Naujausios
Deimantinę stotelę pora pasiekė drauge
Timofejus ir Marija Murnikovai susituokė vos tik susipažinę ir jau šešiasdešimt metų per gyvenimą eina kartu. Šį savaitgalį jie ir artimieji švęs ne tik Velykas, bet ir deimantines jų vestuves.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Žmona išsirinkta nuotraukoje
Jeigu Gilaičiuose (Šiaulių rajonas) gyvenančių Murnikovų, švenčiančių deimantines vestuves, paklausite, kiek gi reikia draugauti, kad vėliau drauge ilgai išgyventum, galite išgirsti jus stulbinantį atsakymą. Juk Timofejus ir Marija vakare susipažino, rytą arkliais išvažiavo gyventi drauge, jų santuoka trunka jau šešiasdešimt metų.
Ši dviejų žmonių nors ir nelengvo, bet gražaus bendro gyvenimo istorija prasidėjo tada, kai būsimieji piršliai Timofejui parodė dviejų seserų nuotrauką ir pasiūlė išsirinkti. Labiau patiko vyresnioji.
Pasirodo, jeigu jis būtų parodęs į jaunesniąją, tėvelis jai dar nebūtų leidęs tekėti.
Timofejus Murnikovas ir tada gyveno Gilaičiuose, o nuotraukoje peršamos seserys — Raseinių rajono Šienlaukių kaime — nuo jo jau netoli ir Šiluva. Drauge su dviem piršliais imtasi ruoštis į kelionę.
Pavakare, apie ketvirtą valandą, arklių traukiamomis rogėmis į Šienlaukius pas Mariją atvažiavo du piršliai ir jaunikis. „Per vieną vakarą ir susipažinome. Tėvukas mane išleido“, — mena dabar M. Murnikovienė, tada Timofejų pirmą kartą pamačiusi.
Sutuokti
Rytą Marijos tėvelis dar iššovė iš medžioklinio, ir rytą ji su Timofejumi išvažiavo į Gilaičius.
Kelias tolimas, arkliai pavargo, todėl grįždami jaunuoliai dar apsistojo ir apsinakvojo pas Marijos seserį Kelmės rajone, Lykšilyje.
Pabjuro oras, užklupo atodrėkis, pas giminaičius roges teko pakeisti į vežimaitį, juo ir dardėta į Gilaičius.
Nusprendė užsukti į Lykšilio bažnyčią „priimti šliūbo“, bet buvo penktadienis prieš Velykas, jau nesutiko jų sutuokti.
Grįžę į Gilaičius atšventė vestuves ir ėmė rūpintis santuoką užregistruoti civilinės metrikacijos skyriuje. Bet tai pasirodė esą ne taip paprasta: nuvažiavę į Šiaulius sužinojo, jog reikia pateikti pažymą, patvirtinančią, kad Marija nebuvo ištekėjusi.
Vėl — kelionė arkliuku į Raseinius, o gavus reikalaujamą pažymą — į Gilaičius, po to — į Šiaulius.
Jų santuoka užregistruota 1950 metų balandžio 4-ąją. Murnikovai yra išsaugoję ir tai patvirtinantį dokumentą.
Įsikūrė pas nuo seno Gilaičiuose gyvenusius Timofejaus tėvus.
Sunkus darbas kolūkyje
Kalbantis jaukioje jų sodyboje, Murnikovai ne kartą prasitarė: gyvenimas buvo sunkus.
Vos tik Gilaičiuose susikūrė kolūkis, pavadintas tarybinio veikėjo Kalinino vardu, Timofejus pradėjo dirbti jo laukininkystės brigadoje. Kai kolūkyje ėmė daugėti gyvulių, perėjo dirbti į fermą. Dieną ganė karves, naktį jas saugojo.
Iš pradžių laukininkystės brigadoje nugarą lenkė ir Marija — rišo rugius, grėbė, su kitais kolūkiečiais nudirbdavo kitus nesibaigiančius darbus.
Kai jaunoje šeimoje ėmė krykštauti vaikai, rūpesčių, žinoma, dar padaugėjo. Tada nebuvo jokių dekretinių atostogų, ir prieš gimdymą, ir po jo tekdavo galvoti ir apie darbą.
Ir Marijai pradėjus dirbti kolūkio fermoje, jau anksti rytą, ketvirtą valandą, tekdavo į ją skubėti.
Pirmuosius vaikelius prižiūrėti dar padėdavo Timofejaus mama — kolūkyje triūsianti Marija galėdavo dėl jų, paliktų namuose, nesibaiminti, kad atsitiks kas negero. Vis dėlto mintimis ji būdavo su mažaisiais. Per pietus parėjusi namo išskalaudavo vystyklus, juos padžiaudavo ant tvoros, kad grįžusi vakare jau galėtų jais vystyti savo mažylį.
Dirbant kolūkyje dar reikėjo apeiti savo ūkelį. Iš pradžių kolūkis už darbą mokėjo niekus, todėl tik laikydamas gyvulių, apsėdamas, apsodindamas daržus dar galėjai šiaip taip išgyventi.
Vaikai padėdavo darbuose
Šeima gausėjo. Gimė vienas, antras sūnus, po jų — dukra, jie jau kiek paūgėjo, o troboje vėl pravirksta naujagimis. Atėjo metas, kai broliai sesutes prižiūrėdavo.
Tapo įprasta, kad vaikai, kiekvienas pagal savo jėgas, padeda ne tik ruoštis po namus. Jie atbėgdavo tėvams padėti ir kolūkio fermoje, berniukai net po keturias karves pamelždavo. Rankomis. Be jokių melžimo aparatų — jų apskritai tada nebuvo.
Ketvirtą valandą išėję į fermą, apie šeštą Timofejus arba Marija parskubėdavo namo žadinti vaikų, kad nepavėluotų į mokyklą.
Iki pradinės mokyklos Smilgiuose — trys, vėliau iki didesnės Kužiuose — septyni kilometrai, ir į mokyklą, ir iš jos — vis pėsčiomis. Dviračių neturėta, autobusų nebuvo, kaip pasieksi mokyklą — tai tik tavo rūpestis.
Darbų ir rūpesčių vaikams dar padaugėjo, kai tėvą užklupo liga.
Dukart apraudotas
Timofejų devynerius metus liga nepaleido iš savo nagų. Iš namų — į ligoninę, po to — į sanatoriją, iš jos sugrįžus po kurio laiko — vėl į ligoninę.
Negalia iščiulpė kone visas jėgas, iš žmogaus liko vien kaulai ir oda, sveriantys 37 kilogramus. Be kitų pagalbos nebegalėjo net apsiversti lovoje. „Nebesitikėjau atsistoti ant kojų“, — mena T. Murnikovas.
Kartą pas vyrą, gulėjusį Šiaulių ligoninėje, atvykusi M. Murnikovienė medicinos sesers paprašė jį pakviesti. Ši atsakė: „Vakar Murnikovas mirė“.
Marija kurį laiką nepajėgė ištarti nė žodžio.
Tik tada seselė nusprendė nueiti į palatą dar pasitikrinti. Grįžusi pareiškė, kad apsirikusi: mirė ne jos vyras, bet kitas žmogus rusiška pavarde.
To paties gydymosi Šiauliuose metu ši istorija, galima sakyti, pasikartojo.
Rytą atvykusi į ligoninę ir užėjusi į medicinos darbuotojų kabinetą, Marija paprašė pakviesti jos vyrą. Jau kita seselė pasakė, kad jo nebėra — naktį mirė.
Netrukus Timofejus beateinąs pas savo žmoną.
M. Murnikovienė ir dabar mena atsainiai sviestų žodžių sukeltą jausmą, išgąstį, kuris ilgai neatlėgo ir išėjus iš ligoninės.
Liga užklupo ir ją — ligoninėje Kaune praleido metus.
Į namus ateina šventė
Murnikovai, pagyvenę kartu su tėvais, nusipirko namelį, jį išsiardė ir parsivežę pasistatė maždaug kilometras nuo gyvenvietės, pamiškėje, buvusioje tėvų sodyboje. Užėjus melioracijos vajui, atsikėlė į gyvenvietę, dabar čia, savame mūrinuke, ir gyvena.
Prisimindami jų jėgas sunkusius kolūkinius metus, Murnikovai sako, jog tada buvo sunku. Dabar gauna pensiją, ir namie ne vieni — padeda duktė.
Penki vaikai gyvena Šiauliuose, duktė — netoliese, Sauginiuose. Vienas sūnus tėvų jau niekada nebeaplankys — jis, dirbęs vairuotoju, žuvo Lenkijos kelyje.
Vaikai su šeimomis dažnai suvažiuoja į šį namelį. Gausiame būryje — devyni anūkai ir tiek pat anūkių, aštuoni proanūkiai — po lygiai berniukų ir mergaičių. Visi viename kambaryje nesutelpa — stalus pastato dviejuose.
Ir šį savaitgalį Murnikovų namai prisipildys linksmo šurmulio.
Ne tik todėl, kad Velykos.
Timofejus ir Marija Murnikovai švenčia deimantinę gyvenimo drauge sukaktį.
Tai — didelė visos Murnikovų giminės šventė.
SUKAKTIS: Timofejus ir Marija Murnikovai jau šešiasdešimt metų per gyvenimą eina kartu.
PAGALBA: Timofejui ir Marijai tvarkytis namuose padeda duktė Genovaitė Kupriščenko.
RELIKVIJA: Murnikovai išsaugojo dokumentą, bylojantį apie jų bendro gyvenimo pradžią.
Autoriaus nuotr.
JAUNYSTĖ: Timofejus ir Marija Murnikovai — prieš šešetą dešimtmečių.
Murnikovų šeimos nuotr.