Naujausios
Filmas apie Tadą Blindą – popsas, bet su meile tėvynei
Filmas, nepatinkantis žiūrovui, nebūtinai yra intelektualus ir elitinis menas – teigia iš Šiaulių kilęs režisierius Donatas Ulvydas. Komerciniu kinu jis nori prijaukinti žiūrovus. Jo režisuota kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo žiūrimiausiu Lietuvos filmu per visą šalies Nepriklausomybės laikotarpį. Filme jis žiūrovams „įgrojo“ į širdį meilę tėvynei.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Festivalyje „Filmuoja Šiauliai-2015“, kurį organizuoja Šiaurės Lietuvos kolegija ir Šiaulių kino meno klubas, iš Šiaulių kilęs režisierius D. Ulvydas daugiau nei tris valandas kalbėjo apie kino pasaulį. Siūlome keletą jo minčių.
Apie studijas
„Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), Teatro ir kino fakultetą. Prieš kelias savaites buvo kilęs skandalas apie tai, kad ten konclageris, aktoriai labai sudėtingai mokomi aktorysės meno.
Man buvo tas pats – paskaitos prasidėdavo 9 ryto, baigdavosi 22 val. vakaro, bet aš neverkšlenau. Toli gražu nebuvo blogai, kad mus laužė dirbti. Atėjęs į meno sferą jautiesi šiek tiek išskirtinis. Juo būni ir dėl to, kad tavo paskaitos ilgesnės, jautiesi labiau pavargęs, triskart per dieną turi padaryti salto mortale ar perskaityti knygą.
Mokydamasis režisūros dariau daug dalykų, kai viduje pykau, kam man to reikia. Dabar galiu pasakyti – ačiū Dievui, kad tai darėme. Jei pats rinkčiau režisierių kursą, jie pas mane dar suvirinti išmoktų. Į „Euroviziją“ važiavusiai grupei „LT United“ aš stačiau choreografiją.
Pagrindinė mintis, kurią išsinešiau iš LMTA – kelios frazės, kurias išgirdau iš dėstytojų. Jos atidarė visas čakras ir suvokimą, ko ten atėjau.
Režisūros išmokyti negalima – jos reikia išmokti. Dėstytojai negali išmokyti – jie gali padėti, provokuoti, trukdyti, erzinti, „gimdyti“ gyvą nervą, bet nieko daugiau neduos, jei pats nebandysi, neklupsi, neužsigrūdinsi.
Kita frazė – režisūroje yra 80 procentų administracinio darbo ir tik 20 procentų kūrybos. Mes netikėjom tuo pasakymu, galvojom, kodėl dėstytojas mums meluoja! Galvojom baigę būti dideliais menininkais. Iš tiesų režisūra yra organizacinis darbas. Svarbiausia programa kompiuteryje, kurią aš naudoju, yra „ekselis“.
Apie Ameriką
„Baigęs režisūrą pusmečiui išvažiavau filmuoti diplominio darbo į Ameriką. 1997 metais pirmą kartą gyvenime skridęs lėktuvu, supratau: metu režisūrą – noriu būti lakūnas, skraidyti yra kur kas geriau, nei daryti neaišku ką.
Po kelių mėnesių Amerikoje nuėjau į kino teatrą, pamačiau filmą „Anglas ligonis“. Per jį apsiverkiau. Suvokęs, kokia galia eina iš ekrano, supratau – nebenoriu būti lakūnu, vėl noriu būti režisieriumi.
Nenorėjau daryti autorinio kino, kuris liks stalčiuje. Didelė takoskyra tarp to, kad jei nesupranti filmo, vadinasi, esi durnelis, o ten rodo gilų, išmintingą filmą.
Yra prasmingo europinio kino, kuris nesityčioja, nekankina žiūrovo. Manau, ne visas kinas, kuris žiūrovui nepatinka, pagal nutylėjimą intelektualus produktas, elitinis menas. Galbūt tam tikriems autoriams tiesiog nepavyko padaryti taip gerai, kaip jie norėjo.“
Apie „Tadą Blindą“
„Prodiuseris Žilvinas Naujokas išanalizavo kino rinką ir suprato, kad Lietuvoje, norint nugalėti Holivudo produkciją, reikia pritaikyti taisykles, kurios veikia visame pasaulyje – režisieriaus Džeimso Kamerono „Titaniką“ ir „Avatarą“ nugalėjo tik nacionalinis epas.
Kai manęs klausdavo, kokia filmo sėkmės formulė, visada sakydavau – rašydami scenarijų kiekvieną žodį tikrinome mintyse, kaip jie skambės žiūrovui. Buvome labai pasiruošę.
Su pagrindiniu aktoriumi Mantu Jankavičiumi dirbome be galo daug! Su juo miške kiekvieną sceną po 10 kartų repetavome. Jei reikia daryti kūlverstį, jis daro – neišsirenka kankorėžių. Mes su juo nosis suglaudę kalbėdavom, kaip jis bučiuos Kristiną. Reikėjo, kad viskas būtų išrepetuota, nebereikėtų gaišti aikštelėje.“
Apie bręstantį filmą
„Dabar pats montuoju savo naujausią filmą „Emilija“. Stengiuosi maksimaliai patraukliai, žiūroviškai papasakoti apie lietuvių antisovietinį politinį ir kultūrinį pasipriešinimą Kaune aštuntajame dešimtmetyje, kuomet susidegino Romas Kalanta.
Kinas yra pati pigiausia, priimtiniausia masinio programavimo priemonė gerąja prasme. Kinas yra propagandinė mašina.
Man sako – pripažink, filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ yra popsas. Taip, bet aš matau jame prasmę. Mes sugebėjome sukviesti į sales žmones, kurie įprastai neina į kiną. Tie, kurie neanalizuoja vertybiniu lygmeniu, kas yra Lietuva, po filmo gal neanalizavo, bet jiems į širdį „įgrojome“ tai su Ievos Narkutės daina.
Filmas „Emilija“ bus duoklė Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Jis trykšte trykš meile Lietuvai, bet stengsiuosi padaryti, kad būtų patrauklus jaunimui. Jiems nostalgija 1972 metams nėra labai artima, bet filmo kūrybinei komandai reikės uždegti jų širdis. Noriu, kad jie susimąstytų – valstybė esu aš, nėra nieko kito, turi mylėti savo šalį.“
Apie reklamą
„Daugelis prisimena skandalą, susijusį su filmu „Emilija“ – kai policijos pareigūnai mus sustabdė dėl automobilių su sovietine simbolika.
Kai išvažiavome į miestą senovinėmis mašinomis su tarybiniais numeriais, policija atsitiktinai važiavo iš paskos. Jie buvo su kamera, todėl privalėjo mus sustabdyti dėl galimo pažeidimo.
Pareigūnai taip ir pasakė: mus supranta, mato leidimus, bet turi protokole užfiksuoti. Aš nebuvau piktas – sėdėjau ir galvojau: kaip gerai, kad jau negali niekuo papirkti, yra taisyklės.
Šis skandalas išviešintas spaudoje buvo tiesiog automobilius mums nuomojusio automobilistų klubo savireklama. Mums net gėda prieš policiją, kurie su mumis draugiškai elgėsi.
Ką padaysi – blogos reklamos nėra, yra tiesiog reklama. Tikriausiai teks policijai daugiau bilietų į premjerą duoti, nes kol kas jie geriausiai „Emiliją“ pagarsino.“
Apie procesą
„Yra posakis: „Filmas jau padarytas, liko jį nufilmuoti“. Filmai daromi prie stalo. Laikai, kai sovietmečiu sakydavo, filmuojam 60 ar 80 pamainų, kitą vasarą perfilmuosim – praėjo. Esi atsakingas už visus pinigus, todėl į filmavimą gali ateiti tik pasiruošęs, sugalvojęs kiekvieną kadrą. improvizacija filmavimo aikštelėje galima, kai turi pasiklojęs pamatą.
Kino gimimą aš lyginu su kūdikio gimimu. Pradžioje turi romantiškus santykius su idėja. Paskui įvyksta aktas, kada jai atsiduodi. Mintis taip apsėda, nebegali jos paleisti. Pasidarai testą, supranti – nėščias. Gyveni su idėja, supranti, kad su ja nebeišsiskirsi, bet niekam nesakai. Vieną dieną pradeda matytis, imi garsiai rėkti – darysiu filmą.
Tuomet jau pradedi rinkti komandą, žaislus, kameras. Gimdymas – filmavimo etapas. Po to vėl kūdikio ilgai niekam nerodai, šlifuoji, glostai, prižiūri.
Tik dabar supratau, kodėl per „Oskarų“ įteikimo ceremonijas kūrėjai pirmiausia dėkoja šeimai – ji suteikia progą būti kine.“
Apie kino verslą
„Režisieriai yra projektuotojai – jie turi įsivaizduoti, kaip jų atliktas darbas rezonuos žiūrove. Jei darysi vien sau – liksi neįdomus. Esu žiūroviško kino atstovas, jie nėra remiami valstybės.
Šiai dienai kinas yra patrauklus verslui, verslininkai nori investuoti. Tai aš priimu kaip milžinišką pergalę. Vien su savo kūryba, komerciniais filmais jau sumokėjau valstybei milijoną eurų PVM. Taip yra todėl, kad kinas nebėra sofistikuotas, lėtas, truputėlį kankinantis menas, bet arčiau žmogaus, tikroviškesnis.
Mano kartu su prodiuseriu Žilvinu Naujoku sukurtas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ sumušė Lietuvos žiūrimumo rekordus – aplenkė visų laikų Lietuvoje žiūrimiausius filmus. Juosta surinko apie 3,7 milijono litų pajamų.
Esu samdomas legionierius – visi mano padaryti filmai yra užsakyti. Iki filmo „Valentinas vienas“ filmų, daromų už komercines lėšas, nebuvo.
Iš komercinio kino galima užsidirbti, bet tam vis dėlto teks būti tokiu, kokiu esu – kartais pasakyti anekdotą, kartais pakalbėti apie antrą galą. Tai kaina. Prisiviliojus žiūrovą į kino teatrą matau kitą misiją.
Po anekdoto, juokelio galime duoti pamokančią istoriją. Negali iš karto bandyti instaliuoti 10 Dievo įsakymų tam, kuris nieko nesupranta. Žiūrovą reikia palengva užsiauginti, atsivesti į kiną. Tai ne vieno filmo darbas.“
TRUMPAS DOSJĖ:
Donatas Ulvydas gimė 1975 metais Šiauliuose. 1999 m. baigė Kino bei TV režisūros ir filmų gamybos specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė daugiau nei 150 reklamų, 40 muzikos klipų, už juos gavo nemažai nacionalinių apdovanojimų.
Režisavo filmus „Vabzdžių dresuotojas“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“, „Šventa karvė“. Šiuo metu kuria filmą „Emilija“. Prodiusavo filmus „Valentinas už durų“, „Kaip pavogti žmoną“.
Kūrė muzikinius klipus grupėms „Biplan“, „G&G Sindikatui“, „LT United“, Sauliui Prusaičiui, Andriui Mamontovui, Jurgai Šeduikytei, Linui Adomaičiui ir kt.
Šiaulių kino meno klubo inf.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRASMĖ: Emocingai ir įtaigiai kalbėjęs režisierius Donatas Ulvydas pažymi, jog yra komercinio kino atstovas, tačiau mato tame prasmę – žiūrovai jaukinami žiūrėti lietuvišką kiną.
