Naujausios
Iranas: grožis, kurį verta pamatyti
Šiaulietė Rita Jasmontienė su vyru dvi savaites keliavo po Irano Islamo Respubliką. Tūkstančiai nuotraukų ir begalės įspūdžių: rojaus sodai, dykumos, mečetės ir minaretai, senieji persų miestai, kuriuose keliautojai pasijaučia keliaujantys laiku. „Viskas kaip pasakoje. Matėme labai daug ir kartu labai mažai“, – sako šiaulietė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Įstatymo laikytis privaloma
Šiauliečiai į keliones išsirengia kasmet. Tarp aplankytų šalių – Sirija, Azerbaidžanas, Vietnamas, Tailandas, Meksika, Jordanija.
Po Iraną šiauliečiai keliavo spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje. Papasakoti ir aprašyti visus patirtus įspūdžius, pamatytas vietas – neįmanoma, penkiolika dienų Irane buvo itin intensyvios. „Matėme labai daug ir kartu labai mažai“, – šypsosi šiaulietė.
Keliautojų grupėje buvo tik aštuoni žmonės, iš jų – du užsieniečiai.
Reikalavimas prieš išvykstant – pase neturi būti įrašų apie lankymąsi Izraelio valstybėje. Draudžiama vežtis profesionalias kameras, bet kokio alkoholio, mėsos produktų.
Keliautojai su Turkijos avialinijomis iš Vilniaus skrido į Stambulą, iš ten – į Irano miestą Širazą. Po Iraną keliavo mikroautobusu, kelionėje lydėjo rusakalbis gidas, Teherane baigęs rusų kalbos studijas.
Įstatymas Irane, atkreipė dėmesį R. Jasmontienė, parašytas ne tam, kad būtų pažeidinėjamas. Įstatymą reikia vykdyti. Vairuotojas, jei greitis leidžiamas 60 kilometrų per valandą, važiuodavo 55 kilometrų per valandą greičiu.
Kelis kartus į autobusiuką buvo užėjusi patikra. Moterys buvo įspėtos, kad galvos privalo būti pridengtos. Šalyje labai gerai žinoma dorovės policija.
Turistai buvo įspėti nefotografuoti to, ko nereikia. Fotografuojant žmones, atsiklausti. Vyrai, pamatę fotoaparatą, sumosikuodavo rankomis, moterys būdavo patenkintos, o vaikai labai norėdavo fotografuotis. Kaimuose vietiniai parodydavo, kad reikia susimokėti, net ne juos fotografuojant. Filmuoti negalima beveik niekur.
Keliautojai laikėsi aprangos kodo: kūnas, išskyrus veidą, turi būti uždengtas. Nei kaklo, nei riešų negalima apnuoginti. Drabužiai privalo būti nepermatomi, juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai rudos spalvos, laisvi, neaptemti, kad nekiltų minčių apie provokavimą.
Sukurtas rojus
Širaze, kol keliautojai gavo vizas, teko laukti dvi valandas, nors užsieniečių buvo tik dvi grupės: iš Lietuvos ir 20 danų.
Dienos temperatūra čia siekė 30–35 laipsnius karščio, o išėjus į miestą ryte, iš burnos virto garas – nakties ir dienos temperatūra labai skiriasi.
Per 15 kelionės dienų keliautojai į lietų pakliuvo tik sostinėje Teherane: mieste lijo, o kalnuose snigo.
Irano pasididžiavimas – legendiniai persiški sodai, rojaus kampeliai. Juose žaliuoja ir žydi augalai, trykšta fontanai, gieda paukščiai. Tokios svaigios žalumos kitur nepamatysi.
„Kur eisi, visur atvestas vanduo: prie medžių, gėlynuose – viskas žalia!“ – žavisi šiaulietė.
Vanduo šalyje – didžiulė vertybė. Paradoksas – buteliukas vandens Irane kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Už vieną dolerį pardavėjas paduos 5–7 buteliukus.
Širaze aplankė Vakilio kompleksą, šacho Čerago mauzoliejų – „stebuklą akiai“.
Veidrodžiai ir auksas. Įeinantieji nuodugniai patikrinami, daiktams, kurių negalima išsinešti, padarytos specialios palapinės. Moterims teko prisidengti specialiais gaubtais, užsieniečiams jie kitokie negu vietiniams.
Po darbų į kompleksą dideli ir maži, šeimomis pradėjo plaukti iš visų pusių. Gyventojai eina melstis, leisti laiko, susitikti. „Gali ateiti mokytis, gali ateiti pas psichologą, jei esi vargingesnis – pamaitins“, – sako šiaulietė.
Turistai gavo dovanėlę-palinkėjimą: „Grįžę namo, parvežkite dalelę mūsų šalies“. Į tiulį buvo įrišta riešutų, razinų, ledinukų, avinžirnių – tarsi duona kasdieninė.
„Eini ir aikčioji. Nesuprasi, ar patekai į šventovę, ar muziejų“ – įspūdžiu dalijasi keliautoja.
Dar nepažintas grožis
Persepolis – miestas, pastatytas dar V a. pr. Kr. Dabar į Persepolį turistus vilioja miesto liekanos, saugomos UNESCO. Liekanų daug: bareljefai, kolonos, skulptūros. Patekus pro pagrindinius vartus, atsiveria senasis pasaulis.
Persepolį lanko daugybė žmonių. Užsienio turistų, sako R. Jasmontienė, labai mažai, patys iraniečiai keliauja po šalį. Tik kilimų sostinėje Isfahane sutiko 12 vokiečių grupę.
Nakš-e Rostame aplankė senąsias Persijos karališkąsias kapavietes, taip pat saugomas UNESCO. Kapavietės iškaltos kalnuose. Čia sutiko kalnų piemenis – gražuolius vyrus, vilkinčius tautiniais rūbais. Susidomėjimas buvo abipusis: turistai norėjo fotografuotis su piemenimis, piemenys – su turistais.
Didelį įspūdį paliko kelionė po dykumą. Čia teko tverti 40–45 laipsnių svilinimą. Oras – sausutėlis. Smėlis – raudonos spalvos, šiurkštesnis, nei mūsų pajūrio. Per dykumą nutiesti asfaltuoti keliai, stovi elektros stulpai.
„Nenupasakojamas dykumos vaizdas, kol pats nepamatai. Žmonių nėra, tuščia. Dykumos pradžioje dar auga medžiai, kurių niekur kitur nepamatysi. Vandens nėra. Medžių kamienus apipusto smėlis, iš smėlio krūvos išsikeroja šakos, kaip vaiduokliai“, – sako R. Jasmontienė.
Prie dykumos naujai kuriamas Kermano miestas: vietoje molinių namų ir dirbamos žemės statomi labai prabangūs pastatai. R. Jasmontienė spėja, kad greičiausiai namus statosi inžinieriai – šis darbas labai gerbiamas ir gerai apmokamas. Šalyje daug gamyklų, daug dėmesio skiriama atomui. Prestižinis ir gydytojų darbas.
Du aukštai virš žemės, trys – po žeme, ketvirtuoju čiurlena vanduo – povandeninės upės. Tai – senosios architektūros pavyzdys. Vasarą, kai labai karšta, gyventojai gali atsivėsinti žemiausiame aukšte. Senoji sistema išlikusi iki šių dienų, ją galima pamatyti ir senuose viešbučiuose.
„Iš lauko matai tik molį, bet patekus į vidų, atsiveria grožybė. Tai – stebuklų šalis, – sako R. Jasmontienė. – Kiek ten yra grožio parodyti pasauliui!“
Stebino maisto porcijos
Šalies piniginis vienetas – rialas, jo kursas kasdien svyruoja. Bankai pinigų nekeičia, keityklos, dirbančios iki vidurdienio, veikia atskirai. Populiariausios „keityklos“ – iš rankų į rankas. Vietiniai labiau vertina dolerį. Būna, kad žiūri į eurus, ir nesupranta, koks tai pinigas. Grąžina atgal ir prašo dolerių.
Kelionėje, sako R. Jasmontienė, daug grynųjų nereikėjo: pusryčiais ir pietumis buvo pasirūpinta iš anksto.
Pietūs tokie gausūs, kad vakarienės nebesinori. Patiekama aviena, jautiena, vištiena. Vištienos iraniečiai nelaiko mėsa, tai, pasak R. Jasmontienės, kaip mums „daktariška“ dešra – energijos nesuteikia.
Porcijos vienam suvalgyti neįmanoma, tad lauknešėliai nešami namo.
R. Jasmontienė nustebo, kai restorane virta avienos mėsa buvo patiekta su visu kaulu: lėkštė buvo milžiniška. O ryžių padėklas toks, koks pas mus patiekiamas aštuoniems asmenims. Vietiniai daržovių nevalgo, indeliai su daržovėmis padėti užsieniečiams.
Gaminant maistą, naudojama labai daug prieskonių, žolelių. Mėsoje atsiskleidžia ir cinamonas, ir kardamonas – visa skonių paletė.
Maistas nebrangus. Sriuba, antrasis patiekalas, nealkoholinis alus, vanduo, airanas (jogurtinis gėrimas), sultys kainavo 4–5 eurus.
Nealkoholinio alaus yra visokių skonių: nori – natūralaus, nori – persikų skonio. Galima įsigyti ir nealkoholinio prancūziško šampano.
Nors alkoholis šalyje griežtai draudžiamas, pasak keliautojos, kiekvienas išgalintis jo turi namuose. Šalia – Azerbaidžanas, o Baku R. Jasmontienė yra mačiusi net lietuviškos degtinės.
Derlius kelionės metu laukuose jau buvo nuimtas, tik nenuskinti granatai, matėsi citrinų, mandarinų, kalnuose noko persimonai.
Prieš dvejus metus šalyje už dolerį buvo galima nupirkti 45 litrus dyzelinio kuro. Dabar – „tik“ 25 litrus. Vietiniai važinėja didžiuliais karavanais, geležinkelis nėra populiarus.
Žaliąja nafta vietiniai vadina pistacijas. Sunokusios pistacijos būna raudonos spalvos. Savo rinkai, kad nekeistų spalvos, riešutai sulaistomi citrinų sultimis. Šį mažai apmokamą darbą kaimuose atlieka vaikai ir moterys.
Keliautojus stebino pavyzdinė tvarka. Miestuose nerasi nei saldainio popieriuko, nei cigaretės nuorūkos, nors rūkančių daug.
„Ko gero, jei pamato šiukšlę, įsideda į kišenę ir nešasi“, – idealia tvarka stebisi R. Jasmontienė. Kitokia situacija turguose, ten veikia savi įstatymai.
Tarp išankstinių nurodymų keliautojams buvo įrašytas draudimas politikuoti. R. Jasmontienė sako, kad gidas tolerantiškai nukreipdavo kalbą.
Iraniečių šiandienos pozicija, jos teigimu, labai paprasta: „Savo rankomis mes nieko nedarysime, bet mes nugalėsime!“ Šalis, šiaulietės akimis, atgauna pasitikėjimą savimi.
Senasis tikėjimas
Jezdo miesto oazėje iki šiol gyvena Zaratustros pasekėjai. Zoroastristų ugnies šventykloje didžiuliame metaliniame inde tebedega šventoji ugnis. Ugnis uždengta tamsiu stiklu, matyti tik plazdenimas. Senojo tikėjimo gyventojų, skaičiuojama, gali būti apie 30 tūkstančių.
Keliautojai aplankė zoroastristų laidojimo vietas. Ant kalno viršaus išmūrytas statinys, panašus į šulinį. Mirusysis po atsisveikinimo asiliuku būdavo atgabenamas prie šios vietos, kūnas įmetamas vidun. Savo darbą atlikdavo grifai. Po 10–15 metų kaulai būdavo sudeginami, o laidojimas perkeliamas į kitą kalną. Tradicijos išliko labai ilgai, į kalną nebevežama tik kelis dešimtmečius. Dabar mirusieji susupami į drobulę ir iki saulės laidos palaidojami.
Įdomi patirtis – nakvynė karavansarajuje – senoviniame viešbutyje. Karavansarajai dabar atstatinėjami. Senieji vaizdai patrauklūs: tikimasi, kad atvykę amerikiečiai statys filmus.
„Ryte atsikėlus buvo sunku: nežinai, ar ant šonkaulių, ar lentos miegojai. Labai kieta, nepatogu“, – juokiasi R. Jasmontienė. Kiti patogumai – šiuolaikiški: ir dušas, ir patarnavimai.
Kilimų stebuklai
Isfahanas – kilimų sostinė – nepakartojamo grožio miestas, dar vadinamas Rytų perlu arba Pasaulio puse.
Nuo kilimų raibo akys. Kilimą, kurio matmanys 1,7x1,4 ar 1,5 metro, du žmonės audžia dvejus metus. Pasakiškos ir kainos. Kilimas kainuoja nuo 18 000 iki 28 000 dolerių. Labiausiai vertinamas šilkas. Kiekvienas kilimas turi savo istoriją – mazgų kiekį kvadratiniame centimetre. 140–180 mazgų – labai aukštos kokybės kilimas. Kuo daugiau mazgų, tuo plonesnis šilkinis siūlas.
Iki šiol tebeaudžiama kaimuose senosiomis priemonėmis. Darbas labai sunkus, bet uždirba ne tas, kuris audžia, bet tas, kuris parduoda.
Kilimas – šio krašto istorija ir savastis. Vėliau, jau Teherane, keliautojai lankėsi kilimų muziejuje. Jame saugomas net 2 000 metų senumo kilimas.
Dar vienas Isfahano pasididžiavimas – senieji kelių aukštų tiltai, kiekvienas jų turi savo pavadinimą. Dabar sausa – upė atsiras tik po liūčių. Pakrančių valtys laukia lietaus, kuris prasidės kovą–balandį.
Istafane keliautojai susirado kavinę – didumo kaip virtuvytė, bet kava joje buvo labai gardi. Kavinėje turistai buvo vieninteliai lankytojai, ją rasti gali tik tie, kas žino.
Abianės kaimelis skaičiuoja 2 000 metų. Jis akį traukia raudonais molio namukais. Kaimelis pritaikytas turizmui – vietos gyventojai, apsirengę tautiniais rūbais, verda sriubas, pardavinėja suvenyrus. R. Jasmontienei akis badė geltoni dujų vamzdžiai, nuvesti į namukus: jie visiškai nederėjo prie aplinkos.
Sostinė – kaip kita šalis
Visas Iranas ir Teheranas, R. Jasmontienės akimis, – skirtingi dalykai. Teheranas – „beprotiškai didelis miestas“ su intensyviu eismu. Nors veikia metro, spūstys didžiulės. Eismo taisyklės tarsi negalioja.
Gatvėse gali pamatyti ir žigulį, ir „ko nesi matęs“. Daug naujų automobilių, daugiausiai – visureigiai. Daug citroenų – čia, gido teigimu, veikia 11 šių automobilių gamyklų.
Sostine Teheranas tapo tik XVIII amžiuje. Šiaulietei miestas pasirodė murzinas, pilkas. Daug gamyklų, pramonės, užterštumo. Čia jau yra ir šiukšlių. Naujieji pastatai – balti, stiklo.
Teherane tarp kitų lankytinų objektų keliautojai pamatė aukso fondą – Irano centriniam bankui priklausantį juvelyrikos muziejų. Per savaitę į jį leidžiama du kartus po 2,5 valandos. Tad eilės – didžiulės, daug vaikų ekskursijų, tenka ilgai laukti, o paskui – grūstis. Visą laiką lydi nuolatinė patikra, arčiau eksponatų prieiti negalima. Lobiai išdėstyti keturiuose kambariuose.
Kelionės pabaigą turistams pagardino vakarienė kalnuose. R. Jasmontienė šypsosi: už 100 kilometrų kalnų plyti žaluma ir banguoja Kaspijos jūra.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮSPŪDIS: Rita Jasmontienė Iraną vadina pasakų šalimi. Keliautojos rankose – suvenyrinis kilimėlis.
Asmeninės nuotr.
VERTYBĖ: V a. pr. Kr. karaliaus Darėjaus pastatyto Persepolio liekanas dabar saugo UNESCO.
MEDŽIAI: Pistacijų medžiai – žalioji Irano nafta.
SODAS: Prieš 400 metų įkurti Šazdės sodai Mahane beveik nepakito iki šių dienų.
DYKUMA: Bekraštė dykuma.
KASDIENYBĖ: Miestietiškas Irano gyvenimas.
TURGUS: Gyvenimas turguje verda visą dieną.
KELIONĖ: Rita Jasmontienė kelionėje įsiamžino su vietos gyventojais.
VENTILIACIJA: Jezde buvo sumanyta ventiliacijos sistema. Kamino anga eina iki pat apačios, atidarius liuką, viduje siaučia skersvėjis. Ventiliacijos kaminai – tarsi atskiri statiniai.
AKIMIRKA: Rita Jasmontienė su vietos mergaitėmis.
TILTAS: Po Isfahano tiltais nėra vandens – lietūs prasidės pavasarį.
MEČETĖ: Imamo mečetė Isfahane.
STUDENTAI: Architektūros studentai.
POKALBIS: Vyriškas pašnekesys kavinėje.
PRIESKONIAI: Firminis vienuolikos prieskonių mišinys.
KAIMAS: Etnografinio Abianės kaimo gyventojai.
LAISTYMAS: Vanduo teka pro medžius.
PUOŠYBA: Rūmų puošyba.
RŪMAI: Golestano rūmai Teherane.
POILSIS: Moterys skanauja gėrimus.
GROŽIS: Vaizdai Irane žavėjo ir dieną, ir sutemus.
* Irano Islamo Respublika (anksčiau žinoma kaip Persija) – valstybė Artimuosiuose Rytuose, Azijos pietvakarinėje dalyje. Ribojasi su Armėnija, Azerbaidžanu, Turkmėnija bei Kaspijos jūra šiaurėje, Afganistanu ir Pakistanu rytuose, Iraku ir Turkija vakaruose, Persijos įlanka bei Omano įlanka pietuose.
* Lietuvos užsienio reikalų ministerija perspėja, kad Iranas šiuo metu yra valstybių, į kurias vykstant Lietuvos piliečiams rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše.
Iranas nėra nestabili šalis, tačiau pasienio regionai yra neramūs. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojama nevykti į: regionus 100 km atstumu nuo Irano – Afganistano sienų; 10 km atstumu nuo Irano – Irako sienų; Sistan – Belučistan regioną pasienyje su Pakistanu; Rytus nuo Bam ir Jask miestų, įskaitant Bam miestą. Ši sritis yra pagarsėjusi dėl užpuldinėjimų, banditizmo, per ją eina pagrindinis narkotikų gabenimo maršrutas iš Afganistano į Pakistaną. Zahedano, Zabolio ir Mirijavės miestuose yra ypač nesaugu.
Šiuose regionuose rekomenduojama keliauti tik pagrindiniais keliais ir turistinėmis zonomis, siekiant išvengti draudžiamų lankyti ir karinių objektų, kurie dažnai neišsiskiria iš aplinkos. Juos fotografuoti yra draudžiama.
Patariama pasidomėti islamo tradicijomis ir Irano papročiais, bei keliaujant juos gerbti.
Šaltinis: Vikipedia; URM