Naujausios
LIETUVIAI ČIA IR TEN
Darbo tremtinė Amerikos nepamilo
Kiekvieną vasarą 54-erių šiaulietė sėda į lėktuvą ir skrenda namo: pasiklausyti ausiai mielos gimtosios kalbos ir apkabinti artimųjų. Metus, prabėgusius dirbant Jungtinėse Amerikos Valstijose, moteris vadina ne gyvenimu, o tuštuma, kurią užpildo nenumaldomas gimtosios žemės ir jos žmonių ilgesys. Trims jos vaikams jau geriau Amerikoje.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Nedarbas išvijo į Ameriką
„Amerikoje aš negyvenu, tik dirbu, o mūsų namai yra ten, kur mūsų širdis. Mano širdis — Lietuvoj“, — sugrįžusi vasaros atostogų, pro ašaras sako šiaulietė Irena Zaukienė. Prieš aštuonerius metus ji išvyko dirbti į Ameriką.
Buvusią rusų kalbos mokytoją, vėliau dirbusią Migracijos tarnyboje, atleido dėl etatų mažinimo. Tuo metu Irenai buvo 45-eri, trijų vaikų motina. Pabandė įsidarbinti kitur — nepavyko.
Vyriausiasis sūnus, studijuojantis Amerikoje, vis ragino motiną atvykti. Ilgai dvejojusi, ryžosi, juolab kad ir kiti sakė: išvažiuosi į užsienį, dirbsi paprastą darbą, gerai užsidirbsi ir niekam nė ačiū.
Pirmieji metai Amerikoje buvo tarsi kitoniško darbo, gyvenimo ir santykių repeticija. Sunki emigracijos repeticija, privertusi brandaus amžiaus lietuvę gyvenimą pradėti iš naujo.
Sugrįžo ir vėl išvyko
— Supratau, jog tai, ką man sakė Lietuvoje, visiška netiesa, — po aštuonerių gyvenimo Amerikoje metų daro išvadą Irena. — Paprastas darbas ten irgi turi būti kvalifikuotas: ar tu dirbsi slauge, ar namų šeimininke. Privalai konkuruoti su vietiniais, o konkurencijos esmė — kiekviename žingsnyje šypsotis ir sakyti: „no problem“ (jokių problemų). Apsimesti nepavyks: turi būti iš tikrųjų “no problem“.
Irena neslepia: pirmoji pažintis su Amerika nuvylė. Anglų kalbos nemokanti lietuvė kurį laiką už nedidelį atlyginimą dirbo aukle, bandė kitokius darbus. Bet susirgo, spjovė į viską ir grįžo namo. Manė, et, kaip nors vis tiek prasisuks. Šiauliuose įsidarbino už minimumą.
— Matau, kad niekaip neišgyvenu, neišmaitinu vaikų: be vyriausiojo, namuose dar du paaugliai — sūnus ir dukra. Kad badas mums gresia, — prisimena moteris.
Po metų į Ameriką išvyko visi: motina ir trys jos vaikai. Kas bus, tas, bandys ten kabintis į gyvenimą.
Ir kabinosi. Šeštadieniais — anglų kalbos kursai, vairuotojų kursai, mokami slaugytojų profesinių įgūdžių kursai — penktą dešimtį įpusėjusi moteris stengėsi, kad didžiuliame tautų katile būtų pripažinta ir reikalinga.
— Dirbau, ką galėjau, ir mokiausi. Ne aš viena: mano pažįstama, 52-ejų metų moteris, išmoko vairuoti „furą“, ot čia tai moteris... Bet ir aš savo pasiekiau, — šypsosi Irena, įgijusi profesionalios ir vertinamos slaugės reputaciją.
Šeimininkas švaistėsi peiliu
Stengdamasi turėti gerą reputaciją, nes be rekomendacijos Amerikoje esi niekas, aukšta, tvirta šviesiaplaukė nesibodėjo jokių darbų.
— Tave siunčia, nežinai kur. Kartą nuvykau budėti prie mirštančiosios. Matau — vyras tartum išprotėjęs. Prikišo peilį prie šono ir sako: žmona mirs, visus papjausiu ir pats pasikarsiu. Nors buvo baisu, raminau, kaip mokėjau: žmogau, ką kalbi, žiūrėk, angelai aplinkui skraido. Vėliau jis mane susirado, dėkojo ir ilgai atsiprašinėjo.
Sekmadieniais dar dirbo kompanione. Kompanionas — tas, kuris pagyvenusiam piliečiui pavairuos automobilį, sutvarkys namus, nuveš į kazino, į restoraną pavalgyti, bažnyčią ir netgi palydės šokius.
— Vienas labai fainas diedukas sirgo diabetu, o šokiai buvo vienintelė sporto rūšis, kurią jam rekomendavo gydytojas. Bet jis buvo labai negražus, todėl šokiuose nė viena moteris su juo nešokdavo. Tada jis kreipėsi į agentūrą ir nusisamdė šokių partnerę, — juokiasi Irena.
Slaugę filmavo kameros
Pirmoji jos nuolatinė darbovietė — Alzhaimerio liga sergančios močiutės slaugymas. Užėjus priepuoliams, ligonė raudavo slaugės plaukus, plėšė drabužius. Namuose buvo įrengta kamera, kuri fiksavo kiekvieną Irenos žingsnį ir jos elgesį su senute.
— Kai įsikibdavo, aš ją lengvai atplėšdavau, glostydavau ir sakydavau: tu labai gera, labai gera, aš myliu tave. Pamažu pamažu ir nurimdavo, — Irena sako, kad slaugės darbe jai labai pravertė pedagoginis išsilavinimas ir įgytos psichologijos žinios.
Gal dėl to, kad ne kartą matė, kaip išeinama į nebūtį, daug skausmo, kančios, pranašiškų ženklų, Amerikoje sako pradėjusi tikėti Dievu. Kai būdavo nepakeliamai sunku, malda suteikė stiprybės.
Miegojo garaže
Pirmaisiais metais alga buvo nedidelė, o būsto nuoma kainavo pusę atlyginimo, be to, dažniausiai reikia mokėti du mėnesius į priekį. Du mėnesius, lapkritį ir gruodį, naujoji amerikietė miegojo savo šeimininkų garaže. Kadangi buvo šalta, tarsi benamė, nes tokia iš esmės ir buvo, po darbo iki dešimtos valandos vakaro ir ilgiau, vaikščiodavo po parduotuves, vienoje netgi sukėlė įtarimų.
„Parduotuvės užsidaro, aš grįžtu į garažą. Treningai, striukė, miegmaišis, antklodė ir labanakt“, — šypsosi Irena.
Kita vertus, sako, kas iš to, kad šiandien ji turi gerą būstą ir gražią lovą, kurioje miega dvi naktis per mėnesį — tiek, kiek turi laisvų dienų. Visa kita — sunkus nevaikštančios senutės slaugymas norvegų šeimoje.
Būna, kad naktį miega 4 valandas, nes senutę reikia vartyti, kilnoti, kad nesusidarytų pragulos, masažuoti, leisti vaistus, guosti ir atlikti daugybę kitų darbų, reikalaujančių geležinės kantrybės su privaloma amerikietiška šypsena.
Pinigų reikia visiems
Irena sako visada žinojusi, jog atimiesiems reikia padėti. Kiek išgalėdama, siuntė pinigų sergančiai motinai, darbo netekusiai seseriai, buvusiai bendradarbei.
— Todėl, kad jiems čia sunkiau, — sako moteris ir apgailestauja, kad socialinė sistema Lietuvoje iš esmės skiriasi nuo socialinės sistemos Ilinojaus valstijoje.
Šioje valstijoje, pasakoja, yra nustatytas pragyvenimo minimumas, bet jis keičiasi, kai šeimoje atsiranda vaikų arba keičiasi aplinkybės. Tam tikra pajamų dalis, po 500 dolerių, yra apskaičiuojama kiekvieno šeimos nario maistui, ir nuo tos atlyginimo dalies mokesčiai neskaičiuojami.
— Amerikonai patys bėga mokėti mokesčius, nes jiems tai naudinga, juolab kad pagautas nemokantis mokesčių turės mokėti dešimteriopą baudą, bus teismai ir kiti nemalonumai, — pasakoja Irena. — Bet tokia sistema — amerikiečiams, o aš esu emigrantė ir neturiu teisės prašyti jokios socialinės paramos.
Beje, pašalpos ten mokamos ne pinigais, o maisto talonais, drabužiais aprūpina labdaros organizacijos. Jeigu nori turėti pinigų — eik dirbti.
Koncerto diena — šventa
Gimtinės ilgesio kamuojamai moteriai didžiausia šventė — atlikėjai iš Lietuvos, koncertuojantys Amerikos lietuviams.
Koncerto ddieną Irena dažniausiai išsiprašo iš darbų, o jeigu nepavyksta, vietoje savęs iš anksto pasamdo kitą slaugę.
Laisvalaikiu ji perka ir dažnai klausosi lietuviškų įrašų. Kartais su drauge Genute susitinka ir abi dainuoja lietuviškai — kaip kažkada lietuviai Sibire.
— Jūs nesuprasit, tas ilgesys yra begalinis, — blizga Irenos akys. — Susieinam, pasidainuojam ir vėl į savo kampelius, vėl tas močiutes globoti...
Kažkada vienų namų, kuriuose dirbo, palėpėje ji netgi įsirengė lietuvišką kampelį. Parodo nuotrauką: ant sienos tautinė juosta, lietuviškais motyvais megztos servetėlės, paveikslas su vaizdu, primenančiu Nidos kopas, kitos lietuviškos smulkmenos...
Širdis — Lietuvoje
— Lietuva be galo graži... Be galo..., — pro savo namų virtuvės langą Irena žvelgia į pavasario žaluma apsipylusius beržus, o jos akyse ir vėl tvenkiasi ašaros. — Ir žmonės čia be galo geri... Kokia laimė, kada jautiesi nesuvaržytas, kada gali apsikabinti su mama, seserimi. Mano teta gyvena Tauragėje, buvau savaitgalį, kokia šiluma, kiek meilės... Ji sako, aš tau lovytę paklosiu, Irute. Teta, sakau, aš jau suaugusi, aš kitiems lovytes kloju, — kalba ir teisinasi, kad Amerikoje niekada neverkia.
Išsiverkusi ir išsikalbėjusi, nuglosčiusi ir akimis numylavusi savo beržus ir artimuosius, netrukus Irena vėl grįš į Ameriką. Reikia paremti dukrą, kuri baigia Ilinojaus universitetą, pagaliau užsidirbti pensiją, o tada jau tikrai visiems laikams sugrįš į Lietuvą.
Irenos vaikai savo ateitį sieja su Amerika. Kažkada į motinos klausimą, ar visi grįšim, vaikai papurtė galvas.
ILGESYS: „Kad jūs žinotumėt, kaip ten trūksta artimųjų, savo kalbos... Kaip sunku laužyti liežuvį ir smegenis, nors angliškai kalbu laisvai... Tų draugiškų ryšių, to supratimo iš pusės žodžio...“ — sako Irena Zaukienė, sugrįžusi atostogų iš Amerikos.
SĄLYGA: Trumpų atostogų grįžusi Irena Zaukienė sunkiai dirba Amerikoje, kad vėliau ji, o dabar jos artimieji galėtų gyventi Lietuvoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KAMPELIS: Kažkada namų, kuriuose dirbo ir gyveno, palėpėje, Irena buvo įsirengusi lietuvišką kampelį.
Asmeninio albumo nuotr.