Džiaugsmo atneša balandžiai

Džiaugsmo atneša balandžiai

Kad ir už dešimčių kilometrų paleisti, šie balandžiai visada grįžta namo — į sodybą Šiaulių rajone, Pakuršėnių kaime. Edmundas Ratkus juos augina ir džiaugiasi jais daugiau kaip trisdešimt metų.

Algimantas BRIKAS

brikas@skrastas.lt

Iš miško stebi vanagai

Edmundas atveria balandinės duris. Ramus karvelių burkavimas prityla, padidėja šurmulys, bet jie neskuba lėkti iš savojo namo. Neskuba gal todėl, kad žiemą retai paleidžiami, taigi ir primiršę, kas jų laukia už to į dangaus melsvumą kviečiančio durų stačiakampio.

Dabar į lauką jie nėra dažnai išleidžiami ne dėl šaltokų orų. Ir speigas balandžiams nėra baisus, jeigu jie sotūs ir netrūksta vandens. Didesnė grėsmė jų tyko iš miško, ošiančio vos už poros šimtų metrų nuo vienos gatvės Pakuršėnių kaimelio.

Žiemą, kai miško paukščiai yra išskridę į šiltesnius kraštus, vanagams tampa sunkiau susirasti grobį. Tada jie žvalgosi į sodybas.

Edmundas vanagą iš savojo kiemo yra stebėjęs pro žiūronus.

Šis, miško pakrašty tupėdamas ant medžio šakos, stebi, ką veikia žmonės sodyboje. Nutaikęs metą, kai jų nėra, vanagas pažeme, slapstydamasis, atskrenda ir puola į balandžių būrį. Šie išgąsdinti slepiasi bet kur, kartais į pastogę, pašiūrę ar namą įlekia, bet būna, kad nepavyksta pasprukti.

Edmundas sako tiksliai net nežinąs, kiek turi balandžių („daugiau kaip šimtą“), todėl ne iškart ir pastebi, kad jo augintinis yra tapęs plėšrūno grobiu. Tik vėliau, žinodamas, kas ir kurioje lizdavietėje peri, pastebi, kad joje belikusi viena patelė ar patinėlis.

Vanagas ir dabar retkarčiais čia paskraido, bet balandžiai uždaryti, jis nieko nepešęs grįžta į mišką. Jeigu nors kartą pavyks bent vieną sugauti, vanagas kiekvieną dieną į šią vietą atskris patikrinti.

Beje, E. Ratkus yra matęs, kad jeigu balandžių būryje yra tik vienas šviesus, būtent jį vanagas imasi gaudyti.

Balandžių augintojas eina nuo vienos prie kitos balandinės ir paleidžia savo augintinius pasidžiaugti giedra diena. Balandžiai, tartum sulipę į didžiulį būrį, ima sukti ratus virš kaimo ir gretimų laukų, lyg negalėdami atsidžiaugti saulės spinduliais ir lengvučiu vėju.

Taps pora, jei šeimininkas leis

Ne visi balandžiai mėgaujasi skrydžiu. Netoliese ant pastato kraigo sutūpusi ištisa jų virtinė. Ir ne tik pavieniai. Antai vienas, stambesnis, sekioja kitam iš paskos, kur tik šis beeitų. Tai patinėlis saugo patelę, kad kitas nenuviliotų. Vadinasi, jie — pora, ji greitai dės kiaušinėlius.

Edmundas sako, kad sau porą išsirenka patys balandžiai, ir priduria: žinoma, jeigu jiems tai leisi. Antai du balti — ideali porelė. Bet jeigu susidraugautų baltas su melsva, palikuonys iš kiaušinių išsiristų maišytų spalvų, anot Edmundo, „nei penki, nei devyni“. Tokiu nei pats pasidžiaugsi, nei kam nors padovanosi.

Balandžių augintojas pasirūpina, kad jo augintiniai nesusimaišytų nei veislėmis, nei spalvomis. Šis nelengvas darbas Edmundo kaip tik laukia dabar, nes pernai rudenį išperėti jaunikliai dar tebėra nesuporuoti.

Skirtingų veislių ir spalvų porelės atskiriamos, sudaromos naujos, pagal balandininko norą, poros, jos įkurdinamos atskirai. Po kurio laiko jie, vienas prie kito pripratę, — jau pora. Visam gyvenimui. Jeigu balandininkas nepanorės ją vėl atskirti, kad sudarytų naują porą.

Yra balandžių augintojų, mėgstančių paeksperimentuoti — suporuoti skirtingų veislių bei spalvų paukščius. Edmundas sako išaugęs „iš to amžiaus“ — kam ta maišalynė, jeigu kažkas jau yra atlikęs didelį selekcinį darbą.

Gyvenimas narveliuose

Edmundas ant balandinės grindų pabėrė grūdų, todėl būrelis iš savo narvelių nuplazdėjo prie jų.

Kiekvienas čia turi savo vietą, ir niekas jos neužims. Šis narvelis — balandžio būstas. Pasak E. Ratkaus, yra buvę, kad patinėlį atidavus draugui, po poros savaičių jis grįžta, o jo namučiuose jau kitas apsigyvenęs. Tada kyla barniai ir kova, kartais net kruvina.

Lizduose jau yra kiaušinių. Edmundas sako, jog šie paukščiai unikalūs tuo, kad deda po du kiaušinius. Ne daugiau ir ne mažiau. Šiaip žiemą jie neperi, bet šiemet kai kurie augintiniai padėjo kiaušinius ir per pačius šalčius sugebėjo išsaugoti jauniklius. Maždaug po poros savaičių jie jau skraidys. E. Ratkus mano, kad tokį pokštą balandžiai jam iškrėtė todėl, kad jis gerai — kviečiais, rapsu — juos lesina.

Balandinėje ant virvutės suverti žiedai — ateis laikas, ir bus sužieduotas kiekvienas jauniklis. Tai — paukščio dokumentas. Ant žiedelio nurodyta, kad šis paukštis iš Lietuvos, metai ir numeris. Jeigu balandis kur nors nuklystų, nereikėtų abejoti, iš kur ir kieno — tereikia patikrtinti duomenų bazę internete. Be to, ir Edmundui naudinga žinoti, kokio amžiaus yra, tarkime, draugui numatytas padovanoti augintinis.

Visada grįžta namo

Vasarą balandžiai daug laiko praleidžia gryname ore, nes vanagai jų taip akylai nebetyko — tada ir miške jie lengvai susiranda maisto.

Kiek jie beskraidytų, visada grįžta į balandinę — savo namus.

E. Ratkus mielai su savo augintiniais dalyvauja Kuršėnų miesto šventiniuose renginiuose. Iškilmingą akimirką jis iš narvo paleidžia balandžius, jie šauna į aukštį ir nuplasnoja virš miesto. Grįžęs iš šventės namo juos randa sodyboje.

Jie nepaklysta ne tik įveikdami šiuos kelis kilometrus, bet ir parskrenda iš daugiau kaip už 20 kilometrų esančių Šiaulių.

E. Ratkus laiko keleto veislių, bet labiausiai jam patinka pašto karveliai, nes jie esą gudriausi.

Treniruoti sportiniai pašto karveliai namo parskrenda ir paleisti už tūkstančio kilometrų, bet Edmundas skrydžio rekordų nesiekia. Reikėtų kaskart juos nuvežti vis toliau ir toliau, paleisti, kad grįžtų, bet tokioms treniruotėms reikėtų daug laiko ir lėšų.

Gera, kad jie čia pat plazda, burkuoja, skraido, džiugina širdį — Edmundui to pakanka.

Bendraminčiai

Edmundas dekoratyviniais balandžiais susidomėjo daugiau kaip prieš 30 metų.

Tada jų šeima gyveno netoliese esančiuose Drąsučiuose. Dešimtmetis ar kiek vyresnis Edmundas nueidavo pas savo pažįstamą Ričardą, šis jam padovanodavo sužeistų arba šiaip jam nebereikalingų balandžių. Laikui bėgant jų būrys gausėjo. Tik tarnyba sovietinėje armijoje nutraukė šį pomėgį, bet grįžęs į gimtinę vėl įsigijo balandžių.

Kone visi jie — paties išsiperinti, tik vienas kitas, jeigu kartais prireikia patinėlio ar patelės, nupirktas arba gautas iš draugų.

Edmundas sako, kad vaikystėje daug bendraamžių augino balandžius, bet laikui bėgant pomėgis išblėso. Dabar Drąsučiuose nebėra nė vieno balandžių augintojo. Ir Kuršėnuose bei aplink Kuršėnus jų nedaug — gal todėl, kad šis laisvalaikio užsiėmimas ne tik teikia džiaugsmą, bet ir kelia rūpesčių. Reikia juos prižiūrėti, rūpintis lesalais, būna, kad augintinius užpuola ligos.

Balandininkai vieni kitus pažįsta, aplinkiniai šeštadieniais susirenka Šiaulių turguje. Ir ne tik, kad pirktų, parduotų ar pasimainytų balandžiais.

Gera susitikti bendramintį, nes visada yra apie ką įdomaus pasikalbėti.

Edmundas sako, kad ir jis, kol tik netrukdys sveikata, bus šiame būryje.

POMĖGIS: Edmundas Ratkus tiksliai net nežino, kiek turi balandžių.

PAGALBA: Prižiūrėti augintinius Edmundui Ratkui padeda sūnus Edmundas.

BŪRYS: Iš balandinės išleisti paukščiai virš kaimo suko ratus.

BŪSTAS: Balandinės įrengiamos aukštokai, kad, nuėmus kopetėles, paukščių nepasiektų kiaunės ir kiti plėšrūnai.

BENDRABUTIS: Balandžiai tupi kiekvienas savo narvelyje.

LIZDAS: Čia jau greitai sucypsės jaunikliai.

PASAS: Visi balandžiai yra sužieduojami.

SKRYDIS: Edmundas Ratkus išleidžia savo augintinius pasidžiaugti diena.

PROGA: Būrelis paukščių ilgai nesižvalgęs leidžiasi iš balandinės.

PORA: Jie vienas kitą jau susirado.