iš­mo­ko kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.

Sa­vo Iva­novs­kio pa­var­dę jis su­lie­tu­vi­no jau bū­da­mas pro­fe­so­rius.

Tad kas bu­vo tie Iva­novs­kiai iš Le­biod­kos dva­ro?

Kons­tan­ti­nas Ka­li­naus­kas Bal­ta­ru­si­jo­je sie­ja­mas su šios tau­tos for­ma­vi­mu­si. Dar XX a. pra­džio­je pri­pa­žin­tas na­cio­na­li­niu did­vy­riu jis įam­žin­tas da­bar­ti­niuo­se va­do­vė­liuo­se, gat­vių, mo­kyk­lų ir pres­ti­ži­nių ob­jek­tų pa­va­di­ni­muo­se. Su­ki­li­mas įam­žin­tas li­te­ra­tū­ro­je, dai­no­se, dra­mos spek­tak­liuo­se, ope­ro­je.

Skir­tin­gai nei Bal­ta­ru­si­jo­je, Lie­tu­vo­je K. Ka­li­naus­ko, kaip ir pa­ties su­ki­li­mo vaid­muo il­gą lai­ką, de­ja, bu­vo su­men­kin­tas. Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio pro­ga pa­sta­ty­to­je skulp­tū­ro­je „Vie­ny­bės me­dis“ svar­biau­sių 100 as­me­ny­bių są­ra­še K. Ka­li­naus­ko pa­var­dės ne­ran­da­me. Ge­rai, kad ja­me pui­kuo­ja­si Že­mai­tės, S. Kra­saus­ko, V. Ker­na­gio, S. Ne­ries ir ki­tų me­no žmo­nių pa­var­dės. Ta­čiau, var­gu ar kas su­pra­to ko­dėl ja­me vie­tos neat­si­ra­do vie­nam iš svar­biau­sių su­ki­li­mo va­dų.

Tarp kit­ko: Iš vi­so su­ki­li­me da­ly­va­vo be­veik 200 tūkst. įvai­rių so­cia­li­nių sluoks­nių at­sto­vų. 1864 m. Ru­si­jos im­pe­ri­jos val­džia su­ki­li­mą nu­mal­ši­no ir ėmė­si rep­re­si­jų prieš su­ki­li­mo da­ly­vius bei jį rė­mu­sius as­me­nis.

Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko va­do­vau­ja­mas bū­rys da­ly­va­vo kau­ty­nė­se prie Bir­žų.

Tar­pu­ka­riu Bir­žų ap­skri­ties ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju dir­bęs rin­kuš­kie­tis Pet­ras Nas­top­ka ve­dė re­for­ma­tų ku­ni­go M.G. Cumf­to ir iš Gar­di­no pa­vie­to ki­lu­sios Emi­li­jos Mon­dze­levs­kos duk­te­rį Ele­ną Cumf­tai­tę. Už da­ly­va­vi­mą kau­ty­nė­se prie Gu­diš­kio kai­mo ( N. Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jo­je), jau­nes­ny­sis Emi­li­jos bro­lis, Liu­do­mi­ras Mon­dze­levs­kis bu­vo tei­sia­mas ir iš­trem­tas į Sol­vy­če­gods­ką (Syk­tyv­kar, Ko­mi resp.).

Pra­džia. Tę­si­nys ki­ta­me laik­raš­čio nu­me­ry­je.