Naujausios
Gyvenimas prieš Dievo planą
Mielosios, nežinau, kaip jus, bet mane ta „teigiama anomalija“, anot sinoptikų, išvargino. Ir ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai.
Nes kai tik atšyla oras, taip aš pradedu graužtis turinti sėdėti darbe, užuot tiesiog gyvenusi.
Nieko nesakau, man visai patinka rytais ateiti į darbą, su kontoros kolegėmis išgerti kavos, aptarti aktualius įvykius ir kitaip papildyti savo emocinius rezervuarus. Na, o tada, pagalvojau, jau ir galėtume skirstytis...
Nes kai tik man reikia įsiknisti į popierius ar įsispoksoti į kompiuterį, tuoj vidinis balsas ima kalti man į smegenis: cha, ar todėl savo kvailus mokslus baigei, kad ištisus metus džiovintumeis kontoroje su dviem vasarą ir dviem kitu metų laiku atostogų savaitėmis?
Dievaži, o kai dar per televizorių išgirdau kažkokią Europos komisarę kalbant, atseit, keturios savaitės atostogų yra perdaug, nes atostogos labai brangiai atsieina darbdaviams, ir kad jei mes norime būti konkurencingi, atseit, turėtume sau tokios prabangos neleisti. Taip pasiutau, kad norėjau jai sviesti į veidą, ką rankoje turėjau — ridikėlį. Svarbiausia, stovi tokia su kostiumėliu ir aiškina: dirbti, pelnas, konkuruoti...
Palaukit, ar toks buvo Dievo planas? Pačiu gražiausiu metų laiku suvaryti žmones į fabrikus, kontoras ar prekybcentrių kasas, kad šie ten kurtų ar parduotų dažnai visiškai nereikalingą produktą?
Tokios mintys man kirbėjo visą karštąją savaitę, bet mentalinis sprogimas įvyko tada, kai savo dukterėčiai pasiguodusi, kad vanduo sodyboje šilta, sulaukiau griežto atsakymo: „Ieva, aš iš viso nesuprantu, klaiku ir nelogiška sėdėti kontoroje turint tokią sodybą“.
„Kaip tai?, — nustėrau, — Taigi visi žmonės dirba, nebūtumėm su tavo dėde turėję pinigų, ir sodybos nebūtume turėję“.
„Turi omeny, sodybos nuosavybės dokumentų?“, — pašiepė dukterėčia. “O tai kaip tu manai, tai aš į svetimą sodybą turėčiau važinėtis, ar ką? Lietuviui nuosavos žemės gabalas juk žinai koks svarbus?“, — pasakiau.
Suvaldžiusi kylantį pyktį mandagiai paklausiau, tai kokį gyvenimo variantą ta gudruolė man siūlanti?
Tada ji papasakojo, kad vienas jos draugas (aišku, žaliasis, vegetaras ir su dredais po megzta berete) keliauja po ekologines viso pasaulio sodybas ir ten dirba savanoriu.
Pasirodo, yra toks adresas internete, kur patalpintas ekosodybų sąrašas — pasirenki pagal aprašymą norimą, susisieki su eko ūkininku ir pasisakai, kad norėtum atvažiuoti. Tada tave pasiima iš artimiausios stotelės, ir tu gali dirbti tame ūkyje už pavalgymą, bet neilgiau, kaip keturiais valandas per dieną. Kitu laiku šmirinėji po apylinkes ir grožiesi gamta. Sako, geriausios sodybos Italijoje.
Kai atsibosta ar, tarkim, atšąla klimatas, varai (tai yra tranzuoji) į kitą norimą sodybą.
Dukterėčia pasakė šią vasarą irgi jau užsiregistravusi vieno sodyboje ir mirktelėjo, gal ir mane užregistruoti.
Meiliai patapšnojau jai per šlaunį ir pasakiau, kad man jau per vėlu užsimetus kuprinikę tranzuoti ant kelio... Jau vien dėl to, kad niekas nestos...
„Tetulyte, oj kaip pagyvenusiems italams tokios putnios blondinės patinka. Ir dar kaip stos“, — suprunkštė.
„Nei aš pagyvenusi, nei putni, tiesą sakant, nei blondinė“, — buvau beužsiplieskianti.
Bet dukterėčia kaip visada mane nuramino ir užliūliavo savo gražiais pasakojimais apie gyvenimą, kur visada šilta, kur dirbi tik keturias valandas per dieną, ir kur aplink vaikšto putnūs italai, oj, galva perkaito, — ekologiški italai...
Kai dukterėčia išėjo, ėmiau gaminti šaltibarščius ir laukti savojo grįžtant iš darbo... Maniškis grįžo pervargęs ir sukaitęs ir iš karto palindo po dušu.
„Kokia nesąmonė tokiu oro dirbt“, — sumurmėjo, įsisupęs į mano chalatą, nes savo amžinai kur nors nukiša...
„Klausyk, ar tu, pavyzdžiui, nenorėtumei dirbti keturias valandas per dieną kokiame nors ekologiniame Italijos ūkyje ir maudytis ne po tuo varvančiu čiaupu, o po kriokliu?“, — pildama šaltibarščius į lėkštę, paklausiau.
„Nu, kokių naujienų dabar praneši?“, — nepatikliai sukluso maniškis.
Tada aš jam viską papasakojau apie tokį gyvenimo būdą ir labai nustebau, kaip jis atsiduso ir užsisvajojęs sumurmėjau: „Norėčiau, keturios valandos, krioklys, italės...“
„Atsiprašau“, — pastūmiau dubenį šaltibarščių, kai tas paršas kėsinosi į antrą porciją. Ir supratau, kad niekur mes nenuvažiuosime, kad gyvensime toliau, kaip voverės rate, ir kad taip jie ir griauna mūsų svajones.
Ieva, nesiryžtanti
