Naujausios
Improvizacija — tai gyvybė
„Mes improvizuojame čia ir dabar, rizikuodami susimauti, bet net ir susimovus neprarasti geros nuotaikos“, — sako aktorius Andrius Žebrauskas, improvizacijų šou ir improvizacijos mokyklos “Kitas kampas“ įkūrėjas. Improvizacija, meistro žodžiais, yra buvimas čia ir dabar.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Buvimas čia ir dabar
Praėjusį penktadienį sausakimša Šiaulių dramos teatro žiūrovų salė darė mankštą, juokėsi, plojo, scenoje keitė aktorius, galvojo jiems užduotis. Su didžiuliu pasisekimu praėjęs Andriau Žebrausko vedamas improvizacijų šou „Kitas kampas“ sugebėjo išjudinti ir pralinksminti įvairaus amžiaus publiką.
Po spektaklio Andrius Žebrauskas nusileido į žiūrovų salę trumpam interviu „Šiaulių kraštui“.
— Ir ankstesnis televizijos projektas „Pagauk kampą“, ir dabartinis teatrinis improvizacijų šou “Kitas kampas“ sutraukia gausybę gerbėjų. Bilietai į jūsų pasirodymą Šiauliuose buvo seniai išpirkti. Kur slypi improvizacijos sėkmė?
— Improvizacija — tai gyvybė. Žmonės yra spontaniški. Mes improvizuojame čia ir dabar, rizikuodami susimauti, bet net ir susimovus — neprarasti geros nuotaikos. Būtent neplanavimas, nepamatavimas, neracionalumas, spontaniškumas, gyvybė, buvimas čia ir dabar, šią akimirką, ir yra įdomiausi.
— Pernai įkūrėte improvizacijos mokyklą „Kitas kampas“, rengiate seminarus, mokymus. Ar lietuvis geba improvizuoti?
— Ne tik Lietuva, apskritai Vakarų pasaulis labiau naudoja kairįjį smegenų pusrutulį: daugiau planuoja, numato ir taip toliau. O improvizacija iškelia kitą — spontanišką, vaikišką, kūrybišką dalį. Ypač dabar, kai viskas keičiasi taip greitai ir nebepavyksta visko planuoti, kaip anksčiau, penkeriems metams į priekį, tu turi mokėti improvizuoti.
— Ką išmokęs improvizuoti žmogus gali pakeisti savo gyvenime?
— Dažniausiai pasaulyje žmonės arba analizuoja, ką padarę, arba galvoja apie ateitį, ir praleidžia šios akimirkos momentą. Išmokęs improvizuoti, tu pilniau atsiduoti tai akimirkai ir tampi gyvesnis. Tada tau yra lengviau bendrauti, nebijant susimauti, tu gali kalbėti viešai, mažėja auditorijos baimė ir tai praplečia galimybes.
Kadangi mums trūksta spontaniškumo, improvizacija padeda atstatyti balansą ir harmoniją. Nesakau, kad reikia elgtis tik spontaniškai — gamindamas baldą negali perdaug improvizuoti. O kai bendrauji vakarėlyje, perdaug planuoti nereikia, tiesiog būk.
Lietuva kitu kampu
— Ar jūs kitu kampu žiūrite į visus dalykus?
— Buvo laida „Pagauk kampą“ (tai visiems aišku, pagauk mintį), po to atsirado teatras — jį pavadinome “Kitas kampas“. Tačiau pati mintis “Kitas kampas“ reiškia ir kitokį požiūrį į gyvenimą.
— Dažniausiai susiduriame su vieningu masiniu požiūriu, kurį visuotinai susiformuojame, žiūrėdami vienu kampu, pavyzdžiui, į televizorių. O ką galima pamatyti pažiūrėjus kitu kampu ir ar reikia?
— Nežinau, ar reikia. Aš to žodžio apskritai vengiu, nes jis yra spaudžiantis, bet, pasižiūrėjus kitu kampu, atsiveria kitokios perspektyvos, kitokios galimybės.
Įsivaizduokite, sėdi žmonės tamsiam kambary, bet ne per šalčiausiam. Ir maisto yra — nelabai skanus, bet gyvent galima. Tada kažkas atidaro duris, o ten — vaisiai, sodai, paukščiai čiulba, upelis... Sako, einam, ten labai smagu. O kitas atsako: nežinau, nemesk kelio dėl takelio, geriau žvirblis rankoj, negu briedis lankoj. O gal tu paleisk tą žvirblį ir imk briedį. Čia ir yra kitas kampas. Visada verta pažiūrėti kitaip.
— O kokia Lietuva būtų kitu kampu, ne tuo, visuomenėje įprastu?
— Jei pakiltum aukštyn ir laiko prasme iš viršaus pažiūrėtum į Lietuvą, pamatytum, kad mes kol kas dar turime labai daug gražių dalykų. Viena, mes pamiršome, kur buvome ir kur dabar esame. Praėjo tik dvidešimt metų, Lietuva dar labai jauna, kaip vaikas. Aišku, ji nori viską imti sau, sau, sau ir žaislais nesidalija. Bet paskui, kai užaugs, supras, kad laimė yra ne sau, o kitiems. Dabar klesti korupcija, tai blogai. Bet aš tikiu, kad ateis momentas, kai žmogus (ir sėdintis Seime) išaugs ir supras, kad laimė ir didžiausias malonumas yra nešti ne sau, o kitiems. Ir tada, gal po dešimties metų, viskas pradės judėti kitaip. Aš tikiu į ateitį, o nematau tik tiek, kad dabar blogai, ir viskas bus dar blogiau.
Hamleto klausimas išspręstas
— Kodėl ėmėtės improvizacijos ir jos mokote kitus?
— Kai pradėjau mokytis improvizacijos, pajutau, kad tai yra reikalinga. Nuo to laiko pradėjau gilintis, skaityti knygas, važiuoti į seminarus, ir niekada nesustojau improvizavęs ir gilinęsis šioje srityje.
— Ar jūs pats pasikeitėte, ėmęs improvizuoti?
— Labai smarkiai. Dar prieš 10— 12 metų teatre aš nelabai improvizuodavau. Buvau maksimalistas, man reikėdavo išmokti viską labai super. Improvizuoti nelabai mokėjau, viešai kalbėti bijodavau be teksto. O per tą laiką viskas pasikeitė. Atsirado pasitikėjimas, išaugo savivertė, išmokau priimi save tokį, koks esu, ir nėra baimės.
— Aktoriaus profesija, kaip ir viskas, keičiasi. Tuos pačius aktorius matome ir teatro scenoje, ir muilo operose. Ar tai netrukdo? Rolandas Kazlas, kūręs genialius komiškus personažus, dėl tos priežasties atsisveikino su televizija.
— Televizija sukuria tam tikrą įvaizdį. Jei žiūrovas įsidėmi aktorių viename vaidmenyje, jam truputį sunku persiorientuoti, kai mato jį kitame amplua. Bet jei aktorius yra stiprus, jis sugeba įtikinti.
Man gaila, kad Rolandas Kazlas išėjo iš televizijos, mano nuomone, jis yra superinis komikas, o komikų yra mažiau, negu tragikų — jie yra kaip perlai.
— Jūsų internetinėje svetainėje yra citata: „Būti ar nebūti? Toks klausimas nekyla“. Ką tuo norite pasakyti?
— Tą ir noriu pasakyti. Pavyzdžiui, Hamletui kilo toks klausimas, man jis niekada nekilo. Aš esu, aš būnu.
— Ar galėtumėte vaidinti Hamletą be šio klausimo?
— Aktorius ir yra tam, kad vaidintų. Jis gali būti visoks.
JUDESYS: Iš pradžių aktorius privertė publiką išmankštinti ir parengti improvizacijų šou savo kūnus.
KAMPAS: „Jei pakiltum aukštyn ir laiko prasme iš viršaus pažiūrėtum į Lietuvą, pamatytum, kad mes kol kas dar turime labai daug gražių dalykų“, — sako A. Žebrauskas.
NUOTAIKA: A. Žebrauskas Šiaulių publiką išjudino nuo pirmųjų spektaklio minučių.
POŽIŪRIS: „Geriau žvirblis rankoj, negu briedis lankoj. O gal tu paleisk tą žvirblį ir imk briedį. Čia ir yra kitas kampas“.
JUOKAS: „Komikų yra mažiau, negu tragikų, todėl jei yra kaip perlai.
IMPROVIZACIJA: „Mes improvizuojame čia ir dabar, rizikuodami susimauti, bet net ir susimovus neprarasti geros nuotaikos“, — sako A.Žebrauskas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.