Gydytojai sakė – „neskraidysi, džiaukis, kad kvėpuoji“, bet jis vėl ir vėl kilo į padanges

O. Valkauskienės nuotr.
Kai po paskutinės avarijos tame pačiame aerodrome Gediminas Venskus vėl sėdo į tokį patį lėktuvą ir kilo tuo pačiu kursu, ašaros ištryško...
Vienas labiausiai patyrusių šalies sklandytojų ir lakūnų, aviakonstruktorius, aviacijos legenda biržietis lakūnas Gediminas Venskus, galima sakyti, gimęs du kartus. Pirmoji data – 1950 metų birželio 15 dieną, nes tada išvydo pasaulį, o antroji – 2015-ųjų gegužės 22-oji, kai jis sportiniu vienmotoriu lėktuvu „Cessna 150“ trenkėsi į žemę. Gydytojai tada jam sakė: „daugiau nebeskraidysi, džiaukis, kad kvėpuoji!“... Bet jis vėl ir vėl kilo į padanges.

Laikas bėga, lyg patrakęs

Jis, lyg kažko lauktų, pastovėjo kieme, paskui, truputį šlubčiodamas, prieina prie namo durų ir, jas pravėręs, svetingai pakviečia vidun. Kambario kampe – lėktuvo JAK-12 propelerio mentis, kurią draugai padovanojo, kai Gediminui Venskui suėjo 60 metų.

Po to, garsiai pagalvoja, prieš tai pasiūlęs atsisėsti, kad... laikas bėga, lyg patrakęs. Nuo 1971 metų Gediminas pradėjo raižyti žydruosius vieškelius ir sukaupė daugiau nei 7100 valandų, bet... vis dar negana, dar neprisisotino. Ne tik pats skraidė, bet ir kitus mokė, jaunimas jo patarimų klausydavosi išsižioję. Kiek tų mokinių būta, pašnekovas sako – nesuskaičiuotum!

Žymiausias, turbūt, buvo, Vytautas Lapėnas, vėliau tapęs akrobatinio skraidymo asu, Europos čempionu! Tiesa, dabar Gediminas skraido tik savo malonumui ir neužmiršta kiekvienais metais pasitikrinti sveikatą. Jau praėjo nemažai laiko, kai, kartu su kolega Vytautu Vegiu, jis dalyvauja paskutinėse precizinio skraidymo varžybose. Lietuvoje daug metų buvo jie buvo nenugalimi. Varžėsi ne viename pasaulio čempionate, net kartu treniruotis pasikvietė daugkartiniai pasaulio čempionai lenkai.

Jaunystė ir... katastrofos

Pasibaigus varžyboms, G. Venskus jausdavosi visai išsunktas, tačiau jaunystė darydavo stebuklus – greitai atsistatydavo, bet dabar... Nors noras didžiulis – kartais taip norisi pabandyti, net delnai niežti. Gediminui teko išgyventi ne vieną katastrofą ar avariją.

Skaudžiausios – artimųjų netektys. Aviakatastrofoje jis neteko vyresniojo brolio, o sūnus, nesuvaldęs motosklandytuvo, irgi tėškėsi į žemę, bet, ačiū Dievui, tą kartą pavyko išlikti gyvam! Pačiam Gediminui irgi kliuvo su kaupu. Rodos, visai neseniai skrisdamas, patyrė avariją, kurioje per stebuklą liko gyvas, nors gydytojai unisonu tvirtino, kad „daugiau nebeskraidysi, džiaukis, kad kvėpuoji!“

Tada galėjo baigtis labai liūdnai, nes orlaivis žemėn staiga nėrė iš 10 metrų aukščio. Lėktuvu skridusius du žmones gelbėjo ugniagesiai, o medikai išgabeno į ligoninę. Vienas iš sužalotųjų buvo Biržų aeroklubo Mokymo organizacijos vadovas G. Venskus, pilotavęs lėktuvą.

Gydytojų prognozes „džiaukis, kad kvėpuoji“, tada G. Venskus pratylėjo, lyg būtų negirdėjęs, ir, sukandęs dantis, stenėdamas, ištvėrė kankinamas operacijas. Paskui, parodęs nepaprastą valią ir drąsą, ne tik pradėjo vaikščioti, bet vėl sėdo už vairalazdės, nors daugiau atsirado žilų plaukų.