Indija: kitas pasaulis

Indija: kitas pasaulis

Šiauliečiai menininkai Vaiva Kovieraitė ir Dainius Trumpis Indijoje atrado laiką – ne bėgantį, o leidžiantį pajausti kiekvieną akimirką. Vaiva Indijoje keliavo daugiau nei du mėnesius, Dainius į Lietuvą grįš gegužės pabaigoje. Tarp galybės įspūdžių – susitikimas su Dalai Lama.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Veikia neegzistuojanti sistema

Vaiva ir Dainius į Indiją išvyko vasario pradžioje. Vaiva vizą  gavo trims mėnesiams, Dainius – ilgesniam laikui. Nors Indijoje bičiuliai ėjo kryžiaus kelius, bet Vaivos viza nepratęsta. Keliautojai numojo ranka: geriau mėgautis kelione, nei gaišti laiką popierizmui.

Dainius šioje šalyje yra lankęsis prieš 13 metų. Vaiva apie Indiją svajojo seniai – tik trūkdavo laiko, neleisdavo finansinės galimybės.

„Palankiai susiklostė aplinkybės, baigiau mokslus“, – šypsosi Vaiva. Apsispręsti menininkams padėjo ir gautos premijos. Metų pabaigoje tapytojas D. Trumpis įvertintas Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija, o grafikė V. Kovieraitė – jaunųjų menininkų stipendija.

Pirmą kartą iš Europos išvykusiai Vaivai Indija pasirodė tarsi kitas pasaulis. Tai, ką buvo girdėjusi apie karves gatvėse ar šiukšlynus, pasitvirtino dešimteriopai.

Keliautojai nuskrido į Mumbajų, keliolikos milijonų gyventojų miestą-skruzdėlyną.

„Beprotiški kamščiai gatvėse būna visą parą. Kaip pereiti gatvę? Atrodė, kad kaskart rizikuoji gyvybe, – pasakoja keliautoja. – Bet prisitaikai, nors nėra nei pėsčiųjų perėjos, nei šviesoforo. Neegzistuojanti sistema kažkokiu būdu veikia.“

Gatvėse rieda viskas, kuo tik galima judėti. Neatsiejama Indijos dalis – gausybė karvių. Jei karvė miega viduryje greitkelio, mašinos ją apvažiuoja. Pilna ir beždžionių, jos atiminėja gaiviuosius gėrimus, vaisius. Vaivą nuo užpuolusios beždžionės išgelbėjo apsauga, nes į pastiprinimą jau skubėjo kitos beždžionės.

Nenurimsta ir naktį

Didžiuosiuose miestuose tvyro smogas ir stipri smarvė. Ore sklando aiškus smilkalų kvapas. Keliautojų kūnus nuolat nuguldavo dulkės.

„Nėra šiukšliadėžių. Net traukiniuose šiukšlės metamos pro langą arba ant grindų“, – stebisi Vaiva.

Gyvenimas miestuose nenurimsta ir naktį. Jei viešbutis stovi prie gatvės, triukšmą iškęsti itin sunku.

Mumbajaus lūšnynuose gyvena 60 procentų gyventojų. Vietiniai dieną gatvėje pardavinėja vaisius ar drabužius, o vakare toje pačioje vietoje pasiruošia lovą miegoti. Dieną – turgus, naktį – nakvynės namai.

Gatvėse – daugybė prašančių išmaldos. Indai, jei turi, dalijasi. Vaivą nustebino, kad prašytojai kartais nenori imti smulkių monetų: reikia popierinio banknoto.

Moterų gatvėse mažai, siuvėjai, pardavėjai, vairuotojai, arbatos virėjai – beveik vien vyrai. Nors paklausti vietiniai tvirtino, kad moterys nebesėdi namuose, kad – lygybė.

Indijoje jaučiamas ekonominis pakilimas, ypač didžiuosiuose miestuose. Indai dideliais pastatais didžiuojasi net labiau nei šventyklomis.

Dvi kryptys

Pirma – pietų kryptis, paskui – į šiaurę. Tik tiek namuose buvo susiplanavę menininkai.

Kur nakvos, rūpinosi keliaudami. Keletą kartų iškilo problemų, nes darbuotojai nenorėdavo priimti baltųjų turistų. Paaiškėjo, kad jie neturi tam tikrų leidimų. Keliautojai apsistodavo ir pas vietinius žmones.

Nors turistų šalyje daug, šiauliečiai sulaukė didelio dėmesio. Indai nesigėdi spoksoti, gali paliesti, labai nori fotografuotis. Vaiva buvo įdomi mažoms mergaitėms ir moterims, o Dainius – vyrams ir berniukams.

Šiauliečių maršrutas driekėsi į pietus, kur temperatūra pakildavo per 40 laipsnių. Vėliau, kylant į šiaurę, teko apsirengti turimus drabužius ir dar kai ką nusipirkti.

Vaiva su Dainiumi suskaičiavo, kad Indijoje nukeliavo apie 10 tūkstančių kilometrų. Antra tiek įveikė lėktuvu, skrisdami iš Rygos į Mumbajų.

Daugiausia keliautojai dundėdavo traukiniais, nes atstumai – dideli, traukiniu tekdavo važiuoti 20–30 valandų.

Įžymybės ir pramogos

Šiauliečiai vietinių teiraudavosi, ką verta pamatyti regione. Susikalbėdavo anglų kalba. Jei tėvai nekalba, moka vaikai – išmoksta mokykloje.

Keliautojai aplankė keletą ašramų. Labiausiai įstrigo Tirumala – dvylikos šventyklų kompleksas. Jį per metus aplanko 30–40 milijonų žmonių.

Džaipūre aplankė seniausią pasaulyje observatoriją.

Įspūdingąjį Tadžmahalą, mano Vaiva, verta aplankyti vieną kartą. Bilieto kaina vietiniams – 1 doleris, o turistams – 15.

Šiauliečiai buvo nuėję pažiūrėti indų filmo. Kino salėje yra keturios skirtingos klasės: jei kėdė kieta – moki pigiau, kėdė minkštesnė – brangiau. Jei arčiau ekrano – vėl kita kaina.

Pramoga Vaiva vadina ir pokalbį su noriai bendraujančiais vietiniais. Tuktukistas, nors ir suvargęs po dienos, prakaituotas, patikina, jog jam sekasi labai gerai.

Mirtis ir gyvenimas – šalia

Vaivą šokiravo netyčia užtikta kremacijos vieta prie jūros. Viskas buvo greta: degantys kūnai, viešbutis, baras.

Varanasyje kremacija didelės nuostabos nebekėlė. Čia atvažiuoja ir daug turistų. Indams mirtis priimtina: jie degina ir meta kūnus į tą patį vandenį, kuriame šokinėja, maudosi vaikai.

Greta Gango parduodamos malkos kremacijai. Kaina priklauso nuo medžio rūšies. Kiek kūnas bus sudegintas, priklauso nuo artimųjų piniginės: kokį kiekį malkų išgalės nupirkti.

Pasak Vaivos, nedeginami vaikai iki 12 metų, šventikai bei sergantys užkrečiamomis ligomis – kad neužterštų ugnies.

Stebino geraširdiškumas

Didelį įspūdį keliautojams paliko kaimo bendruomenės ir žmonių nuoširdumas. Vaivos pastebėjimu, žmonės pietuose gyvena skurdžiau, bet yra šiltesni, gali viską atiduoda atvykėliui, esančiam toli nuo savo namų. Tik turistinėse vietose vietiniai yra linkę pasipelnyti, nes žino, kad turistas gali daugiau sau leisti.

„Traukinyje vietinis gali atiduoti vakarienę. Nusipirkus pigiausius bilietus, atrodytų, net kojos neįkelsi į traukinį. O kuris nors vietinis užleidžia savo vietą arba leidžia atsisėsti ant pusės kėdės, nepaisant to, kad močiutė ant žemės po kėde sėdi“, – pasakoja Vaiva.

Laukiant autobuso, vaišina bananu. Kviečia kartu papietauti, nes autobusas – tik už valandos. Vakarieniauti, susipažinti su šeima siūlo ir vaikai.

Šiauliečiai kartais užsukdavo į svečius, bet nenorėjo piktnaudžiauti gerumu.

Keliaudami netikėtai apsistojo toje pačioje vietoje kartu su moterimi, kilusia iš Šiaulių. To nežinodami, pokalbį lietuviai pradėjo anglų kalba.

Vietinių paklausti, iš kur atvyko, šiauliečiai sakydavo, kad iš Europos. Jei vietinis žinodavo, kad Europa – ne šalis, o žemynas, pokalbis rutuliodavosi toliau.

Kartą indas pasitikslino: „Gal jūs – iš Lietuvos?“ Pasirodo, jo brolis studijuoja Vilniaus universitete.

Stiprūs skoniai

Kol organizmas priprato, Vaivai vietinis maistas atrodė itin aštrus ir sūrus, o saldumynai – labai saldūs.

Pagrindinis racionas buvo ryžiai su kuo nors. Dažniausiai valgydavo „thali“ –  lėkštė ryžių su skirtingais padažais.

Pirmą kelionės mėnesį keliautojai nematė nei alkoholį vartojančių žmonių, nei alkoholinių gėrimų parduotuvių.

„Šalia Maharaštros, kurioje yra Mumbajus, esančioje nedidukėje valstijoje nežinodami atvažiavome į paplūdimį, kur indai atvyksta gerti alkoholio. Ten yra tik viešbučiai ir alkoholio parduotuvės. Geria viską – nuo vietinių iki visame pasaulyje žinomų gėrimų. Bet alkoholio iš šios mažos valstijos išsivežti negalima“, – pasakoja keliautoja.

Dalai Lamos viešnagė

Į šiaurės Indiją galima įvažiuoti tik su specialiais leidimais, jie išduodami dviem savaitėms. Leidimus šiauliečiai gavo netoli sienos esančiame Dardžilinge. Leidimai yra nemokami.

Šiaurėje gyventojai gyvena ne taip tankiai, kaip pietuose, bet ir ne taip skurdžiai. Klimatas čia šaltesnis.

Vaivai didžiulį įspūdį padarė susitikimas su Dalai Lama, kai jis atvyko atidaryti didžiulį Budos parką.

Atidarymo ceremonijoje dalyvavo prezidentai, ministrai pirmininkai. Indijos masteliu mažutis 10 tūkstančių žmonių miestas, viešint Dalai Lamai, padidėjo 10–20 kartų.

„Susitikimas buvo įspūdingas. Dalai Lama labai charizmatiška asmenybė. Žiūrėdamas į jį šypsaisi. Ką teko skaityti knygose, ar matyti dokumentikos – taip ir buvo.“

Kainos nedidelės

Pirmą kartą važiuojantiems į Indiją Vaiva pataria nesekti gidų knygomis – taip nepamatysi tikrosios Indijos.

Paklausta, kam daugiausia tenka skirti lėšų kelionėje, Vaiva juokiasi: bilietui į Indiją.

Šiauliečiai apskaičiavo, kad Indijoje dienai žmogui pakanka 20–30 litų (įskaičiuojant ir transportą). Už patiekalą moki 2,5 lito, už 1000 nuvažiuotų kilometrų traukiniu – apie 25 litus. Geriau keliauti dviese, nes apsistojant nakčiai mokama už kambarį, ne už žmogų. Gyvenant sėsliai išlaidos būtų dar mažesnės.

Į Indiją, mano Vaiva, verta grįžti dėl vidinės ramybės, laiko pojūčio.

„Lietuvoje, atrodo, vis turi skubėti, o išvažiavus tiesiog gera būti. Lietuvoje nepajusdavau, kaip diena prabėgdavo, o nieko nenuveikdavau. Indijoje žinodavau, kaip laiką išnaudojau: ką mačiau, ką patyriau, ką valgiau.“

Didžiausios keliautojų lauktuvės – pasakojimai ir prisiminimai. Vietiniai, pamatę baltuosius, siūlydavo šilko, kilimų. Šiauliečiai nesigundė ir brangakmeniais, bet įsigijo smilkalų, tikros, neperdžiovintos Dardžilingo arbatos.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NORAS: „Grįžusi galvoju, kur dar norėčiau nuvažiuoti. Už Indiją nėra nieko stipriau. Šalis didžiulė, visada rasi kažką naujo“, – sako Vaiva Kovieraitė.

Vaivos KOVIERAITĖS nuotr.

SKULPTŪRA: Budos parkas, kurį atidarė Dalai Lama. Budos skulptūros aukštis – 40 metrų.

VIZITAS: Šiauliečiai įamžino Dalai Lamos vizitą.

REKETAS: Beždžionės gatvėse iš turistų atiminėja traškučius, vaisius, spalvotus gaiviuosius gėrimus, vanduo nedomina.

JAUNIKIS: Bernvakario linksmybės. Centrinė figūra – jaunikis.

VAIZDAS: Niūri paplūdimio panorama.

TURGUS: Kalkutos gėlių turgus. Kairėje – šviežios gėlės, dešinėje – vakarykštės.

AKIMIRKA: Šventikas gatvėje.

PATIRTIS: Vaiva Kovieraitė džiaugiasi Indijoje atradusi laiko pojūtį.

GATVĖ: Indijos gatvėse gyvenimas nerimsta visą parą.