Naujausios
Gimęs partizanų žeminėje
Gimimo vieta — partizanų žeminė. Kūdikystė — be motinos, nes ji turėjo slapstytis nuo stribų. Jie nušovė partizanavusį tėvą, kurio sūnus niekada nepamatė.
Taip prasidėjo Akmenės rajono gyventojo Algimanto Andruškos biografija. Jos į septintą dešimtį metų amžiaus įkopęs vyras nelinkęs pasakoti. Bet yra užrašęs.
Vytautas RUŠKYS
Platus interesų ratas
Algimantas Andruška dvidešimt metų ūkininkauja Kruopių seniūnijoje esančiame Biržų kaime. Tačiau ūkininko interesų horizontai neapsiribojo vien hektarais. Vienas iš pomėgių — medžioklė. Namo rūsyje įrengė trofėjų kolekciją.
Toje ekspozicijų patalpoje išskirtiniai yra karo laikų sprogmenų likučiai, kareiviška amunicija. Viską renka daugiau kaip dvidešimt metų, rodo susidomėjusiems.
Šie štrichai A. Andruškos gyvenime atsirado po to, kai metė Kruopių vidurinėje mokykloje turėtą pradinio karinio parengimo ir kūno kultūros mokytojo darbą iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Metė, kad atgautoje savo giminės žemėje pasistatytų savo namus.
Dabar mano, jog kardinalus gyvenimo posūkis įvyko todėl, kad jo tėvų, senelių vertybių skalėje aukščiausią vietą užėmė darbai prie žemės.
Tėvai irgi buvo pasistatę namą
Tėvai Joana ir Bronius Andruškos taip pat įkūrė savo sodybą, kai susituokė 1940— aisiais. Iš jaunosios pasogai skirtos tuo metu didelės sumos — 3 tūkstančių litų — nusipirko apie 10 hektarų žemės, iš kitų santaupų Kelmės rajone Pamergių kaime pasistatė nedidelį namelį, tvartą su daržine. Aplink ėmė žaliuoti sodas, iškastas tvenkinys. Vėliau audra ūkinius pastatus nuvertė. Teko statyti iš naujo, šiek tiek atokiau nuo namo ir mažesnius.
Negalėdami pragyventi iš žemės, Andruškos pradėjo savo verslą netoli esančiame Kražių miestelyje. Jo centre išsinuomotose patalpose atidarė arbatinę ir patys kepdavo įvairius skanėstus. Sekėsi puikiai. Ketino statytis namą Kražiuose. Bet kai prasidėjo antrasis pasaulinis karas, metė arbatinę ir grįžo į kaimą.
Tėvų istorija
Kai antrą kartą užėjo rusai, prasidėjo kolektyvizacija, trėmimai į Sibirą, tada Bronius Andruška, o vėliau ir jo žmona Joana turėjo slapstytis. Dėl vienintelės priežasties — abu priklausė patriotinei Lietuvos šaulių sąjungai, kurios narius komunistai persekiojo.
Kai tuo tėvų gyvenimo laikotarpiu vėliau ėmė domėtis jų sūnus Algimantas, išgirdo mamos, kitų žmonių pasakojimus. Remdamasis jais, A. Andruška sukūrė savo ir tėvų gyvenimo istoriją. Čia pasakojame jos ištraukas.
Į namus atėjo stribai
B. Andruška buvo visa širdimi už laisvą Lietuvą, todėl nesitaikstė su nauja valdžia. Pirmą kartą jis susitiko su partizanais Raudgirio miške, kur buvo nuvažiavęs šakų vainikams pinti Velykų šventei 1945— ųjų pavasarį. Nuo to laiko pradėjo šelpti, ryšininkauti partizanams.
Kartą vieno iš kaimynų duktė atėjusi pas tėvus kažkokiu reikalu, rado partizanų būrį ir, matyt, kažkam pranešė. Nes stribai pradėjo sekti tėvus, pas juos lankytis. Vieną naktį stribai pasibeldė į duris. Tėvas pasislėpė rūsyje po virtuvės grindimis, bijodamas, kad nesuimtų. Bet stribai surado ir ėmė mušti, klausinėdami, kodėl slapstosi.
Išsivežė į Nemakščiuose esančią būstinę. Ten dvi savaites laikė suėmę, tardė, kankino. Laužė pirštus, prikaišę į tarpupirščius šovinių. Pasodinę ant taburetės paties kampo liepdavo ištiesti kojas ir tardydavo. Kas nepatikdavo, tuoj stribas spirdavo į taburetės šoną ir tėvas skaudžiai krisdavo ant cementinių grindų. Taip kankino dvi savaites ir klausinėjo, kur partizanai, kiek jų, kokios pavardės.
Pabėgimas žiemą
Vieną kartą tėvą išvedė į lauko tualetą. Buvo pūga, smarkiai snigo. Tėvas nusivilko viršutinius drabužius, nusiavė veltinius ir, išlindęs pro išvietės skylę, pabėgo.
Pasiekęs gerus žmones bėglys prašė kuo skubiau pranešti namiškiams, kad yra pabėgęs ir kad žmona išeitų iš namų, pasisaugotų, nes ją pačią tuoj gali suimti.
Tada mama vaikus nuvežė pas tėvo seserį Michaliną Gumuliauskienę į Išlynų kaimą, o pati pradėjo slapstytis. Vėliau spalstėsi abu su tėvu. Taip liko Andruškų sodyba be šeimininkų. Joje apsigyveno kiti.
Su partizanais
Mamos brolis Benius Kazlauskas tuo metu buvo partizanų ryšininkas. Jis suvedė su partizanais Andruškas. Tai buvo Kęstučio apygardos Raudgirio miško partizanai. Tėvai apylinkėse pažinojo daugiau kaip 30 partizanų.
Tėvo slapyvardis buvo Riešutas, vėliau — Pelikanas. Nes partizanų slaptažodžiai, siekiant konspiracijos, kartas nuo karto buvo keičiami.
Tėvai su šiuo partizanų būriu partizanavo apie 7 metus, turėjo kelis bunkerius. Jie buvo pas Jakštus Dvarviečių kaime, pas Babonus Pamergių kaime. Dar buvo bunkeris netoli Adomaičių kaimo esančiame miške.
Bunkeriai dažnai būdavo įrengiami nuošalesnėje vietoje gyvenančių patikimų žmonių pastatuose. Žemėje būdavo iškasama gili duobė, sienos ir lubos sutvirtinamos lentomis. Viskas būdavo labai gerai užmaskuota.
Tėvo žūtis
Kažkas užmatė partizanus pas Babonus Pamergių kaime ir įskundė stribams. Jie tris paras tykojo, gal kas iš partizanų ateis.
Naktį kaip tik tėvas su draugais atėjo maisto bei drabužių pas Babonus ir pateko į pasalą. Susišaudymas truko neilgai. Tai buvo 1952 metų kovo 30— ąją. Partizanai atsišaudydami traukėsi, mėgino prisidengti nakties tamsa. Tėvą pakirto dvi kulkos. Žuvo ir visi kiti į pasalą papuolę partizanai.
Apie nelaimę B. Andruškos žmona sužinojo jau kitą dieną. Verkdama, paslapčia atėjusi į tą vietą, rado daug kareiviškų batų pėdsakų, arklinio vežimo ratų vėžes ir kraujo dėmes purviname sniege.
Mirtį pasėjo Kelmės stribai, vadovaujami vado ruso Alenčiko. Vėliau jis pats pasipasakojo per susiėjimą, kad jam vadovaujant buvo nušautas Andruška.
Kapą žymi kryžius
Tėvas buvo užkastas Kelmės miesto pakraštyje kartu su kitais žuvusiaisiais — apie 30 partizanų. Dabar, padaugėjus pastatų, partizanų broliškas kapas atsidūrė Kelmės miesto teritorijoje, netoli komunalinio ūkio pastatų. Toje vietoje dabar stovi kryžius ir atminimo lentos su visų partizanų pavardėmis ir slapyvardžiais.
Netoli žūties vietos, šalia vieškelio Stulgiai — Kražiai Pamergių kaime, taip pat yra pastatytas kryžius su užrašu, kad šioje vietoje žuvo partizanas Bronius Andruška. Kryžių savo rankomis padarė ir atvežė iš Šilalės, tėvo bendražygis Pranas Žiauberis, o pastatėme visi kartu, draugai ir artimieji. 1999 metų gegužės 12 dieną mano tėvas buvo pripažintas kariu savanoriu (po mirties). Išduotas kario savanorio pažymėjimas.
Motina išgirdo oficialų pripažinimą
Motina 1993 metų liepos 15 dieną pripažinta rezistencijos Lietuvos okupaciniam režimui dalyve, kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkė — rėmėja.
Išėjusi iš miško kurį laiką ji gyveno su svetima pavarde — Jašauskaitės. Po Stalino mirties 1953 — iaisiais mama legalizavosi ir grįžo į savo tėviškę Pamergių kaime, pradėjo dirbti Stulgių kolūkyje karvių melžėja.
Iki mirties motina gyveno su vaikais.
Slapčia pagimdytą vaiką teko palikti
Ketvirtą ir paskutinį vaiką Algimantą motina pagimdė 1947 metų pabaigoje. Tikslios gimimo datos tikriausiai niekas negalėtų pasakyti. Gal gruodžio 26— ąją, gal 27— ąją. Kai Adomaičių miške įrengtoje partizanų slėptuvėje laikinai buvo prisiglaudusi laukti kūdikio. Nebuvo jokių kitų geresnių sąlygų, kadangi pas kitus prašytis prieglobsčio tėvai nenorėjo. Galėjo užtraukti nelaimę — areštus ar tremtį už pagalbą partizanams.
Po kiek laiko buvo sutarta su buvusiais kaimynais Jakštais iš Pamergių kaimo, kad vieną naktį naujagimis bus atneštas ir padėtas ant suoliuko prie lango. Sutartą naktį, Jakštai lyg atsitiktinai pasikvietė į namus pašalinių žmonių — kad būtų liudininkų. Pasigirdus beldimui į langą kažkas iš namiškių išėjo pasižiūrėti į lauką ir atrado paliktą vaiką. Nebuvo kitos išeities, kaip parsinešti į vidų. Niekas iš pašalinių net neįtarė kieno tas vaikas.
Gyvenimas pas kitus
Vėliau esą pamestinukas atiduotas auginti tose pačiose apylinkėse gyvenusiai Lazauskienei. Ta močiutė buvo mano tėvų gera pažįstama, patikima moteris.
Vėliau ji persikėlė į Šilutės rajono Pagrynių kaimą. Močiutė gyveno kartu su dukra Stase ir jos vyru Pranu. Tai buvo buvęs partizanas Pranas Petroševičius, kuris tuo laiku su svetima pavarde ten gyveno, slėpdamasis nuo saugumiečių persekiojimo. Toje šeimoje gyveno ir Nijolė, kuri daug vėliau tapo slapto augintinio žmona.
Kai mama slapstėsi — pas įvairius žmones buvo išdalyti auginti ir Algimanto vyresnieji broliai Bronius ir Juozas ir sesuo Zosė.
Vėl šeimoje jie įsikūrė Pamergiuose. Iš čia išėjo į savarankišką gyvenimą, sukūrė šeimas.
citata: Buvo sutarta, kad vieną naktį naujagimis bus atneštas ir padėtas ant suoliuko prie lango.
Autoriaus ir Algimanto ANDRUŠKOS šeimos bei Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
ATMINTIS: Algimantas Andruška buvo per mažas pamatyti ir prisiminti pokario partizanų veiksmus, o apie juos sužinojo iš savo mamos bei kitų pasipriešinimo kovų dalyvių ir panaudojo autobiografijoje.
ATMINTIS: Kelmėje esančioje partizanų palaidojimo vietoje dabar stovi kryžius ir atminimo lentos su žuvusiųjų pavardėmis ir slapyvardžiais.
NUOTRAUKA: Išlikusi Broniaus Andruškos nuotrauka iš tų laikų, kai jis partizanavo.