Chemijos mokslų daktarė turi menišką Avatarą

Che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė tu­ri me­niš­ką Ava­ta­rą

Jei pri­trūks­ta su­kne­lės – ją pa­si­siu­va, prireikia pa­to­gios pi­ni­gi­nės – su­si­konst­ruo­ja. Iš Šiau­lių ki­lu­si che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė Eri­ka Kie­lė ant­rą­jį „aš“ at­ra­do kur­da­ma rū­bus. Kar­tu su vy­ru ji pe­rio­diš­kai iš­spi­ria sa­ve iš kom­for­to zo­nos – me­daus mė­ne­sį pra­lei­džia nu­žings­nia­vę mi­li­jo­ną žings­nių, be pi­ni­gų ir daik­tų iš­ke­liau­ja į Nor­ve­gi­ją, be mais­to ir su daug fi­zi­nio krū­vio kar­tu su spe­leo­lo­gais klam­po­ja po Va­rė­nos miš­kus.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Žmo­gus or­kest­ras

– Ste­reo­ti­piš­kai at­ro­do, kad me­niš­kos sie­los žmo­gui che­mi­ja tu­rė­tų bū­ti vi­siš­kai sve­ti­mas da­ly­kas. Kiek me­no yra che­mi­jo­je?

– Esu me­niš­kas žmo­gus, bet man la­bai pa­tin­ka tiks­lie­ji moks­lai – che­mi­ja, fi­zi­ka, ma­te­ma­ti­ka. Tu­riu gana tiks­lų, lo­gi­nį mąs­ty­mą, ku­ris la­bai pa­de­da kū­ry­bo­je.

Che­mi­ja vi­suo­met ža­vė­jau­si, nes mo­kyk­lo­je tu­rė­jau la­bai ge­rą mo­ky­to­ją. Svars­čiau sto­ti į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, ta­čiau vi­siš­kai ne­mo­kė­jau pieš­ti... Pa­ti­ko che­mi­ja, bet ne­no­rė­jau gry­nos, sau­sos che­mi­jos. Kaip tik tuo me­tu Vil­niaus uni­ver­si­te­te at­si­ra­do kon­ser­va­vi­mo ir res­tau­ra­vi­mo che­mi­jos spe­cia­ly­bė, ku­rią pa­si­rin­kau – che­mi­ją su­sie­jau su me­nu.

Kon­ser­va­vi­mo ir res­tau­ra­vi­mo che­mi­jos spe­cia­lis­tai rū­pi­na­si me­nu. Mes pa­de­da­me jam neiš­nyk­ti. Pa­de­da­me res­tau­ra­to­riams iš­siaiš­kin­ti, pa­vyz­džiui, ko­kia tech­ni­ka at­lik­ta ta­py­ba ar­ba kuo su­kli­juo­ti su­ply­šu­sias pa­veiks­lo de­ta­les, iš­spren­džia­me me­džia­giš­ku­mo pro­ble­mas – ką, su kuo tvar­ky­ti, kad su­di­lęs ar ki­taip su­ny­kęs daik­tas to­liau ne­be­nyk­tų.

Šiuo me­tu ma­no dar­bo­vie­tė – Kul­tū­ros pa­vel­do cent­ras, esu la­bo­ra­to­ri­jos va­do­vė, ku­rio­je at­lie­ka­mi ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do che­mi­niai ty­ri­mai. Dau­giau­sia dir­bu su ne­kil­no­ja­muo­ju kul­tū­ros pa­vel­du – tai įvai­rūs pa­mink­lai, baž­ny­čios, dva­rai, se­na­mies­tis. Pa­vyz­džiui, Bur­biš­kio dva­ras, Vil­niaus ka­ted­ra, Val­do­vų rū­mai, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pa­sta­tų an­samb­lis, Vil­niaus se­na­mies­čio pa­sta­tai, da­bar re­konst­ruo­ja­mi Pa­cų rū­mai.

Ne­se­niai bai­giau dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas, lapk­ri­tį ap­si­gy­niau dak­ta­ro laips­nį – esu che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė.

Da­bar che­mi­ja man la­bai pa­de­da kur­ti dra­bu­žius, nes į au­di­nių su­dė­tį žiū­riu šiek tiek ki­taip.

– Kaip nuo che­mi­jos atė­jo­te iki dra­bu­žių kū­ri­mo?

– Esu žmo­gus or­kest­ras. Man neuž­ten­ka vie­nos veik­los, vi­suo­met no­ri­si im­tis kaž­ko nau­jo, pa­pil­do­mo, kad ta veik­la bū­tų šiek tiek ki­to­kia nei pa­grin­di­nis ma­no dar­bas. Stu­di­juo­jant che­mi­ją ir dir­bant su me­nu man trū­ko ap­čiuo­pia­mos kū­ry­bos.

Vi­sa­da at­ro­dy­da­vau šiek tiek ki­taip, mėg­da­vau iš „se­cond­han­dų“ pri­si­pirk­ti dra­bu­žių ir juos per­siū­ti. Vė­liau te­ko su­si­kur­ti ke­le­tą su­kne­lių, taip vis­kas pa­laips­niui iš­si­ru­tu­lio­jo į dra­bu­žių kū­ri­mą.

Bū­na, ma­ne va­di­na di­zai­ne­re, bet to­kia ne­si­jau­čiu. Sa­ve va­di­nu rū­bų kū­rė­ja, nes ne­siu­vu – siu­va ma­no ma­ma. Ma­no šei­mo­je yra ke­lios siu­vė­jų kar­tos, siū­ti mo­ka tė­tis, mo­čiu­tės ir net pro­se­ne­lė bu­vo siu­vė­ja. Pa­ti nie­ka­da ne­si­mo­kiau siū­ti – neuž­ten­ka kant­ry­bės sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je. Da­bar pla­nuo­ju pra­dė­ti mo­ky­tis konst­ra­vi­mo.

Pir­miau­sia bu­vo siu­vyk­lė­lė „Pom­pi­du“, po jos išau­go „Se­cond ME“, „Le Vau!“ ir „MIYO­GI“. Vi­si ma­no pre­kės ženk­lai at­sklei­džia ma­no ki­tas pu­ses, gy­ve­ni­mo bū­dą, sti­liaus ma­ty­mą ir po­žiū­rį į pa­to­gu­mą.

Man gy­ve­ni­me vis­kas su­si­dė­lio­ja taip, kaip tu­ri bū­ti. Gal­vo­ju, kad pa­de­da pa­ti Vi­sa­ta: kai esi lai­min­gas, at­vi­ras, gy­ve­ni har­mo­ni­jo­je ir ži­nai, ką no­ri veik­ti, no­rai pil­do­si.

– Kaip jus at­spin­di ku­ria­mi pre­kės ženk­lai?

– Aš nie­ko ne­da­rau šiaip sau.

„Se­cond ME“ – ma­no ant­ra­sis aš, at­si­ra­do ly­giag­re­čiai su che­mi­ja. Tai ma­no kū­ry­bos oa­zė, ku­rio­je da­rau tai, kas man pa­tin­ka, gra­žu ir ko trūks­ta. Ne­si­vai­kau ma­dos ten­den­ci­jų ir ne­pai­sau vi­suo­me­nės pri­mes­tų stan­dar­tų. Ku­riu tai, su kuo įsi­vaiz­duo­ju žmo­nes tam tik­ro­se si­tua­ci­jo­se. Įvai­rios su­kne­lės, tamp­rės, žie­mi­niai pal­tai, ak­se­sua­rai gims­ta, kai kaž­ko­kiai pro­gai ko nors pri­rei­kia.

Pa­vyz­džiui, pa­to­gi di­džiu­lė ran­ki­nė, ku­rio­je tel­pa vi­sas gy­ve­ni­mas, ar­ba kup­ri­nė, ku­ri tu­ri at­var­tą at­si­sės­ti ant bet ko­kio pa­vir­šiaus. Tai ypač ak­tua­lu, jei jis šla­pias. Išs­kir­ti­nis ak­se­sua­ras – rie­ši­nė pi­ni­gi­nė, ku­ri pra­ver­čia ir mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je, ir išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti su šu­ni­mi.

Var­pe­lio for­mos su­kne­lės yra kas­die­nės; su ja  ry­te išė­jus į dar­bą, va­ka­re pa­si­kei­tus ava­ly­nę ar ak­se­sua­rus gaki ei­ti į ope­rą. Sten­giuo­si pa­rink­ti to­kius au­di­nius, ku­rie greit ne­nu­si­dė­vi.

Po­rą me­tų lan­kiau Iyen­gar jo­gą, su jo­gos mo­ky­to­ja skun­dė­mės vie­na ki­tai, kaip nė­ra dra­bu­žių jo­gai. Taip at­si­ra­do „MIYO­GI“ – su ko­le­ge ku­ria­me dra­bu­žius, ku­rie yra įkvėp­ti jo­gos, ta­čiau tin­ka vi­siems ak­ty­vų lais­va­lai­kį mėgs­tan­tiems žmo­nėms.

Ves­tu­vi­nės su­kne­lės „Le Vau!“ at­si­ra­do iš ne­vil­ties, kad Lie­tu­vo­je gra­žios su­kne­lės ar­ba la­bai bran­gios, ar­ba ne­pa­to­gios, ar­ba ne ma­no sko­nio.

Pa­ti iš­te­kė­jau prieš pen­ke­rius me­tus. Kai pra­dė­jau ieš­ko­ti ves­tu­vi­nės su­kne­lės sau, su­pra­tau, kad jų nė­ra, ar­ba to­kios, ko­kios no­rė­čiau, ne­ga­liu sau leis­ti. Pap­ra­šiau ma­mos pa­siū­ti įsi­vaiz­duo­ja­mą su­kne­lę, bet tą­kart ji ne­pri­siė­mė to­kios at­sa­ko­my­bės. Te­ko siū­din­tis pas ki­tą siu­vė­ją. Po ves­tu­vių nu­ne­šiau ma­mai su­kne­lę pa­ro­dy­ti, kad tai nė­ra taip su­dė­tin­ga, kaip ji gal­vo­jo.

Tad da­bar su ko­le­ge Jus­ti­na ku­ria­me vie­ne­ti­niuis, ran­kų dar­bo pro­gi­nius dra­bu­žius ma­žoms ir di­de­lėms pro­goms.

– Jū­sų vy­ras fo­tog­ra­fas, pa­de­da vi­zua­liai pri­sta­ty­ti dra­bu­žius. Pa­pil­do­te vie­nas ki­tą?

– Taip, vi­siš­kai. Ro­mas iki šiol yra vi­sų pre­ki­nių ženk­lų pa­grin­di­nis fo­tog­ra­fas, net lo­go­ti­pą nu­pie­šė. Be to, vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­se jis – di­džiau­sias ma­no pa­ta­rė­jas. Ro­mo pa­ta­ri­mai – tie­siai į de­šim­tu­ką. Išs­ky­rus dėl lūp­da­žio – nie­ka­da ne­pa­ta­ria, nes jam ne­gra­žu, ir sa­ko, kad man vi­sai ne­tin­ka.

Apsk­ri­tai „Se­cond ME“ evo­liu­cio­na­vo į šei­mos vers­lą: ma­ma ma­no vi­zi­joms su­tei­kia fi­zi­nį pa­vi­da­lą, vy­ras vi­zua­liai per­tei­kia tai nuo­trau­ko­se, in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį su­kū­rė ir tvar­ko ma­no ge­riau­sias drau­gas Yi­git. Tai la­bai sma­gu, nes vers­las išeina la­bai ar­ti­mas, as­me­niš­kas ir nuo­šir­dus.

Me­daus mė­ne­sį – pi­lig­ri­mų ke­liu

– Abu su vy­ru Ro­ma­nu esa­te ne­stan­dar­ti­nė po­re­lė. Skai­čiau, kad į po­ves­tu­vi­nę ke­lio­nę išė­jo­te pi­lig­ri­mi­niu Ca­mi­no de San­tia­go ke­liu.

– Ne­ži­nau, ar mes la­bai ne­stan­dar­ti­niai. Tie­siog ne­sam sės­li šei­ma, mėgs­tam ke­liau­ti. Tu­ri­me sa­vo ke­lia­vi­mo mė­ne­sį – spa­lį. Pas­ta­ruo­sius dvejus me­tus lei­do­me sau paa­tos­to­gau­ti ir va­sa­rą, anks­čiau to ne­da­ry­da­vo­me, nes va­sa­ra mums dar­by­me­tis. Sup­ra­tom, kad ko­ky­biš­kas lai­kas va­sa­rą yra svar­biau nei dar­bai.

Prieš pen­ke­rius me­tus pa­si­rin­ko­me ne­stan­dar­ti­nį me­daus mė­ne­sį – po ves­tu­vių išė­jo­me šv. Jo­kū­bo ke­liu. Pa­ke­liui ra­do­me kaž­kie­no pa­mes­tą žings­nia­ma­tį, už­si­dė­jo­me ir ma­ta­vo­me, kiek žings­nių nuei­si­me. Abu nuė­jo­me dau­giau nei mi­li­jo­ną žings­nių. Juo­kau­ja­me, kad tai yra pir­ma­sis mū­sų mi­li­jo­nas.

Ke­lio­nės es­mė bu­vo nuei­ti iki pa­sau­lio kraš­to, nes daž­nai po­ros sa­ko: „Su ta­vi­mi, nors į pa­sau­lio kraš­tą!“ Mes ne­tuš­čia­žo­džiau­jam – nuė­jom kar­tu iki se­no­jo pa­sau­lio kraš­to. Anks­čiau Is­pa­ni­jos to­li­miau­sias taš­kas bu­vo lai­ko­mas pa­sau­lio kraš­tu.

Ke­ly­je su­tik­ti žmo­nės iš mū­sų juo­kė­si, kad rei­kė­jo ei­ti ne po ves­tu­vių, o prieš. Pi­lig­ri­mai sa­ko, kad šv. Jo­kū­bo ke­lias – gy­ve­ni­mo ke­lio­nė. Džiau­gia­mės, kad mums taip pa­si­se­kė vie­nam su ki­tu – esa­me sie­los bro­lis ir se­suo.

Pro­fi­lak­tiš­kai mėgs­ta­me iš­trauk­ti sa­ve iš kom­for­to zo­nos. Kai ke­liau­ji ne pa­to­giau­sio­mis są­ly­go­mis, bet la­bai sma­giai, su­tin­ki daug nuo­sta­bių žmo­nių, pa­ti­ri daug nuo­ty­kių, ta­da vie­nas ki­tą pa­žįs­ti iš įvai­rių, kar­tais ne vi­sai pa­to­gių pu­sių. Prie kom­for­to grei­tai pri­pran­ta­ma, tuo­met žmo­nėms no­ri­si vis ge­res­nių daik­tų ar ne­rei­ka­lin­gų da­ly­kų. Išė­jus iš tos zo­nos su­pran­ti, kad ma­te­ria­lu­mas nė­ra sie­kia­my­bė.

Mėgs­ta­me ei­ti į įvai­rius iš­gy­ve­ni­mo žy­gius. Da­rė­me su drau­gais eks­pe­ri­men­tą ir va­žia­vo­me ke­tu­rioms die­noms į Nor­ve­gi­ją išvis be nie­ko, taip, kaip sto­vi­me. Tu­rė­jo­me vie­ną tai­syk­lę, kad ga­li­ma su sa­vi­mi pa­siim­ti vie­ną daik­tą. Aš pa­siė­miau žieb­tu­vė­lį, Ro­ma­nas – va­lą ir kab­liu­ką žu­viai pa­si­gau­ti. La­bai juo­kin­gai at­ro­dė­me oro uos­te – de­šimt žmo­nių sto­vi be kup­ri­nių, tik su mai­še­liu obuo­lių. Tu­rė­jo­me tik pa­sus ir dėl vi­sa ko kre­di­ti­nes kor­te­les.

Val­gė­me, ką ra­do­me gam­to­je. Dau­giau­sia tai bu­vo gry­bai, nes nor­ve­gai, pa­si­ro­do, jų ne­val­go. Su­ge­bė­jo­me ne­mo­ka­mai nu­ke­liau­ti iš Nor­ve­gi­jos į Šve­di­ją ir at­gal.

Bu­vo­me su­si­ta­rę, kad pir­mas tris die­nas ne­ga­li­me nie­ko im­ti iš kon­tei­ne­rių, šiukš­lia­dė­žių. Nor­ve­gai la­bai daug mais­to pro­duk­tų pa­de­da prie kon­tei­ne­rių, jei ga­lio­ji­mo lai­kas tą die­ną pa­si­bai­gia. Pas mus to­kius pro­duk­tus pre­ky­bos cent­rai dar par­da­vi­nė­ja kaip „ak­ci­ją“.

Pas­ku­ti­nę die­ną nuė­jo­me prie par­duo­tu­vės kon­tei­ne­rių. Ra­do­me su­pa­kuo­tų, tvar­kin­gai į kon­tei­ne­rius su­dė­tų ba­to­nų, vy­nuo­gių, per­si­kų, ba­na­nų... Dar kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du krū­muo­se ra­dau mai­še­lį, ku­ria­me bu­vo lit­ri­nis in­de­lis nau­jo, ne­praim­to rie­šu­tų svies­to su ge­ru ga­lio­ji­mo lai­ku. Prieš skry­dį na­mo su de­šim­ties žmo­nių ko­man­da pa­puo­ta­vo­me, tad juo­kė­mės, jog čia ne iš­gy­ve­ni­mo žy­gis, o puo­ta.

– Ko­kių dar iš­ban­dy­mų sau su­ren­gė­te?

– Lan­kė­me spe­leo­lo­gi­ją – tai moks­las apie ur­vus. Spe­leo­lo­gai Va­rė­nos miš­kuo­se ren­gė nau­jo­kų žy­gį: vi­są sa­vait­ga­lį be­veik ne­ga­vo­me mais­to, ne­mie­go­jo­me, tu­rė­jo­me at­lik­ti daug fi­zi­nių už­duo­čių. Ga­vo­me du obuo­lius gal dvy­li­kai žmo­nių ir tu­rė­jo­me pa­si­da­lin­ti. Dvi die­nas be mais­to, be­veik be van­dens ir be mie­go, vi­sa­da žy­giuo­jant, at­lie­kant už­duo­tis.

Tu­rė­jo­me per­si­kel­ti per pla­čią upę iš­temp­ta vir­ve, per­kel­ti įran­gą, kai įran­gos dau­giau ar­ba ma­žiau nei žmo­nių – tu­ri su­gal­vo­ti, kaip ją per­duo­ti ko­man­dos drau­gui ar­ba kas per­kels per­tek­li­nę įran­gą.

Taip iš­ban­do­ma žmo­nių iš­tver­mė. Vi­si at­si­ve­ria kaip ant del­no: kas puo­la į pa­ni­ką, kas ner­vi­na­si, rė­kia, kei­kia­si, ver­kia. Ten iš ta­vęs iš­va­lo vi­sus vel­nius! Spe­leo­lo­gams vi­siš­kai aiš­ku, kaip elg­tu­mei­si stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je ur­ve. Tai si­mu­lia­ci­ja. Ma­tai, kaip žmo­nės pa­lūž­ta ar sten­gia­si ki­tiems pa­dė­ti, nors pa­ts vos paei­na. Gra­žu žiū­rėt.

Aš sa­ve pa­žįs­tu stre­si­nė­je si­tua­ci­jo­je. Įei­nu į to­kį, kaip su Ro­ma­nu va­di­na­me, „Kse­nos ir He­rak­lio“ sind­ro­mą, ga­liu vis­ką pa­da­ry­ti, nors ne­tu­riu jė­gų.

To­kių ren­gi­nių ir pa­vyz­džių daug – mėgs­ta­me kraš­tu­ti­nu­mus, nes įdo­mu sa­ve pa­žin­ti nuo­dug­niai, iš vi­daus, koks ga­li bū­ti ir koks bū­ni, kai ne­bė­ra jo­kios kau­kės, jo­kio vi­suo­me­nės spau­di­mo ar rė­mų, ku­riais rei­kia va­do­vau­tis. Tik nuo­gas tu ir si­tua­ci­ja. Ir kas ta­da?

Ava­ta­ras

– Aus­ka­rai, ta­tui­ruo­tės, spal­vos... Kiek jums svar­bi iš­vaiz­da, dra­bu­žiai, įvaiz­dis?

– Spal­vos yra ma­no „aš“. Jei ap­si­niau­ku­si die­na, ne­bū­siu pil­kai ap­si­ren­gu­si – kaip tik su ryš­kia su­kne­le. Ma­no vi­dus spin­du­liuo­ja lai­me, o lai­mė ir džiaugs­mas man yra spal­vos. Kai ap­link niū­ru, pa­sau­lį rei­kia kaž­kaip nu­spal­vin­ti, tai aš jį ir spal­vi­nu.

Ma­no fi­zi­nis kū­nas yra ma­no Ava­ta­ras – tai na­mai, tvir­to­vė, kū­nas, ku­ria­me gy­ve­nu, to­dėl tu­riu juo rū­pin­tis, my­lė­ti, puo­se­lė­ti ir klau­sy­tis jo. Jei no­ri­si pail­sė­ti, rei­kia leis­ti at­gau­ti jė­gas. Jei trūks­ta spor­to – spor­tuo­ti, jei skau­da nu­ga­rą – rei­kia mankš­tos, jo­gos.

Ma­no kū­nas man yra kaip dro­bė. Iš pra­džių ji bu­vo bal­ta, kaip ir vi­sų. Po tru­pu­tį ji ta­po gy­ve­ni­mo pa­tir­čių rin­ki­nio at­spin­džiu, ku­ria­me pa­ma­žu, įvai­rio­mis for­mo­mis dė­lio­ja­mi sim­bo­liai – kuo aš ti­kiu, kas man svar­bu, kuo gy­ve­nu.

Kū­nas man – taip pat kū­ry­ba, per­tei­kian­ti sa­vęs ma­ty­mą. Vi­di­niam „aš“ rei­kia su­teik­ti lais­vės kur­ti, leis­ti at­ro­dy­ti taip, kaip no­ri­si. Il­gai at­ro­dy­ti taip pat man nei­šei­na. Vie­no­kia šu­kuo­se­na  iš­bū­na daugiausia tris mė­ne­sius, vė­liau at­si­bos­ta.

Da­bar esu su­si­py­nu­si ka­sy­tes, nes jos la­bai pra­ktiš­kos. Va­sa­rą ke­liau­ja­me į mu­zi­ki­nius fes­ti­va­lius, kur bū­na ri­bo­tos ga­li­my­bės trum­pus plau­kus su­si­tvar­ky­ti taip, kaip no­ri­si, kad jie at­ro­dy­tų. Tad ka­sy­tės – tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas.

– Kaip vis­ką su­spė­ja­te?

– Dir­bu daug, bet man pa­tin­ka veik­la, ku­rią da­rau. Jei koks pro­jek­tas ant no­sies, ga­liu ir nak­ti­mis ne­mie­go­ti. Kiek­vie­nas ga­li la­bai daug pa­da­ry­ti, jei tik yra no­ro ir mo­ty­va­ci­jos. Daug pri­klau­so nuo prio­ri­te­tų, kaip su­si­dė­lio­ji juos per die­ną.

Ta­me bė­gi­me la­bai sten­giuo­si ne­pa­mirš­ti sa­vęs. Mėgs­tu spor­tą, sten­giuo­si kas­dien pa­spor­tuo­ti. Tai ma­no trum­pa me­di­ta­ci­ja, pa­bu­vi­mas su sa­vi­mi. Esu la­bai ener­gin­gas žmo­gus, tad per die­ną ma­ny­je su­si­kau­pia daug ener­gi­jos.

Lan­kau fit­bok­są, ku­ris pa­de­da iš­si­lie­ti, iš­mo­ko sa­vi­gy­nos pa­grin­dų. Lan­kiau Iyen­gar jo­gą, ku­ri pa­dė­jo iš­mok­ti ba­lan­so, kon­cent­ra­ci­jos ir klau­sy­ti sa­vo kū­no. Prieš po­rą me­tų bai­giau oro jo­gos kur­sus, sva­jo­ju kaž­ka­da su­bur­ti gru­pe­lę žmo­nių, su ku­riais ga­lė­siu ja už­sii­mi­nė­ti.

Gy­ve­ni­mą sten­giuo­si sem­ti su kau­pu, įgau­ti kuo dau­giau pa­tir­ties, iš­mok­ti nau­jų da­ly­kų, at­ras­ti vi­sas veik­las, ku­rio­se yra ma­no šir­dis.

Svar­biau­sia yra my­lė­ti, gerb­ti ir pa­žin­ti sa­ve. Gy­ven­ti har­mo­ni­jo­je su sa­vi­mi ir keis­ti tai, kas tau ne­pa­tin­ka. Nors ma­žais žings­ne­liais, bet steng­tis gy­ven­ti taip, kaip ma­nai, kad yra tei­sin­ga. Taip, kad bū­tų ge­ra tau ir ta­ve su­pan­tiems.

Dirb­da­ma su dra­bu­žiais ma­tau, kiek žmo­nės komp­lek­suo­ja dėl tam tik­rų da­ly­kų, ku­rie vi­siš­kai ne­reikš­min­gi – kū­no for­mų, nors jos nuo­sta­bios, per di­de­lio to ar per ma­žo ano. Vi­suo­me­nė nu­pie­šia tam tik­rus stan­dar­tus, dėl ku­rių į tuos stan­dar­tus ne­tel­pan­tys sa­vęs ne­my­li.

My­lė­ki­te sa­ve to­kį, koks esa­te. Da­ry­ki­te gy­ve­ni­me tai, kas jums su­tei­kia di­džiau­sią ma­lo­nu­mą, nes tik tuo­met vi­sa­pu­siš­kai my­lė­si­te sa­vo ap­lin­ką, dar­bą ir veik­lą. Gy­ven­ki­te čia ir da­bar. Lai­min­gas žmo­gus yra pa­sau­lio va­rik­lis, nes jei jis lai­min­gas – lai­min­gas vi­sas jį su­pan­tis pa­sau­lis.

Ro­ma­no KIELOS/fotopastele.lt nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: Eri­kos Kie­lės gy­ve­ni­me vis­kas su­si­dė­lio­ja taip, kaip tu­ri bū­ti: „Pa­de­da pa­ti Vi­sa­ta: kai esi lai­min­gas, at­vi­ras, gy­ve­ni har­mo­ni­jo­je ir ži­nai, ką no­ri veik­ti, no­rai pil­do­si“.

CHE­MI­JA: Me­niš­ka tiks­liu­kė, che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė Eri­ka Kie­lė įsi­ti­ki­nu­si, jog che­mi­ja yra moks­las, ku­ria­me yra daug kū­ry­bos, tik ji la­bai tiks­li.

AVA­TA­RAS: Ta­tui­ruo­tė­mis, aus­ka­rais, spal­vo­mis, skir­tin­go­mis šu­kuo­se­no­mis kū­ną puo­šian­ti Eri­ka Kie­lė sa­vo iš­vaiz­dą va­di­na Ava­ta­ru, ku­riuo rei­kia rū­pin­tis.

RŪ­BAI: Vi­si rū­bų kū­rė­jos Eri­kos Kie­lės ku­ria­mi pre­kės ženk­lai at­sklei­džia jos as­me­ny­bės pu­ses, gy­ve­ni­mo bū­dą.

KŪ­RY­BA: „Se­cond ME“ Eri­ka Kie­lė va­di­na kū­ry­bos oa­ze, kur ku­ria tai, kas jai pa­tin­ka, gra­žu ir ko trūks­ta. Dra­bu­žiai ir ak­se­sua­rai gims­ta, kai ko nors pri­rei­kia konk­re­čiai pro­gai.