Naujausios
Vaikai meldė, kad mamytė pasveiktų
Genovaitė Miežienė gimė 1939 metų gegužės 18 dieną. Kaip ji pati sako: „Tai – gražiausias metų laikas: sodai pasipuošia baltais pavasario žiedais, upelio vandenyje maudosi purienos, o pakrūmėje gležnus žiedelius skleidžia žibuoklės“.
Vaikystė buvo sunki, prisimena Genutė (taip visi ją vadina): „Anksti netekau tėvelio. Buvo baisus laikmetis. Kad nereiktų tarnauti Lietuvą užvaldžiusiems priešams, daugelis vyrų slapstėsi miškuose, išėjo į partizanų gretas. Mano tėvelis su draugu Kostu Pašluosta taip pat slapstėsi. Trumpam grįžo namo. Juk namuose maži vaikai, reikėjo kulti javus, bet kažkas pranešė Vabalninko „skrebams“. Šie tuoj atvyko į mūsų sodybą. Kostas bėgo į mūsų klojimą, tikėjosi pasislėpti, bet nespėjo – mirtį nešanti kulka buvo greitesnė. Tėvelį išvežė tiesiai į frontą, kariauti prieš Lietuvos laisvę. Jis taip ir negrįžo. Žuvo prie Berlyno, ten ir palaidotas. Likome vieni su mamyte. Broliukui buvo vos vieneri metukai. Jis savo tėvo neprisiminė. Mamytė išeidavo į Vabalninką, čia nusipirkdavo duonos, o mes su broliu trepsėdavom ant vieškelio, kol mamytė pareidavo. Parnešdavo tokios šlapios forminės duonelės kepaliuką, kuri buvo tokia skani su šiltu pienu. Mamai buvo labai sunku, nes visas ūkis liko ant jos pečių, bet greitai reikėjo viską atiduoti kolūkiui. Po visų negandų mama sunkiai susirgo. Jos brolis Antanas Kučas (garsus menininkas) išsivežė ją į Vilnių. Kol mama sirgo, kasdien meldžiau Dievą, kad ir mus su broliu pasiimtų, jei mamytė mirtų. Po mėnesį trukusio gydymo, mama grįžo į namus pasveikusi. Visi trys buvome neturtingi, bet labai, labai laimingi, nes namuose buvo ramybė, pagarba ir meilė“.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
