KAI IŠEINA VAIKAI

KAI IŠEI­NA VAI­KAI

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Žur­na­lis­tė

Rau­do­nų la­pų plaš­ta­kos mo­ja­vo nuo se­no kle­vo ties ke­lio po­sū­kiu. Jo­lan­ta žiū­rė­jo į me­dį pro vir­tu­vės lan­gą ir gal­vo­jo apie tai, kad li­ko tik dvi die­nos, ir vai­kai išeis. Abu. Dvy­niai As­ta ir Lu­kas.

Įsi­kurs mies­te, spe­cia­liai tam nu­pirk­ta­me bu­te, mo­ky­sis uni­ver­si­te­te ir tik ret­kar­čiais grįš na­mo. Ir kur ta­da bus tie na­mai? Ir jei čia te­be­bus, tai ko­kie?

Jo­lan­ta se­niai sau prisie­kė, kad kai tik išeis vai­kai, išeis ir ji. Ne­ži­nia kur, kaip, bet išeis. Ne­be­ma­to pra­smės gy­ven­ti dvie­se su ta vie­nat­ve, su ta sie­na, ku­ri jau me­tų me­tais sun­kiais ty­los ir ne­su­si­kal­bė­ji­mo ak­me­ni­mis su­mū­ry­ta tarp jos ir Alek­so, vy­ro ir vai­kų tė­vo.

Ka­da jie ta­po sve­ti­mi? Jo­lan­ta ne­pas­te­bė­jo. Kaž­kaip na­tū­ra­liai, tarp dar­bų ir rei­ka­lų ne­be­ras­da­mi lai­ko po­kal­biui apie juos pa­čius, apie jų bu­vi­mą. Kal­bė­jo tik apie dar­bus, rei­ka­lus, pi­ni­gus. Skai­čia­vo pel­nus ir nuo­sto­lius už par­duo­tą pie­ną, gy­vu­lius. Tvar­kė na­mus, klo­jo kie­me grin­di­nį net ne­su­si­mąs­ty­da­mi – kam? Gal­vo­jo – kaip vi­si. Kai­my­nai pa­si­kei­tė sto­gą – rei­kia ir mums. Vi­si klo­ja kie­me trin­ke­les, rei­kia ir mums. Ir net ne­ži­nia, ka­da Jo­lan­ta pa­ju­to, kad ne­bė­ra jo­kio „mes“. Vai­kai kaip triei­giai ku­me­liu­kai ka­no­pom žie­žir­bas pa­lei du­ris ske­lia, lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da kai­mą į mies­tą iš­mai­nys. Ny­ku čia, sa­ko, dūs­tam.

Jo­lan­ta ruo­šia kon­ser­vus, dė­lio­ja pa­ta­ly­nės komp­lek­tus: čia As­tu­tei, čia – Lu­kui. Gal­vo­ja in­dų dar įdė­ti, nes na­mie pri­kaup­ta trims kar­toms į prie­kį. Te­gu ve­ža­si, te­gu dau­žo – ne­be­gai­la. Kas tie in­dai? Šu­kės, ir tiek. Jie ne­guo­džia, kai už sta­lo sė­di du žmo­nės ir ne­tu­ri vie­nas ki­tam ką pa­sa­ky­ti.

At­mo­ja­vo. Ir kle­vas, ir tė­vai. Iš­lei­do. Vai­kai iš­va­žia­vo sa­vo au­to­mo­bi­liu. Vis­kas.

Jo­lan­ta ir Alek­sas pa­si­su­ko po kle­vu į skir­tin­gas pu­ses. Jo­lan­ta nuė­jo na­mo, Alek­sas – į ga­nyk­lą. Nie­ko vie­nas ki­tam ne­sa­kė. Nė­ra ko sa­ky­ti. Vi­si dar­bai ir rei­ka­lai se­niai pa­skirs­ty­ti, kal­bėt nė­ra ko. Tik eit ir da­ryt.

Įžen­gus į vir­tu­vę, Jo­lan­ta su­pra­to, kad vi­sai ne­be­rei­kia nie­ko da­ryt. Vai­kams vis­ko rei­kė­jo. Da­bar jie vis­ką tu­ri, kad tik pro­tin­gai nau­do­tis mo­kė­tų. Na­mie šal­dy­tu­vas pil­nas, rū­sys – taip pat. Spin­ta, nors ir pa­tuš­tin­ta vai­kų kraus­ty­nių pro­ga, vis tiek pri­tu­tin­ta nuo kraš­to iki kraš­to.

Ny­ku­ma. Iš vi­sų kam­pų, už­sta­ty­tų bal­dais, te­le­vi­zo­riais, gar­so ko­lo­nė­lėm ir gė­lių va­zo­nais, žiū­ri ny­ku­ma. Jo­lan­ta ei­na į mie­ga­mą­jį, kren­ta ant sa­vo lo­vos ir įsi­žiū­ri į lu­bas.

Ka­da ji at­sky­rė sa­vo ir Alek­so lo­vas, į tar­pą pa­sta­ty­da­ma nak­ti­nį sta­le­lį? O, se­niai. Prieš ko­kius tre­jus me­tus. Alek­sas ta­da tik pa­žiū­rė­jo į per­mai­nas mie­ga­ma­ja­me ir ty­liai pra­ta­rė: „Tai da­bar jau taip? Na, kaip no­ri...“ Ir nuo tos die­nos mie­ga­ma­ja­me vi­sa­da sto­vi, sė­di ir gu­li tik nu­ga­ra į Jo­lan­tą.

Jo­lan­ta ne kar­tą mąs­tė, ne­gi jam ne­rei­kia? Ko­dėl ne­si­gin­či­ja, ne­klau­sia, ne­rei­ka­lau­ja su­stum­ti lo­vas at­gal? Ką nors tu­ri? Na šiaip, ko­kią mo­te­rė­lę ga­rui nu­leis­ti...

Pa­gal­vo­jus apie tai, Jo­lan­tai kiek smilk­te­li pa­šir­džiuo­se, bet ne­skau­džiai ir ne­gi­liai.

Pa­ban­dė įsi­vaiz­duo­ti, kaip da­bar va­žiuo­ja vai­kai, kaip kumš­čiuo­ja­si tar­pu­sa­vy pa­ten­kin­ti. Jie vi­sa­da suo­kal­biš­kai kumš­čiuo­ja­si, kai džiau­gia­si tuo pa­čiu da­ly­ku. Jie to­kie ar­ti­mi, kad Jo­lan­ta kar­tais pa­vy­di jiems to ar­ti­mu­mo ir su­si­kal­bė­ji­mo be žo­džių, nes ji ne­tu­ri su kuo taip kal­bė­tis. Nei su vy­ru, nei su vai­kais. Tarp jos ir Alek­so ty­la ir yra tik ty­la. Be užuo­mi­nų, be ne­by­laus su­si­kal­bė­ji­mo. O su vai­kais... Jie vos gi­mę su­si­kū­rė sa­vo, dvie­jų pa­sau­lį, ir Jo­lan­ta la­bai pa­gar­biai į jį ne­si­ki­šo.

Jo­lan­ta už­mi­go. Sap­na­vo griū­van­čius me­džius, nuo ku­rių bė­go, bet už­kliu­vo, par­griu­vo, ir me­dis už­vir­tęs ant jos, stai­ga su­ti­žo ir ap­lie­jo krū­ti­nę kaž­ko­kia šil­ta ma­se, nuo ku­rios al­piai sto­jo šir­dis. Pra­bu­du­si ap­ti­ko ant krū­ti­nės mie­gant ka­ti­ną. Ta­čiau sap­no ne­ri­mas ne­si­sklai­dė.

Jo­lan­ta, vilk­da­ma ko­jas ir šiu­ren­da­ma šle­pe­tė­mis, nuė­jo į vo­nią ir įsi­žiū­rė­jo į veid­ro­dį. Pirš­tais per­brau­kė ker­šus, nie­ka­da ne­da­žy­tus plau­kus, ap­žiū­rė­jo šla­kuo­tą no­sį, ma­žas iš­blu­ku­sias akis be­spal­vėm blaks­tie­nom ir pa­gal­vo­jo: „Die­ve Die­ve, tai ka­da aš taip su­se­nau?“ Ji ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. Net ne­ži­no­jo, ar rei­kia.

Rei­kia tie­siog su­si­krau­ti daik­tus ir išei­ti. Ji tu­ri kur. Tė­vų na­mai už ke­lias­de­šim­ties ki­lo­met­rų jau pen­ke­rius me­tus sto­vi tuš­ti, už­ver­tom lan­gi­nėm, ku­rias at­ve­ria tik va­sa­rą, kai, at­si­plė­šę nuo dar­bų sa­vo ūky­je, vi­si, bū­da­vo, iš­va­žiuo­ja ap­si­tvar­ky­ti ir pa­va­sa­ro­ti į tą se­ną so­dy­bą tarp miš­ko ir eže­ro. Ten nė­ra jo­kių pa­to­gu­mų, bet Jo­lan­tai jų ir ne­rei­kia. Ji vis­ką ten pa­keis, kaip ir sa­vo gy­ve­ni­mą nuo šios die­nos. Die­nos, kai išė­jo vai­kai.

Išė­ji­mui Jo­lan­ta pra­dė­jo ruoš­tis iš kar­to, ra­miai ir nuo­sek­liai. Į mal­ki­nę nu­si­ne­šė ir at­si­dė­jo ke­le­tą daik­tų, žie­mi­nius rū­bus, apa­vą. Ra­miai ap­mąs­tė, ko dar ten rei­kė­tų, ko nė­ra tė­vų na­muo­se.

Bet tuo me­tu su­skam­bė­jo te­le­fo­nas. Ne­pa­žįs­ta­mas bal­sas Alek­so te­le­fo­ne pra­ne­šė, kad jos vy­ras į li­go­ni­nę ve­ža­mas. Ap­si­ver­tė su trak­to­rium. Ar trak­to­rius ant jo už­griu­vo, tiks­liai ne­ži­no, bet su juo blo­gai.

Jo­lan­ta ne­sus­pė­jo iš­si­gąs­ti. Tik tru­pu­tį ap­tir­po ran­kos ir krū­ti­nę su­gniau­žė kaž­koks lip­nus du­su­lys, o aky­se su­si­tven­kė aša­ros. Ly­giai, kaip per tą sap­ną. Pri­sė­do ant ka­la­dės, ir net ne­su­mo­jo iš kar­to, čia jai da­bar bėg­ti kur nors, ar lauk­ti ko nors? Jei jau ve­ža grei­to­ji, tai ką ji ga­li pa­da­ry­ti? Va­žiuot iš pa­skos? O kaip na­mai, gy­vu­liai?

Min­tys, pra­džioj pa­dri­kos ir ne­riš­lios, ėmė pa­laips­niui ri­kiuo­tis, dė­lio­tis į tvar­kin­gą veiks­mų ei­lę. Jo­lan­ta pa­ki­lo nuo ka­la­dės, pa­skam­bi­no ke­liems kai­my­nams. Pa­ti ap­si­ren­gė ir iš­va­žia­vo. Kai at­va­žia­vo į li­go­ni­nę, Alek­są ope­ra­vo.

Jo­lan­ta at­si­sė­do ko­ri­do­riu­je ne­to­li ope­ra­ci­nės ir lau­kė.

Bai­gęs ope­ra­ci­ją, jau­nas chi­rur­gas, vi­sai kaip fil­me, išė­jo į ko­ri­do­rių ir pa­klau­sė Jo­lan­tos, kas ji, o iš­gir­dęs, kad žmo­na, pa­sa­kė, jog būk­lė sun­ki, bet sta­bi­li, ir Alek­sas ku­rį lai­ką gu­lės in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riu­je.

Jo­lan­ta pri­ta­ria­mai link­te­lė­jo gal­va, bet nie­kur nė­jo, li­ko sė­dė­ti. Po kiek lai­ko kaž­ko­kia me­di­kė jai lie­pė čia ne­be­sė­dė­ti, ei­ti pa­val­gy­ti ar pail­sė­ti, nes nie­ko ji čia neiš­sė­dės. Vy­ras dar be są­mo­nės, o me­di­kai da­ro vis­ką, ką rei­kia. Už­si­ra­šė Jo­lan­tos te­le­fo­no nu­me­rį ir pa­ža­dė­jo pa­skam­bin­ti, jei kas at­si­tiks.

Jo­lan­ta išė­jo iš li­go­ni­nės į sau­lė­tą, gel­to­nai rau­do­ną ru­de­nį. Prie li­go­ni­nės pa­sta­to ir­gi au­go kle­vas. Kaip prie na­mų. Tik jis ne­mo­ja­vo la­pais. La­pai ty­liai kri­to ant ve­jos. Ir Jo­lan­ta stai­ga tar­si pa­bu­do iš mie­go. Die­vu­liau, tai­gi kren­ta, tai­gi ženk­las... Že­mėn kren­ta... Tai gal vis­kas, gal ir Alek­sas – že­mėn?

Jo­lan­ta ap­si­su­ko, laip­tais grei­tai už­lė­kė at­gal, pas gy­dy­to­jus, ne­ži­no­da­ma, net ko pa­klaus­ti, pul­di­nė­jo šen ir ten, kol ta pa­ti me­di­kė ją su­stab­dė. Vis­kas bus ge­rai. Ope­ra­ci­ja pa­vy­ko. „Ei­kit, ei­kit, pail­sė­kit, pa­val­gy­kit. Kai per­ve­šim į pa­la­tą, aš jums pa­skam­bin­siu“.

Jo­lan­ta ne­ži­no­jo, kur ei­ti. Ko­jos kaip gu­mi­nės. O val­gyt ne­no­ri.

Vai­kai! Rei­kia pa­skam­bint vai­kams. Ne, ne­rei­kia. Kam gąs­dint? Tik iš­va­žia­vo, ir at­gal? Ne­rei­kia. Kai jau bus po vis­ko, ta­da. Te­gu nu­va­žiuo­ja ra­miai, te­gu įsi­ku­ria. Dar vis­ką su­spės: ir iš­si­gąst, ir pa­verkt, ir at­va­žiuot... Dar su­spės.

Vilk­da­ma ko­jas, Jo­lan­ta net ne­žiū­rė­jo, kur ei­na. Pir­myn, to­lyn nuo li­go­ni­nės, nuo ope­ra­ci­nės, nuo ne­paaiš­ki­na­mo ne­ri­mo, ku­rio, kaip įsi­vaiz­da­vo, tu­rė­jo ne­jaus­ti dėl žmo­gaus, su ku­riuo lyg ir ne­bėr ar­tu­mo, ne­bėr nie­ko bend­ro. O, pa­si­ro­do, yra. Ir Jo­lan­ta vi­su vi­du­mi pa­ju­to di­džiu­lį no­rą vėl ma­ty­ti Alek­są svei­ką. Nors ne­kal­ban­tį, nors nu­to­lu­sį, bet gy­vą ir svei­ką. Sa­vo na­muo­se. Ma­ty­ti jo nu­ga­rą mie­ga­ma­ja­me, gir­dė­ti, kaip jis šliurp­si, val­gy­da­mas sriu­bą, kaip šne­ki­na šu­nį kie­me, kaip kauk­ši ba­tais į kie­mo grin­di­nį.

Vi­si gar­sai, vaiz­dai, kva­pai, tiek me­tų er­zi­nę Jo­lan­tą, stai­ga pa­si­da­rė to­kie mie­li, to­kie rei­ka­lin­gi, kad jų pra­ra­di­mas pri­ly­go pa­sau­lio griū­čiai. Jos pa­sau­lio griū­čiai. O gal ir vai­kų.

Jau vi­sai su­te­mus, Jo­lan­ta grį­žo į li­go­ni­nę. Gy­dy­to­jai lei­do bū­ti pas Alek­są. Ji sė­dė­jo ša­lia jo ir žiū­rė­jo į to­kius ne­beat­pa­žįs­ta­mus sa­vo vy­ro bruo­žus. Poo­pe­ra­ci­niai tvars­čiai den­gė da­lį vei­do, ki­ta, ma­to­ma da­lis bu­vo su­ti­nu­si ir mė­ly­na. Mė­ly­na­vo ant ant­klo­dės iš­ties­tos ran­kos.

Alek­sas mie­go­jo. Jo­lan­ta sė­dė­jo ir žiū­rė­jo. Ir nie­ko dau­giau ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti.

Kai Alek­sas pra­bu­do, Jo­lan­ta mie­go­jo. Alek­sas pro sun­kiai at­si­ve­rian­čią vie­ną akį ma­tė jos nu­čiuš­ku­sius, ker­šus plau­kus, straz­da­no­tą no­sį, ant ke­lių su­dė­tas iš­dirb­tas ran­kas. Žiū­rė­jo į sa­vo mo­te­rį taip, tar­si gy­ve­ni­me nie­ko gra­žes­nio ne­bū­tų ma­tęs. Ir bu­vo la­bai lai­min­gas, kad ji čia, ša­lia jo, pus­gy­vio ir su­ba­la­do­to, sė­di ir mie­ga. Va­di­na­si, vis­kas bus ge­rai. Va­di­na­si, gy­vens. Abu kar­tu.

Po ke­lių die­nų, kai Alek­sas jau pa­ts val­gė, o dvy­niai pa­mai­nom bu­dė­jo tė­vo lo­vos ko­jū­ga­ly, Jo­lan­ta po­rai die­nų iš­va­žia­vo na­mo. Pir­miau­sia, ką ji pa­da­rė grį­žu­si – at­gal su­stū­mė mie­ga­mo­jo lo­vas. Pa­gal­vo­jo, kad taip bus ge­riau.