Naujausios
Dažų sluoksniai dengė šimtmečių tapybą
Restauratoriai buvusiame Tytuvėnų bernardinų vienuolyne atidengia per šimtmečius išlikusias vertybes. Aiškėja freskų siužetai, kuriuos vietomis slėpė net 24 sluoksniai. „Tikras stebuklas, kad freskos nebuvo sunaikintos“, — sako Tytuvėnų piligrimų centro darbuotojai. Aptikta ir vienuolyno šildymo sistema, vandentiekio fragmentai.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išliko po gausiais sluoksniais
Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra vienas iš vertingiausių barokinių ansamblių Šiaurės Rytų Europoje, bet kai kurių kompleksą sudarančių objektų būklė buvo avarinė. Vienuolynas pradėtas restauruoti praėjusių metų liepą, darbus, kurių sąmata — 10 milijonų litų — planuojama baigti kitų metų pavasarį.
Kartu su statybininkais dirba restauratoriai. Jie atidengia sienų sluoksnius ir atlieka tyrimus, kuriose vietose, kokios būklės kūriniai yra išlikę.
Dalies iš atidengtų freskų siužetus galima įžiūrėti nesunkiai. Įėjus į vienuolyno koridorių, skliauto viršūnėje pasitinka saulė. Koridoriaus tęsinyje išryškėja šventųjų siluetai, biblinės scenos: atsiveria paskutinės vakarienės, Jeruzalės vaizdai.
Pasak Tytuvėnų piligrimų centro gidės vadybininkės Rūtos Krincienės, restauratoriams keliose vietose teko „prasibrauti“ ir pro 17, ir pro 24 dažų sluoksnius.
Kas bus palikta eksponuoti, o ką teks užkonservuoti, vėliau spręs komisija. Perspektyva priklausys ir nuo lėšų.
„Stebuklas, kad išliko tiek daug sieninės tapybos. Tiek žmonių praėję, tiek darbų daryta per tuos šimtmečius! Restauratoriai pažymi, kad piešiniai nebuvo nukapoti, o uždažyti — tai juos išgelbėjo. O juk sovietmečiu vedžiota elektra, sienos kapotos“, — atidengtais kūriniais žavisi R. Krincienė.
Dailininko celė — išskirtinė
Itin gausiomis tapytomis kompozicijomis bažnyčia ir vienuolynas buvo papuošti XVIII pirmojoje pusėje. Ant sienų ir skliautų tapyta bernardiniška simbolika, su vienuolijos istorija susiję siužetai, šventųjų ir kankinių vaizdai, Jėzaus Kristaus Kančios kelio siužetai.
Gidė pacituoja tekstą apie vienuolyne atliktus gausius dekoravimo darbus, įrašytus Konvento kronikoje: „1735 Viešpaties metai. Tais metais laimingai, nors ir su dideliais vargais, bažnyčios stogą ir bokštus pribaigėme (...). Taip pat storlentėmis išklotą visą priešbažnytį ir pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų iki vienuolyno vartų liepiau įvairiais atvaizdais ištapyti, kad pavergtų žmonių širdis, tiek įeinant į bažnyčią, tiek į vienuolyną kaip antai“.
Pasak R. Krincienės, vienuolynas turėjo savo dailininką — vienuolį bernardiną. Kokios tautybės ir iš kur jis buvo, žinių nėra. Vienuoliai ilgai vienuolyne neapsistodavo, būdavo keliami iš vienos vietos į kitą — kad Dievui ir žmonėms tarnautų visur.
Spėjama, kur buvo dailininko kambarėlis. Jo sienos buvo atidengtos jau anksčiau, dabar restauratoriai atliko papildomus tyrimus. Šios celės puošyba skiriasi nuo kitų: visa patalpa ištapyta smulkiais ornamentais, tarp kurių galima pastebėti ir nedidukes kaukoles, išrašyta citatomis iš Šventojo Rašto. Restauratoriai spėja, kad greičiausiai taip dailininkas leisdavo laisvalaikį, ilsėdamasis po didžiųjų darbų.
Nesugadintos erdvės
Po 1863 metų sukilimo caro valdžiai uždarius vienuolyną, ansamblis nyko. Sovietmečiu, užmūrijus duris į bažnyčią, vienuolyne buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos, veikė žemės ūkio technikumas, mokyklos bendrabutis.
Tytuvėnų piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis, būdamas moksleiviu, gyveno bendrabučiu paverstame vienuolyne ir atsimena, jog dalis išlikusių freskų buvo uždengtos faneros skydais: kad „negadintų“ moksleiviams akių.
Vienuolynui pasisekė, kad per tuos metus bent išplanavimas nebuvo sugadintas, o pristatyti svetimkūniai dabar nugriauti.
P. Jurkaitis parodo buvusią vienuolyno virtuvę. Lubose išlikusi garinė, sienoje — langelis, per kurį buvo paduodamas maistas į valgomąją salę — reflektorių. Prie stalo vienuoliai sėsdavo 8 valandą ryto ir melsdavosi už aukotojus, steigėjus.
Virš reflektoriaus buvusioje vienuolyno bibliotekoje turėtų įsikurti rekolekcijų patalpos. Planuojama atkurti ir dalį rūbinės, buvusios pirmajame aukšte. Antrajame aukšte maldininkams bus parengtos 5— 6 celės, dalis patalpų bus skirta Vyskupijos muziejui.
Nuodėmė — trys žirniai
Antrojo aukšto koridoriaus gale buvo įrengtas karceris. Pasiteiravus, už kokias nuodėmes pagal griežtą regulą gyvenę vienuoliai keliaudavo į karcerį, R. Krincienė atsako pasakojimu-anekdotu: „Mirė senas, labai pamaldus vienuolis. Du jaunesnieji vienuoliai tvarkė jo celę ir rado tris žirnius. Už šį baisų nusidėjimą vienuolį įsakyta laidoti ne kaip įprasta — po didžiuoju altoriumi — o kartu su visais mirtingaisiais“.
Dar vienas pasakojimas siekia laikus, kai uždarytame vienuolyne veikė klebonija, o klebonas antrame aukšte buvo įsirengęs miegamąjį. Klebono paliepimu, lauke budėjęs sargas kas valandą turėjo sušvilpti: kad parodytų, jog dirba.
Rūsiai tebesaugo paslaptis
Neseniai atidengta senoji vienuolyno šildymo sistema. Storose, nuo 1,20 iki 1,80 metrų siekiančiose sienose, buvo įrengtos angos, o rūsyje stovėjo krosnis. Atidarius sklendes, karštas oras kildavo į viršų. Koridoriuje prie celių atidengti ugniakurai: spėjama, kad vienas iš jų šildydavo tris celes.
Rasta senų grindinių, grįstų plytomis, vandentiekio sistemos fragmentų. Išvalyti po visu vienuolynu esantys rūsiai: matosi jų erdvė, įėjimai. Galbūt ateityje, jei atsiras galimybių, jie bus nuodugniau ištirti. Tytuvėnuose sklando pasakojimai, kad požemiai turi išėjimus. Sovietmečiu, patalpas pritaikant bendrabučiui, kiek įmanoma, visos angos buvo užmūrytos.
„Su vaiduokliais nesu susidūrusi, bet į ekskursijas atvažiuoja daug žmonių, kurie neva girdėję juos ar matę“, — pasakoja R. Krincienė. Bet gidė turi savo paaiškinimą: vienuolyne yra ir kitokių gyventojų — žiurkių, šikšnosparnių, kiaunių, kurių šnaresys, ko gero, ir kuria legendas.
Tytuvėniškiai neabejoja: vienuolynas, bažnyčia yra Tytuvėnų širdis, kurioje slypi išlikimo ir praradimo istorija. Po rekonstrukcijos vienuolyno pastatas bus pritaikytas turizmui, piligrimams, tikintiesiems. O gal kada nors ir broliai grįš.
ANSAMBLIS: Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas — vertingas baroko ansamblis. Šiuo metu rekonstruojamas vienuolynas, remonto reikia ir bažnyčiai.
SIUŽETAS: Vienuolyno koridoriuje atidengtoje freskoje atsiveria paskutinės vakarienės siužetas. Sovietmečiu šioje patalpoje buvo laikomi vaisiai ir daržovės.
TAPYBA: Sieninėje tapyboje įamžintas Jeruzalės vaizdas.
PROCESAS: Prie atidengiamų sluosknių — restauratorių patabos.
CELĖ: Spėjama, kad šioje celėje gyveno vienuolyne darbavęsis vienuolis dailininkas.
ŠILUMA: Vienuolyno sienose atsivėrė šildymo sistema. Vienas ugniakuras apšildydavo tris celes.
SLUOKSNIAI: Pažymėtoje sienoje suskaičiuota septyniolika sluoksnių.
TRAUKA: Tytuvėnų piligrimų centro direktorius Pranas Jurkaitis ir gidė vadybininkė Rūta Krincienė tikisi, kad po rekonstrukcijos vienuolynas sulauks daug lankytojų.
Jono TAMULIO nuotr.