Naujausios
SUSITIKIMAI
Eglė Juodvalkė: „Esu neišvažiavusi, bet sugrįžusi“
Taip sako Amerikoje gimusi poetė ir žurnalistė Eglė Juodvalkė, kurios šaknys yra Šiauliuose. „Poezijos pavasario 2011“ Šiauliuose metu viešnia pristatė naujausią poezijos rinkinį “Sakalai naktį nemiega“ apie Lietuvos partizanus. Partizaninis judėjimas dabar jai pati svarbiausia gyvenimo tema. O svarbiausias dalykas — būti Lietuvoje kuo ilgiau. Kai atitirpsta slidūs šaligatviai.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Svarbiausia tema
— Savo gyvenime rašėte apie daug ką: pasaulį, savijautą, pasaulėjautą, savo ligą, dalykus, kurie atrodė labai svarbūs. Tačiau tvirtinate, kad dabar jums svarbiausia gyvenimo tema — partizaninis judėjimas po karo. Kodėl tai jums, gimusiai Amerikoje, taip svarbu?
— Manau, kad šis karas ir pats faktas, kad jis įvyko, atėmė tą blogą skonį ant liežuvio galo, kurį paliko Lietuvos kariuomenė, nepasipriešinusi tarybinei. Antra, kadangi į šį karą išėjo ir buvo sunaikinta Lietuvos ateitis — jaunuoliai, užauginti mylėti Lietuvą ir vykdė savo pareigą. Galvoju, kad parašyti tą, o ne kitą knygą, yra mano gyvenimo paskirtis. Gali būti, kad aš tęsiu šią temą — dar žadu rašyti apie į Sibirą ištremtus vaikus...
Neišėjusiems sugrįžti
— Bet jūs nei to, nei ano nepatyrėte... Kodėl jums tokios svarbios šios temos? Čia skola?
— Mano karta nieko neskolinga, mes gimėme Amerikoje. Mes neišvažiavome — aš esu sugrįžusi, bet neišvažiavusi. Yra toks Mariaus Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“, o aš neišėjusi sugrįžau. Tokių, kaip aš, yra daugiau Lietuvoje: Romas Sakadolskis, Kęstutis Girnius, Gintaras Aleknonis...
— Situacija šiuo klausimu Lietuvoje labai subtili: tiek jaunimo išvyksta nusivylę, nes čia negali išgyventi.
— Lietuvos negalima kaltinti, ji — nepakaltinama. Kaltinti galima Vyriausybę. O jei visi iš čia išvažiuos, kas ją pakeis, kas bus kitoks?
Žinau, kad tai sunku, bet reikia bandyti. Žinau, kad bus daug tokių, kurie išvažiavę niekada negrįš, bet bus ir tokių, kurie grįš. Juos reikia priimti ir sudaryti sąlygas dirbti...
Viskas, kas esame, yra Lietuva
— Ši tema — tarsi prarasta, apie meilę Tėvynei jaunimas nelinkęs kalbėti.
— Mes praradome labai daug, bet tai nėra amžina. Galime visa tai atkurti, kadangi meilė Tėvynei — kaip meilė motinai. Vienu laiku vaikai ima ir pasipriešina tėvams, sako: „Nenoriu nieko panašaus, ir jūs man nieko nedavėte“. O tada praeina laikas, ir žmogus pamato, kad viską, kas jis yra, gavo iš tėvų, kad viskas yra iš žemės, iš Lietuvos.
Mano tėvai neįleido anglų kalbos į namus iki to laiko, kol aš iškeliavau į universitetą, pirmiausiai aš išmokau kalbėti lietuviškai. Ta kalba ir tėvų meilė Lietuvai manyje įsišaknijo ir augo.
— Viename interviu užsiminėte, kad jūsų brolis Uosis yra visai kitoks.
— Jis buvo lygiai toks kaip aš, kol neiškeliavo tolyn nuo lietuvių, nuo tėvų, visos lietuvių bendruomenės. Jis nusivylė bendruomene, nes manė, kad ji turėtų būti reiklesnė, labiau vertinti savo profesionalus. Aš to neieškojau, man jie buvo reikalingi, nes mano tėvai buvo tos bendruomenės dalis. Su amerikiečių bendruomene aš turiu labai mažai reikalų, ir man jie visai neįdomūs. Turiu draugų, pažįstamų, visi draugiškai gyvename, bet tokio šilto jausmo, kad čia yra mano tautiečiai, čia — mano tauta, Amerikai neturiu. Aš tiktai joje gimiau, užaugau ir išsimokslinau.
Pasaulio Lietuva
— Vis daugiau žmonių gimę, užaugę ir išsimokslinę Lietuvoje, renkasi priešingą kryptį.
— Išvažiuoti visai neblogai — kurti pasaulėvaizdį, mokytis iš kitų, bet paskui reikia grįžti į Lietuvą, ir jai duoti. O „duoti“ čia žmonių sąmonėje dar nėra, kadangi, matyt, nėra to Tėvynės meilės jausmo užauginto.
— Gal iš tiesų to jausmo nebėra, gal jo niekas neužaugino ir nebeužaugins? Vis daugiau žmonių ima mąstyti globaliai, kad svarbu, kaip jaučiasi individas, o ne kurioje vietoje jis gyvena...
— Be abejo, kiekvienas iš mūsų esame pasaulio dalis, bet mes esame tam tikros pasaulio vietos dalis, mes nesame vien globalūs. Neduok Dieve, jei aš būčiau vien globalinis žmogus.
Mano kraštas — pasaulio Lietuva. Aš gimiau pasaulio Lietuvoje. Ta vieta — nepaprastai svarbi, nes už ją kovojo mūsų protėviai. Ne už pasaulį, o už savo lopinėlį žemės. Ir visi didieji globalistai sako, kad reikia išlaikyti savo kultūrą, kadangi iš tų lopinėlių ir sudarytas pasaulio gobelenas.
Žiūrėkit į prancūzus — jie neketina savo kalbos ir kultūros palaidoti vien todėl, kad yra dalis Europos Sąjungos.
Norėtų kalbėti apie diabetą
— Jūs viešai kalbate apie savo ligą — diabetą, esate parašiusi autobiografinę knygą „Cukraus kalnas“, o dabar tvirtinate, kad galite valgyti viską, nes jums persodino kasą...
— Taip, turiu persodintus ir inkstus, ir kasą. Pirmąją kasą, kurią man persodino 1994 metais, kūnas bandė atmesti ir iš dalies sunaikino. Kitą kasą persodino 2004-taisiais, kartu su inkstu, ir jie veikia puikiausiai. Aš galiu viską valgyti — medų, cukrų, saldainius ir tortus, kas diabetikams uždrausta. Žinau, kad ir Lietuvoje daromos tokios operacijos, aš noriu apie tai kalbėti su ligoniais.
— Iš kur semiatės stiprybės ir optimizmo?
— Iš tėvų. Mano tėvas visada sakydavo: „Vaikeli, kokia liga bebūtų, su viskuo turi susigyventi“. Tai priėmiau, kaip labai optimistišką pasakymą. Žinau, kad bus geriau, ir kad reikia tik ištverti. Negalima atsisėsti kampe ir liūdėti, savęs gailėti. Tikėjau, kas viską galiu, kartais kai kurie dalykai neprienami tiesiausiu keliu, reikia aplink važiuoti, bet aš pasiekiu savo. Visada bandau perduoti tą išmintį visiems, kurie serga.
Svarbiausia būti Lietuvoje
— Kas Jums yra svarbiausias dalykas gyvenime?
— Man turbūt svarbiausia gyvenime — būti Lietuvoje. Kiek galiu, tiek atvažiuoju, bet dar nepersikeliu į Lietuvą. Dievas žino, gal niekada ir nepersikelsiu, nes, jei man reikėtų čia žiemą išbūti, aš susilaužyčiau kojas — šaligatviai yra niekur nevalomi. Aš iš viso stebiuosi visais žmonėmis, kurie sugeba čia paeiti, nesusilaužę kojų.
Kai pradeda nutirpti sniegas, aš atsirandu. Turiu butą Vilniuje, keliauju po Lietuvą, kiek galiu — su savo knygomis, žiniomis, tuo, kuo tikiu.
Giminės šaknys — Šiauliuose
— Šiauliai jums nesvetimas miestas. Čia — jūsų šaknys?
— Pusė mano šaknų. Mamytė yra gimusi Medemrodės (Akmenės rajonas) dvare, priklausiusiame grafui Zubovui. Jame mano senelis buvo grafo urėdu. Mamytė iš ten kėlėsi į Šiaulius, kuriuose baigė mergaičių gimnaziją, Šiauliuose senelis Norkus turėjo galanteriją, tačiau visą mamos praeitį nusinešė karas. Mama išbėgo su tautiniais rūbais ir trimis jos mamos jai siūtomis suknelėmis.
— Ar dažnai tenka lankytis Šiauliuose?
— Lankyčiausi dažniau, jei kas mane pakviestų — atvažiuočiau ir su eilėraščiais, ir su pasikalbėjimais apie diabetą ar partizanus. Jei jūsų balsas eis į dangų, parašykite, gal kas susisieks su manimi.
GLOBALIZACIJA: „Neduok Dieve, jei aš būčiau vien globalinis žmogus“, — sako Eglė Juodvalkė.
Jono TAMULIO nuotr.
Trumpai
Eglė Juodvalkė (gimė 1950 metais Čikagoje) — poetė, žurnalistė, dirbusi „Laisvosios Europos radijuje“, rašytoja, poezijos leidinių ir autobiografinės knygos autorė, nuolat gyvenanti JAV.
Išleistos knygos — „Jei tu paliesi mane“, “Pas ką žiedas žydi“, “Mnemosinės vėrinys“, “Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“, “Veidrodis ir tuštuma“, “Sakalai naktį nemiega“.