Naujausios
Jau gyvename Naujuose 2020 metuose
Kaip ir buvo laukta, prekybininkų veiklumo dėka, Šv. Kalėdos greičiau asocijavosi su nuolaidų lietumi, o ne su Viešpaties gimimo diena. Dovanų mainai užgožė Dievo sūnaus atėjimą. Valgiais bei gėrimais nukrautas stalas tapo svarbesnis už altorių. Bet mūsuose tai seniai nebe naujiena. Joms ruošiasi ir medikai, policininkai, ugniagesiai.
Tarp kitų šventinių filmų, televizija mums parodė filmus su neįprastais pavadinimais: „Kalėdos vos ne šuniui ant uodegos“ ir „Su Kalėdom po velnių“.
Dar kartą pasidžiaugėme varpų skambėjimu bažnyčiose, miestų aikštėse pastatytomis Kalėdų eglutėmis.
Tai mūsuose dar nežeidžia kitų tikinčiųjų jausmų. Kitur jau to nebegalima.
Įsigalint globalizacijai prognozuojamo didžiojo tautų persikraustymo pasikeitimai netruks ateiti ir pas mus. Ir tai jau ne tarpukaryje skambėję Šv. Mikaldos pranašavimai.
Perspektyva nedžiuginanti. Tačiau, tikinčiam stabais lietuviui net į galvą neateidavo džiūgauti daužant varpus, naikinant eglutes ir be saiko valgant.
Šv. Kalėdų iš naujo nešvęsime.
Pagaliau krikščioniški išbandymai pasninku baigti. Dvasingoje nuotaikoje suvalgėme 12 Kūčių stalo patiekalų. Po to sunkiai pakilome nuo Kalėdinio stalo ir persėdom prie Naujametinio. Nuo šio dalis krikščionių pasuko į gydymo įstaigas. Likusieji užbaigė raugintus agurkus, kopūstus, jų rasalą. Pasidarė lengviau. Bet čia atsirado abejojančių ar Šv. Kalėdas atšventėm pačiu laiku.
2019 m. gruodžio 31 d. www.DELFI.lt portale Ramūnas Bogdanas parašė rašinį „Kada gimė Jėzus Kristus?“
Pasirodo, krikščionybės pradžioje visa naujojo tikėjimo idėja iš pradžių buvo sutelkta į kankinio Kristaus mirtį vardan išganymo ir į prisikėlimo stebuklą. Jo gimimas anuomet nebuvo laikomas svarbiu įvykiu. Todėl dėl Kristaus gimtadienio galutinai apsispręsta tik Epifanijaus raštuose, praėjus 400 metų po gimimo. Nekalto prasidėjimo doktrina pirmą kartą pasirodė tik 374 m.
Už Jėzaus gimimo metus ne mažiau problematiška tapo jo gimimo diena. Seniausias išlikęs krikščioniškos Biblijos komentaras yra Ipolito Romiečio III amžiaus pradžioje perrašyti jos fragmentai. Viename jų nurodoma, kad Kristus gimęs gruodžio 25 d. Tyrinėtojai linkę prie nuomonės, kad ši data yra vėlesnis Biblijos perrašinėtojo intarpas. Kituose dviejuose išlikusiuose variantuose minimas balandžio mėnuo.
Popiežiaus Benedikto XVI nuomone, gimimo metus nustatinėjęs vienuolis padarė klaidų.
III a. pradžioje gyvenęs Klemensas Aleksandrietis nurodo kelias galimas Kristaus gimimo datas: 3 m. prieš Kr.- lapkričio 18 d., 2 m. prieš Kr. - balandžio 20 ir gegužės 20 d.
Tuo tarpu jau minėtas Epifanijus IV a. pabaigoje rašė Kristų gimus sausio 6 d. Armėnų bažnyčia iki šiol Kalėdas švenčia sausio 6 d. Šiaurės Afrikoje, kuri priklausė Romos imperijai, jau III a. atsirado tradicija Jėzaus gimtadieniu laikyti gruodžio 25 d. Pačioje Romoje Kalėdas gruodžio 25 d. pradėta švęsti 336 m., o Konstantinopolyje – tik 380 m.
Abejojama ir dėl Luko Evangelijoje minimų piemenų, leidžiančių naktį su banda laukuose. Betliejaus apylinkėse gruodis būna lietingas, naktys šaltos, kartais gausiai pasninga. Nei prieš 2000 metų, nei dabar ten žiemomis gyvulių laukuose niekas nelaikydavo ir nelaiko. Benediktas XVI pastebėjo, kad gyvulėlių sambūris prie kūdikėlio Jėzaus Šventame Rašte niekur neminimas. Prakartėlė tėra niekuo nepatvirtintas fantazijos vaisius.
Religinių švenčių datoms įtaką darė ir politiniai pokyčiai. Romos katalikai Kalėdas mini gruodžio 25 d. pagal Grigaliaus kalendorių. Stačiatikiai laikosi senojo Julijaus kalendoriaus, kuris dabar atsilieka jau dvi savaites, todėl Kalėdas šiemet jie šventė sausio 7 d. Ukrainos stačiatikių bažnyčios Voluinės ir Lucko metropolitas Michailas paskelbė, kad Kalėdos sausio 7 d. yra sovietinis (?) reliktas ir pakvietė Kalėdinių mišių gruodžio 25 d.
Mes – senjorai, grupės vasalų siuzerenai
Oraus amžiaus senoliai šaipytis iš dabarties pradėjo tada kai jiems buvo prikabintas lengvą pajuoką primenantis „senjorų“ pavadinimas. Pagal žodynus senjoras (pranc. seigneur < lot. senior – vyresnysis; arba grupės vasalų siuzerenas; arba - senjorijos savininkas viduramžių Europoje turėjęs teisę išnaudoti jo žemėje gyvenančius valstiečius. Taigi tokie mes ir senjorai? Kaip „princu“ ar „lordu“ pavadinti ciuckiai.
Laikui bėgant, visą gyvenimą mokesčius mokėję „susenjorinti“ senukai valstybei tapo sunkiai pakeliama našta. Ypač vienišiai. Eilėje į globos namus tenka laukti metus ar pusantrų metų. Vien Vilniuje šiuo metu laukia 400 „ išklerusių senjorų“.
Slaugos ligoninėje jie per metus gali praleisti keturis mėnesius. O kur jiems dėtis likusius aštuonis mėnesius? Čia juos maloniai pakviečia verslininkai. Vilniaus pašonėje veikiančiame reabilitacijos ir slaugos centre „Gema“, paklojus už mėnesį 2500 eurų jus patalpins net vienviečiame kambaryje. Tačiau kiek Lietuvos „siuzerenų“ gali tai įpirkti?
Todėl, ligų išsekintas senolis greičiau išvysta atsiverčiančius dangaus, o ne globos namų vartus.
Nūdienėje žiniasklaidoje senjorai dažnai gauna prieštaringų publikacijų, neteisingų insinuacijų, klaidingų interpretacijų, nereikalingų spekuliacijų, abejotinos vertės sensacijų bei dezinformacijų informaciją.
Daug gyvenime patyrę „supersenjorai“ dažnai tokią informaciją palydi šypsena. Ir netrukdykit jiems tai daryti. Jie daug matė ir geba skaityti tarp eilučių. Jų kartai teko ilgai laikyti liežuvį už dantų. Pradėjusi laisvėje pliuškenti jaunoji žiniasklaida palaipsniui nugrimzdo rutinoje. Ką nors priminti gali tik likę „senjorai“. Deja, jų mažai kas beklauso.
Linksmai nusiteikę (sausyje padidėjo pensijos!) peržvelkime keletą pernykščių įvykių. Jie papildo 2019 m. gruodžio 31 d. „Biržiečių Žodyje“ patalpintą rašinį „Sveiki, Nauji Gerovės metai“.
Lengvas tautinis pasibaksnojimas prie sukilimo dalyvių palaikų
Pradėjus Gedimino kalno slenkančių šlaitų tvarkymo darbus, 2017 m. pradžioje, kalno aikštelėje buvo aptikta 20 palaidojimų.
Pasitvirtino, kad tai Vilniaus Lukiškių aikštėje nužudytų 1863-1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią dalyvių palaikai. Čia, 1863-64 m. sukilimo metu balose skendusios Lukiškių turgaus aikštės pietinėje dalyje, buvo viešai pakarti 12 ir sušaudyti 9 sukilimo dalyviai.
Jiems atminti, 1920 m. aikštės viduryje čia buvo pastatytas paminklinis akmuo. Teko girdėti, kad 1936 m., aikštę pavadinus J. Pilsudskio vardu, jos viduryje maršalui išaugo paminklas. Pietinė aikštės dalis pradėta naudoti paradams. Čia buvo rikiuojamos J. Pilsudskio armijos patrankos.
Sukilėlių palaidojimo vieta Gedimino kalne buvo žinoma nuo seno. Lenkams valdant čia stovėjo architekto Vivulskio suprojektuotas kryžius. Tai, kad toje vietoje iki šiol nebuvo jokio oficialaus atminimo ir pagarbos ženklo, rodo istorijos politikos aplaidumą.
2019 m. lapkričio 22 d. įvyko Vilniuje aptiktų sukilimo vadų ir dalyvių palaikų valstybinių laidotuvių ceremonija. Joje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, Baltarusijos ir Ukrainos vicepremjerai, Latvijos vyriausybės atstovė. Skambėjo giesmės lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.
Į laidotuves atvyko apie du tūkstančius baltarusių. Įsiminė jų vėliavų gausa. Atvykstantiems kaimynams Lietuvos užsienio reikalų ministerija sudarė sąlygas vizas įsigyti nemokamai. Tai gražus poelgis.
Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui. Štai jie : Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas, B. Koliška, S. Išora, R. Zemackis, J. Lesnevskis, A. Liaskovičius, H. Makoveckis, A. Revkovskis, J. Revkovskis, J. Jablonskis, K. Sipavičius, E. Čaplinskis, M. Dormanovskis, I. Zdanavičius. T. Dalevskis.
J. Benkovskis ir J. Marčevskis buvo sukilimo vadovybės atsiųsti iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.
Vilniųje surasti 16 (iš 21) bajorų palaikai. Tarp jų – dviejų kunigų.
Laidotuvėse kai kam užkliuvo Baltarusijos vicepremjero Igorio Petrišenkos kalba. Jis paragino tautas nesisavinti XIX amžiaus sukilimo vadų, ypač Konstantino Kalinausko. Pasak jo, 1863–1864 metų sukilimas prieš Rusijos imperiją yra „mūsų bendros praeities puslapis“, vienijantis maište dalyvavusias tautas. „Kiekviena šalis turi savo K. Kalinausko įvaizdį, bet jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniais tikslais. Atvirkščiai, tai yra mūsų bendros praeities puslapis, kurį mes privalome gerbti ir kuris mus vienija dabar ir vienys ateityje“.
„1863–1864 metų įvykiai, kurie palietė iš karto kelių Rytų Europos valstybių teritorijas, vyko ir mūsų žemėje. Beveik visi asmenys, kuriems šiandien atiduodame atminimo duoklę, yra baltarusių žemės sūnūs, susiję su ja bendru likimu“, – pridūrė Baltarusijos atstovas.
Jau eilę metų dalis Baltarusijos intelektualų kai kuriuos iš istorinės Lietuvos kilusius mūsų valdovus, mokslininkus, kompozitorius ir sukilimo vadovus skelbia buvusius gudais. Tai mus erzina. Bet ir užginčyti tai dažnai sudėtinga.
Pavyzdžiui. Lietuvos gamtininkas, rašytojas, biologijos daktaras, profesorius, akademikas, Lietuvos Šaulių sąjungos narys Tadas Ivanauskas (Tadeusz Iwanowski) gimė 1882 m. gruodžio 16 d. dabartinės Baltarusijos Lydos apskrities, Varanavo rajone buvusio Lebiodkos dvaro lenkiškoje šeimoje.
Ivanovskių šeimoje užaugo keturi broliai ir sesuo. Namuose buvo kalbama lenkiškai, gudiškai, prancūziškai. Tik ne lietuviškai.
Buvusioje LDK teritorijoje kūrėsi tautinės valstybės. Tado brolis, Lenkijos visuomenės veikėjas Ježis (Jurgis) Ivanovskis tapo Vidurinės Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Brolis, advokatas Stanislovas Ivanovskis dirbo L. Želigovskio administracijos pareigūnu. Vilniuje.
Jiedu ir sesuo Helena save laikė lenkais.
Gudu save kildinantis Tado brolis, buvęs Minsko burmistras Vaclovas Ivanauskis tapo baltarusių tautinio judėjimo veikėju. Jam, technikos mokslų daktarui, teko rašyti pirmąjį baltarusišką elementorių, organizuoti baltarusiškų knygų leidybą. 1918 m., paskelbus Baltarusijos liaudies respubliką buvo jos vyriausybės švietimo ministras.
Tadą Ivanauską likimas nubloškė į Lietuvą, todėl jis pasuko į lietuvybę ir susiradęs Peterburge gramatiką, padedant ten studijavusiems lietuviams, išmoko kalbėti lietuviškai.
Savo Ivanovskio pavardę jis sulietuvino jau būdamas profesorius.
Tad kas buvo tie Ivanovskiai iš Lebiodkos dvaro?
Konstantinas Kalinauskas Baltarusijoje siejamas su šios tautos formavimusi. Dar XX a. pradžioje pripažintas nacionaliniu didvyriu jis įamžintas dabartiniuose vadovėliuose, gatvių, mokyklų ir prestižinių objektų pavadinimuose. Sukilimas įamžintas literatūroje, dainose, dramos spektakliuose, operoje.
Skirtingai nei Baltarusijoje, Lietuvoje K. Kalinausko, kaip ir paties sukilimo vaidmuo ilgą laiką, deja, buvo sumenkintas. Lietuvos tūkstantmečio proga pastatytoje skulptūroje „Vienybės medis“ svarbiausių 100 asmenybių sąraše K. Kalinausko pavardės nerandame. Gerai, kad jame puikuojasi Žemaitės, S. Krasausko, V. Kernagio, S. Neries ir kitų meno žmonių pavardės. Tačiau, vargu ar kas suprato kodėl jame vietos neatsirado vienam iš svarbiausių sukilimo vadų.
Tarp kitko: Iš viso sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. 1864 m. Rusijos imperijos valdžia sukilimą numalšino ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis.
Zigmanto Sierakausko vadovaujamas būrys dalyvavo kautynėse prie Biržų.
Tarpukariu Biržų apskrities veterinarijos gydytoju dirbęs rinkuškietis Petras Nastopka vedė reformatų kunigo M.G. Cumfto ir iš Gardino pavieto kilusios Emilijos Mondzelevskos dukterį Eleną Cumftaitę. Už dalyvavimą kautynėse prie Gudiškio kaimo ( N. Radviliškio parapijoje), jaunesnysis Emilijos brolis, Liudomiras Mondzelevskis buvo teisiamas ir ištremtas į Solvyčegodską (Syktyvkar, Komi resp.).
Pradžia. Tęsinys kitame laikraščio numeryje.