Naujausios
„Istarto“ įkūrėjai ragina jaunimą pradėti
Šiaulių universiteto Teatro katedros docentė daktarė Nomeda Šatkauskienė ir režisierius, lektorius Antanas Gluskinas prieš dvejus metus įkūrė VšĮ „Istartas“. „I start as“ (aš pradedu kaip... – angl.) – toks kodas, raginantis kurti, užšifruotas pavadinime. Šiemet „Istarto“ projektas „Lietuviški kino vakarai „MT ekrane“ įvertintas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pradėjo nuo nulio
Įkurti viešąją įstaigą, sako A. Gluskinas, padiktavo „natūralios aplinkybės“ – noras kūrybiškai bendradarbiauti su studentais ir po studijų, kad talentingi žmonės nepradingtų.
Pasak N. Šatkauskienės, bendrai idėjai sujungė planai veikti daugiau nei universiteto ar programos erdvė.
Pirmasis projektas buvo edukacinis: jaunimas vasarą teatrinėje mokykloje kūrė spektaklį pagal spaudos naujienas – dokumentinio tipo aktualijų teatrą.
Sumanymas organizuoti „MT ekrano“ kino vakarus, kurie buvo įvertinti premija, pasak A. Gluskino, kilo siekiant „išlipti iš vaikiškos žaidimų dėžės“ – kad būtų įjungta miesto bendruomenė.
„MT ekranas“ prasidėjo tik nuo iniciatyvos ir entuziazmo. Režisūrą baigęs ir kino studiją „Monoklis“ įkūręs A. Gluskinas pažįstamų dėka gaudavo leidimus filmus rodyti nemokamai.
Dabar projektas išsiplėtė, jam finansavimą skyrė Kultūros taryba, Savivaldybė, todėl atsirado galimybių atvežti naujesnių filmų.
„MT ekranas“ Šiaulių universiteto bibliotekoje rodo lietuviškus, nekomercinius filmus.
Po Naujųjų metų žiūrovai galės pamatyti režisierės Giedrės Žickytės filmą „Meistras ir Tatjana“, jį pristatys pati režisierė.
„MT ekrano“ repertuaras sudėliotas iki gegužės vidurio. A. Gluskinas galvoja apie didesnę erdvę – mini kino teatrą su kasdieniu repertuaru.
Skatina mąstyti
Įdomiausiu kino vakaro momentu „Istarto“ įkūrėjai vadina susitikimus su svečiais.
„Režisieriai labai noriai dalijasi mintimis, procesu, papasakoja dalykų, kurie niekada nepasiektų eilinio žiūrovų ausų“, – sako N. Šatkauskienė.
Yra žmonių, kurie nepraleidžia nė vieno kino vakaro. Nuolat ateina ne tik studentų, bet ir senjorų.
„Tyrimai rodo, kad jaunimo auditoriją sunkiausia pritraukti į renginius, nes jaunimas turi daug alternatyvų. Gal šiek tiek pasigendame dėmesio iš kitų universiteto studentų. Edukaciniai projektai tam ir skirti, kad išjudintų terpę“, – sako N. Šatkauskienė.
Po kino peržiūros skatinama diskusija. Jei kūrėjas neatvyksta, filmą pristato A. Gluskinas, klausia žiūrovų nuomonės: „Kad neliktų „patiko-nepatiko“, „ai, nesąmonė“. Noriu, kad žiūrovas mąstytų, rastų sau aktualių dalykų.“
„Prasmingas pats projekto procesas. Projektas nėra masinis reiškinys mieste, į jį neplūsta minios moksleivių, studentų, bet idėja davė atgarsį. Čia, manau, ir yra jo sėkmė“, – sako N. Šatkauskienė.
Ne vienerius metus edukaciniuose projektuose dalyvaujantis A. Gluskinas pažymi, kad grįžtamoji vertė nėra dabartis: „Tik pasėjame sėklą, o dalyviai toliau arba sėja, arba ne.“
Spektaklis laukia ateities
Dar viena „Istarto“ veikla – spektaklio „Čia aš varatarius“ (pagal Pedro Lenco knygą) eskizas, kuriame kalbama šiaulietiškai.
A. Gluskinui, vilniečiui, spektaklio medžiaga yra labai egzotiška.
Ieškodami šiauliečio grynuolio, A. Gluskinas ir N. Šatkauskienė organizavo atviras teatro dirbtuves. Atėjo įdomūs, skirtingi žmonės. Į atranką režisierius specialiai kvietė nepatogiu laiku – 10 valandą ryto. Norėjo, kad ateitų „crazy“ žmonės, turintys ironišką požiūrį į gyvenimą ir supančią aplinką.
„Norime sukurti artimesnę visuomenei teatro formą. Norisi parodyti, kad teatras yra labai gyvas procesas, kad gali būti ne tik kanoninės formos. Deja, nėra taip paprasta, nes Šiauliuose visiškai nėra tokio teatro tradicijų. Reikia pralaužti ledus“, – sako N. Šatkauskienė.
Spektaklio „Čia aš varatarius“ eskizas buvo parodytas vienoje iš miesto kavinių, jį stebėjo ir vertėjai Markas Roduneris bei Rimantas Kmita, kūrinį išvertę į šiauliečių kalbą.
Dabar kūrėjai dega noru eskizą išplėtoti iki spektaklio – reikia rėmėjų.
„Vaidinusiems žmonėms sakiau: tikrai dar nebaigėme, ieškosime būdų ir finansavimo, kad projektas tęstųsi. Šito kūrinio teises esame įsigiję vieninteliai Lietuvoje. Tegul niekas neskambina – neparduosime“, – juokiasi A. Gluskinas.
Nuolat keistis
„Mūsų kultūrinis gyvenimas išsiblaškęs, gauname trupinių, ką Vilnius pabarsto. Mūsų bandymas – padrumsti nusistovėjusį vandenį“, – sako N. Šatkauskienė.
Šiuo metu galvojama apie naują – Forumo teatro – projektą. Tai – labiau socioterapinio pobūdžio teatras. Teatras naudojamas kaip priemonė spręsti, kalbėtis socialinėmis temomis.
Abu „Istarto“ įkūrėjai įsitikinę: nedidelės organizacijos turi nuolat keistis, generuoti idėjas.
A. Gluskinas pabrėžia, kad jų įstaigos tikslas – skatinti jaunus žmones kurti. Todėl ragina visus, kurie turi idėjų, kreiptis į „Istartą"– rašyti elektroninius laiškus, susirasti socialiniame tinkle „Facebook“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮKŪRĖJAI: VšĮ „Istartas“ direktorė Nomeda Šatkauskienė ir projektų vadovas Antanas Gluskinas džiaugiasi, kad įstaigai netrūksta nei pagalbininkų, nei idėjų. Stokojama tik finansinių galimybių: veikla priklauso nuo to, kiek remiami projektai.