Naujausios
Jūrine jachta aplink Maljorką
Neseniai iš kelionės aplink Maljorkos salą (Ispanija, Viduržemio jūra) grįžusi Šiaulių buriuotojų trenerė Irutė Žičkuvienė sako patobulinusi jūrinės kreiserinės jachtos valdymo meną. „Esu I eilės vairininkė, tačiau sieksiu įgyti ir kapitonės kvalifikaciją“, – teigė gamtos vaiku save vadinanti buriuotoja.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Išmaniosios atostogos
Nuo dešimties metų Baltijos jūroje buriuojanti I. Žičkuvienė mažus ir vyresnius šiauliečius moko buriuoti, organizuoja tarptautines regatas, tačiau to negana.
„Nuolat dirbu su vaikais, bet turiu rasti laiko tobulėti ir pati. Tam geriausiai tinka – atostogos“, – šypsosi trenerė.
Kad spėtų atgauti jėgas, ir paburiuoti, trenerė renkasi išmaniąsias atostogas. Su bendraminčių būreliu iš visos Lietuvos, maždaug 6–9 žmonių įgula, priklausomai nuo jachtos dydžio, į rankas čiumpa pasaulio žemėlapį, susiranda trokštamą aplankyti vietą, dar prieš metus užsisako jachtą, nes tada būna taikoma 20 procentų nuolaida. Ir tik sulaukę pigesnių bilietų, skrenda ten, kur traukia širdis. Kartu važiuoja ir lietuvis kapitonas.
Jachtos nuoma kainuoja 6–7 tūkstančius litų. „Pavyzdžiui, kelionė į Kroatiją kainuoja 1800 litų žmogui. Į šią sumą įeina viskas: kelionė lėktuvu pirmyn ir atgal, jachtos nuoma, maistas bei uosto kaina. Prisišvartavę uoste gauname elektros, vandens, krante – nemokami tualetai ir dušai“, – pasakojo I. Žičkuvienė.
Norėdami sutaupyti, buriuotojai kartais išmesdavo inkarą ir į krantą plaukdavo pripučiama valtele, kurią visada gabenasi kartu. Tokia valtelė praverčia plaukiant į krantą nusipirkti maisto.
„Buriuojant jūroje privalu išmanyti navigaciją, mokėti švartuotis, nes kiekvienas įbrėžimas matuojamas eurais“, – sakė trenerė.
Jūrinį buriavimą I. Žičkuvienė renkasis dėl labai paprastos priežasties – jis visai kitoks, sudėtingesnis ir pavojingesnis, nei jau įvaldytas sportinis buriavimas. Tobulėjimui nėra ribų.
Gyvenimas komandoje
Įgula per 7 paras ne tik įveikė 179,12 jūrmylių.
Būrelis žmonių spraudėsi uždaroje erdvėje.
„Laikėmės nuostatos: tarnų nėra, demokratija, vyrai ir moterys lygūs! Viską darėme pasikeisdami. Nebuvo nė vieno, kuris visada sėdėtų užsikėlęs koją ant kojos. Mokėmės jachtą naviguoti tamsoje, kiekvienas turėjome savo pareigas ir visi, net ir vyrai, kurie namie negamindavo, pasikeisdami ruošė bendrą vakarienę, skuto bulves, plovė indus ir denį“, – sakė trenerė.
„Jachta pakankamai erdvi ir pritaikyta gyventi. Joje – 3 tualetai, 3 dušai, didelė viryklė. Todėl prisišvartavę krante, likome gyventi jachtoje, neišlaidavome viešbučiams“, – pasakojo trenerė.
Išbandytas keliavimo būdas
Jau devyneri metai ponia Irutė su komanda leidžiasi į tokias keliones. Buriuotojai kelionėms renkasi kurį nors vieną pavasario mėnesių. Tada dar ne sezonas, todėl pigiau.
„Pirmuosius jūrinės jachtos valdymo įgūdžius įgijau plaukdama į Gotlando salą (Švedija), po to sekė Gdanskas, kurį aplankėme dukart. Tada pradėjome ieškoti šiltesnių jūrų – patraukėme į Kroatiją, Graikiją, Sardiniją, Siciliją, Veneciją. Maljorka – devintoji“, – skaičiavo keliautoja.
Labiausiai I. Žičkuvienė norėtų grįžti į Graikiją, kurioje kiekviena vieta – paveiksliukas.
„Ryte atsikeliu, nubėgu krosą, prie Hipokrato medžio pasėdžiu. Tiesiog, alsuoju gilia istorija“, – prisiminė keliautoja.
I. Žičkuvienė pastebėjo, kad savaitines keliones jachta lietuviai renkasi vis dažniau. Anot trenerės, galima buriuoti ir dvi savaites, tačiau tai kainuoja per brangiai.
Kelionėje aplink Maljorką I. Žičkuvienei labai pravertė Pirmos eilės vairininko pažymėjimas. Jis moteriai leidžia viso pasaulio vandenyse savarankiškai buriuoti nuo kranto ne daugiau nei 200 jūrmylių atstumu. Jachtoje „Mola Mola“ buriuotoja užėmė kapitono padėjėjos pareigas ir atliko kvalifikacinį plaukimą jachtos kapitono kvalifikacijai gauti.
Aplink Maljorką įgula keliavo 473 pėdų ilgio Oceanis jachta.
„Dažniausiai į uostą įplaukdavome su saule jai tekant ar leidžiantis. Tada grožėdavomės švyturiu. Rytais visi mankštindavomės paplūdimyje, maudydavomės, keliaudavome į salos gilumą“, – vardijo I. Žičkuvienė.
Kiekviename uoste buvo kažkas nepakeičiama ir be galo gražu. Atmintyje ypač įsirėžė Porto Cristo uostas, jo aksominiai paplūdimiai. Nereikia tų miestų, nereikia nieko, tik suvokti, kokią naudą žmogui duoda gamta, jūra.
„Buriuodamas nuolatos kvėpuoji jonizuotu oru, tai būtina skydliaukei. O kur druskingas vanduo – nauda sąnariams, rytinės mankštos, maudymasis?“, – kalbėjo ponia Irutė.
Žuvimi dalijosi su vaikais
Didžiausią įspūdį I. Žičkuvienei palieka ne aplankytos salos vaizdai, bet žmonės, su kuriais ji turi neįkainojamą galimybę pabendrauti.
„Kai plaukiojome Sicilijoje, pamatėme vietinius vaikus žvejojant. Nusprendžiau, kad reikia ir mums susiorganizuoti nemokamą vakarienę. Susiradau tokį pagaliuką, prisirišau siūlą, kabliuką. Jie užmeta meškerę, pagauna žuvį ir juokiasi iš manęs. Tada žvejoti pradėjau aš. Užmetu ir ištraukiu, užmetu – ištraukiu. Vaikai sužiuro, kas čia vyksta ir atbėgo pas mane, kad keisčiausi su jais meškere ir vieta. Tačiau apsikeitėme tik žuvimis ir buvome labai laimingi“, – šypsojosi trenerė.
Plaukdami jachta buriuotojai visada sutinka tokių pačių kaip jie: vokiečių, austrų, kanadiečių, australų. Susipažįsta su jais, susidraugauja.
Sicilijoje lietuviai buvo sutikę jachta keliaujančius aplink pasaulį vokiečių įgulą.
„Buriuotojai yra kaip viena šeima. Jei prieplaukoje nutinka nelaimė – visi puola padėti. Ir tautybė – niekam nesvarbu! Štai, kartą pagalbos prireikė ir mums! Kapitonas nepastebėjo, kad vietoje dviejų dujų balionų paėmė vieną tuščią. Tad jūroje negalėjome gamintis vakarienę. Pagalbos ranką ištiesė vokiečiai“.
Ant išsinuomotoas jachtos visada kabo tos šalies ir Lietuvos vėliavos, todėl keliautojai tampa savo šalies ambasadoriais.
Buriavimas – daugiau nei sportas
I. Žičkuvienė Šiauliuose gyvena 26 metus. „Tik atvykusi į Šiaulius, išsigandau, kad reikės buriuoti ežere, atrodė, nepakaks vietos. Tačiau įsitikinau, kad čia – puikios sąlygos ir supratau, jog buriavimas nėra vien sportas, kuriame svarbiausia laimėti. Tai – kur kas daugiau“, – sakė trenerė.
Buriavimas jai – ne tik poilsis ir pomėgis. Tai – būtinybė atitrūkti nuo gyvenimo sausumoje ir į viską pažiūrėti iš šalies.
„Šiais laikais žmonės yra sumaterialėję, pavargę vienas nuo kito, pjauna vienas kitą tarsi šunys. Ir nors mėgini gyventi kitaip, vis tiek esi toje pačioje aplinkoje. Todėl būtent šios kelionės išlaisvina nuo visų tų problemų, įgauni jėgų, – kalbėjo buriuotoja. – Juk dirbu su vaikais ir viską į juos įdedu. „Pasikrauti“ man reikia jau visiškai kitur: skaitant knygą arba buriuojant“.
Trenerė įsitikino, kad buriavimas iš esmės keičia žmones. Tai ne tik iššūkis ar avantiūra. Tai – keliavimas, kai kitą ir tuo pačiu save pažįsti daugiau nei visiškai.
„Buriuojant Kroatijoje, su mumis pirmą kartą plaukė ir dvi buriuoti besimokančios moterys. Netikėtai kilo didžiulis 43 mazgų vėjas. Tada jos pajuto, kas yra kas ir koks pažeidžiamas yra žmogus ar žmonių saujelė atviroje bekraštėje jūroje. Sausumoje gyvenantys žmonės prisigalvoja problemų ir jomis alina save. Jūroje atsiduri akistatoje su stichija ir supranti, ko esi vertas“, – sakė keliautoja.
„Jūra auklėja, moko tikrųjų vertybių. Išplaukęs supranti, kad vienintelė vertybė yra žmogus“, – įsitikino buriuotoja.
„Lietuvą atradau iš naujo“
Daugelį šalių aplankiusi I. Žičkuvienė šiltų žodžių negaili Lietuvai. „Čia – išties labai gražu. Jaunystėje buvau išnaršiusi visą pajūrį, Kauną, tačiau dabar, gyvendama Šiauliuose, Lietuvą atradau iš naujo“.
Važiuodama autobusu ar automobiliu moteris pavargsta, todėl dažnai sėda ant dviračio ir mina į Kryžių kalną, Bubius. „Tereikia apsidairyti aplink. Toks grožis! Ir viskas – šalia Šiaulių. Panorus pakeliauti tolėliau – vaizdinga Dzūkija“.
Jono TAMULIO nuotr.
POŽIŪRIS: Po pasaulį daug keliaujanti Irutė Žičkuvienė įsitikino – Lietuvoje nepaprastai gražu, tereikia netingėti apsidairyti.
Asmeninės nuotr.
ĮSPŪDIS: „Rytas. Visą kelią lydėję delfinai nutolsta. Lieka tik paukščiai. Teka saulė. Kartu su ja įplaukiame į Porto Cristo uostą, švartuojamės. Nėra nieko gražiau“, – prsimena keliautoja.
PRIEPLAUKA: Aplink Maljorką jachtomis keliaujantys savo transportą švartuoja šalia vienas kito.
KOMANDA: Kol vieni įgulos nariai ilsėdavosi ant denio, kiti darbuodavosi. Po to įgula keisdavosi vietomis.