Naujausios
Fotografė „ištatuiravo“ vartotojus
Italijoje, Milane, gyvenanti šiaulietė Dovilė Martinaitytė-Tarallo dietologės ateitį iškeitė į fotografiją. „Aš noriu. Aš galiu. Man reikia? Turbūt reikia... Aha, reikia. Reikia“, – apie vartojimą fotografijomis kalbanti menininkė ieško savojo identiteto, besislepiančio tarp skirtingų šalių.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Tatuiruoti prekiniai ženklai
„Ar aš tikrai noriu? Mąstau vis. Gal aš visai nenoriu? O gal jau reikia? Niekaip negaliu apsispręsti... Mes kylame ir leidžiamės. Renkamės ir nesirenkame. Įbrendame į malonumų upę ir neišbrendame, ir ten vis giliau ir giliau“, – svarsto iš Šiaulių kilusi jauna menininkė D. Martinaitytė-Tarallo.
Grįžusi aplankyti gimtojo miesto mergina „Laiptų" galerijoje atidarė trečiąją savo fotografijų parodą „Būnant“, kuri veiks iki sausio 27 dienos. „Šiaulių kraštas“ pakalbino fotografę apie kūrybą ir identiteto paieškas.
– Apie ką kalbate šioje parodoje?
– Apie vartojimą, konsumerizmo problemą, kuri tampa vis aktualesnė mūsų visuomenėje ne tik dėl besikaupiančių daiktų, bet ir atliekų. Manau, žmonės patys savyje yra visko prikaupę.
Paroda kalba apie buvimą, kaip būti – ar vartojimas dar leidžia žmonėms išlikti sąmoningiems.
Žmonės, kuriuos fotografavau, – iš mano aplinkos. Tatuiruotės ant jų kūnų padarytos programa „Photoshop“. Tai žymių maisto kompanijų logotipai. Jie tarsi atspindžiai ant kiekvieno skubos kultūros žmogaus, kurie kaip etiketė ženklina ir sako: tai yra vartotojas, mes visi esame vartotojai.
– Kiek jus pačią įtraukia vartojimo kultūra?
– Galima rinktis kaip, ką, kodėl vartoti, bet negalima rinktis – ar vartoti. Visi turime pirkti maistą, būtinus daiktus, todėl reguojame į tai, ką siūlo akcijos, reklama, ką kalba pažįstami.
Neturiu stebuklingo recepto, kaip šiai kultūrai atsispirti. Kiekvienam svarbu išlikti sąmoningam savo sprendimuose, pasirinkimuose, mažuose kasdienybės dalykuose.
Tarkim, jei paimi maišelį iš parduotuvės, pagalvok – ar tikrai jo reikia? Ar išėjęs iš parduotuvės jį išmesi? Nedaugelis žino, kad paprastas plastikinis maišelis suyra tik per 300 metų.
– Savo kūryboje dažnai kalbate apie identiteto paieškas, kultūrinius skirtumus. Kiek ši tema svarbi dabar, gyvenant ne Lietuvoje, bet Italijoje?
– Identiteto paieška dar svarbesnė, nes gyvendamas užsienyje stipriau jauti savo šaknis. Tai skatina suvokti savo sprendimus, save pačią, kaip tam tikros kultūros atstovę.
Žiūrint paviršutiniškai atrodo, kad italai ir lietuviai labai skirtingi. Jau vien temperamentas skiriasi. Pabandžius įsigilinti į žmogų supranti, kad skirtumai tėra smulkiuose dalykuose.
Esu nemažai keliavusi, gyvenusi Prancūzijoje, Danijoje. Tikriausiai nesu 100 procentų lietuvė, kuri savo šaknimis visiškai įaugusi į Lietuvą. Žmonių kultūriniai skirtumai manęs pernelyg nebestebina. Kai kuriuos jų net pasiimu sau, nes tai – gražūs dalykai.
Vartojimas Lietuvoje dar nėra tiek įsisenėjęs – jo daugiau matau Italijoje ir Prancūzijoje. Pavyzdžiui, žmonės nori patogiai gyventi, todėl net iki parduotuvės už kelių žingsnių važiuoja automobiliu. Lietuviai nėra tiek išlepę.
– Kiek tave ir tavo kūrybą veikia aplankytos šalys?
– Kelionės skatina suvokti, kad žmogus nuolatos renkasi, kaip nori gyventi. Aš taip pat galiu rinktis. Esu laisvas žmogus, o pasaulis man atviras.
Į Šiaulius sugrįžtu maždaug tris kartus per metus. Į miestą kaskart žiūriu vis naujomis akimis, nes pati būnu pasikeitusi. Stengiuosi išlaikyti ryšį su Lietuva, nes man tai brangi šalis, kurioje aš užaugau, man joje labai gera būti.
Dabar jaučiu, kad mano namai Italijoje, Milane, bet negali žinoti, kur būsiu ateityje. Esu tikra, kad Lietuva visada bus ta šalis, į kurią norėsiu grįžti.
Dietologija išmokė kūno harmonijos
– Kas paskatino rinktis fotografijos studijas?
– Fotografija dabar yra mano pagrindinė veikla. Studijas CFP Bauer mokykloje Milane baigiau prieš kelias savaites. Link fotografijos ėjau labai natūraliai.
Besimokydama Šiauliuose, dvyliktoje klasėje surengiau fotografijų parodą. Man buvo labai įdomus aplinkinis pasaulis, aktualūs momentai, kurių paprastai nematome kasdienybėje. Tarkim, nepastebime, kaip žmogus deda batą į balą.
Ilgainiui pajutau, kad fotografija tapo vis svarbesnė, noriu eiti tuo keliu, suvokti dalykus giliau, fotografijomis kalbėti aiškiau. Studijuodama fotografiją nuo reportažinio stiliaus palaipsniui perėjau prie meninio. Manau, tai naujas kūrybos etapas.
Mane fotografijoje dabar labai domina identiteto paieškos, žmogaus ir jo aplinkos ryšiai.
Anksčiau studijavau menams priešingą dalyką – dietologiją, bet dabar apie ją nebegalvoju. Šioms studijoms esu dėkinga už tai, kaip dabar gyvenu. Kiekvienas žmogus turėtų sukurti savo kūno harmoniją. Mityba labai svarbi, kad žmogus būtų produktyvus, gebėtų klausytis savęs. To išmokau iš dietologijos.
– Kaip vertini tai, kad dabar kiekvienas, turintis fotoaparatą, vadina save fotografu?
– Išplitus technologijoms kiekvienas gali fotografuoti, bet ne kiekvienas gali būti fotografu. Fotografija yra kalbėjimas vaizdais. Kartais gali pavykti atsitiktinai padaryti gerą nuotrauką, bet jei ji nekalbės – ji neatliks savo funkcijos.
Aš pati anksčiau fotoaparatą turėdavau visą laiką. Dabar jį nešiojuosi pakankamai retai. Man fotografija yra priemonė kalbėti retai, bet apgalvotai. Fotografuoju tada, kai apmąstau, kaip tai išreikšti, sugalvoju kompoziciją. Jaučiu, kad nuotrauka gimsta po didelio proceso, kaip galutinis taškas, parodantis, apie ką galvoju.
– Kas tave „pakrauna“, skatina kurti?
– Pats gyvenimas labai gražus ir staigus, kiekvienoje smulkmenoje galima atrasti ką nors įdomaus. Ne visi tą sugeba pamatyti. Gyvenimas pilnas idėjų, prasmių, kurie be galo įdomūs kūrybai.
Kartais kasdienybė daug stipriau pakrauna kūrybiškai, nei kokia nors kelionė. Kartais reikia tiesiog pabūti gamtoje – nurimti, apvalyti mintis, viską pradėti nuo pradžių, kaip švarų puslapį.
Neseniai atlikau praktiką organizacijoje, kuri yra atvira erdvė menininkams. Joje rengiamos įvairios kūrybinės dirbtuvės, parodos, susitikimai su autoriais. Kartu tai fotografijos knygynas. Man didelis atradimas buvo tai, kad knyga nėra tik šaltinis, iš kurio gauni informacijos, bet ir kūrybos objektas.
– Kokį patarimą duotum sau pačiai, jei turėtum galimybę sugrįžti į paauglystę?
– Būk drąsi, eik tuo keliu, kuriuo jauti, kad nori eiti.
TRUMPA BIOGRAFIJA:
Dovilė Martinaitytė (g. 1990 m.) užaugo Šiauliuose, išbandė įvairias veiklas: teatrą, plaukimą, rankdarbius, piešimą, fotografiją.
Apsistojo ties teatru ir fotografija: vienuolika metų lankė teatro studiją „Kompanija šauni“, 2008 m. surengė pirmąją savo kūrybos parodą (fotografijų paroda „Belaukiant ryto“ „Laiptų“ galerijoje).
Studijų Vilniuje metu džiaugsmu tapo veikla VGTU studentų teatre „Palėpė“ ir fotografijos projektai. Pasinaudojusi studentų mainų programa „Erasmus“, studijavo Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Fotografijos studijas baigė CFP Bauer mokykloje Milane, Italijoje, kur šiuo metu gyvena ir kuria.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAŽINIMAS: „Ieškau kelių į žmonių pažinimą, susietų kultūra, tradicijomis, papročiais, istorija ir kartu atskirtų nuo gimtosios kultūros tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šiame kelyje privalu susidurti su savimotyvacija, žmogiškumu, lūkesčiais sau ir klausimais: koks esu ir koks noriu būti?“ – apie savo kūrybą sakė fotografė Dovilė Martinaitytė-Tarallo.
RYŠYS: Iš Šiaulių kilusi, Italijoje gyvenanti fotografė Dovilė Martinaitytė-Tarallo stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva, nes jai tai brangi šalis, į kurią visuomet norės sugrįžti.
PARODA: Dovilės Martinaitytės-Tarallo fotografijų parodoje „Būnant“ – portretai su „ištatuiruotais“ prekių ženklais. Darbai skatina kalbėti apie vartojimo kultūrą pasaulyje.