Baronų fon Ropų giminė aplankė protėvių dvarą

Ba­ro­nų fon Ro­pų gi­mi­nė ap­lan­kė pro­tė­vių dva­rą

Di­džiau­sias Lie­tu­vo­je Pak­ruo­jo dva­ras va­sa­rą su­lau­kė ypa­tin­gų sve­čių – pla­čiai po pa­sau­lį pa­skli­du­sių dva­ro sa­vi­nin­kų pa­li­kuo­nių. Ke­lio­nė į ba­ro­nų fon Ro­pų gi­mi­nės val­das Šiau­rės Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je – tar­si ke­lio­nė į praei­tį.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Dva­rai – gi­mi­nės praei­tis

Ši va­sa­ra be­veik tris­de­šim­čiai ba­ro­nų Ro­pų gi­mi­nės pa­li­kuo­nių įsi­mins ke­lio­ne į Pak­ruo­jo dva­rą, ku­ris pla­čiai Ropų gi­mi­nei yra di­džiau­sias iš­li­kęs iš tė­vų ir se­ne­lių tu­rė­tų­jų ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je.

Į dva­rą at­vy­kę ba­ro­nų fon Ro­pų gi­mi­nai­čiai įdė­miai klau­sė eks­kur­si­jų gi­dų, žval­gė­si po res­tau­ruo­tus pa­sta­tus ir ano me­to dva­sią pri­me­nan­čius rū­mus, va­ka­rie­nia­vo puoš­nia­me ba­ro­nų val­go­ma­ja­me ir nak­vo­jo sve­čių apar­ta­men­tuo­se. Įsi­ti­ki­no, kad dva­ras pil­nas gy­vy­bės, kad sie­kia­ma ja­me pa­ro­dy­ti ano laik­me­čio gy­ve­ni­mą ir bu­vu­sius skir­tin­gų luo­mų žmo­nių san­ty­kius.

Nors ba­ro­nų pa­li­kuo­niai tu­ri duo­me­nų ir do­ku­men­tų apie gi­mi­nės is­to­ri­ją šio­ji vieš­na­gė ta­po pro­ga pa­pil­dy­ti tu­ri­mas ži­nias. Iš JAV at­vy­ku­siam Ra­ja­nui Ro­pui apie jo pro­se­ne­lio tu­rė­tą Daudž­gi­rio dva­rą ne­to­li Bir­žų at­sklei­dė dva­ro eks­kur­si­jų gi­dė Ži­vi­lė Va­liu­šai­ty­tė.

„Lie­tu­vo­je Ro­pų gi­mi­nės pra­džia lai­ko­ma Ry­ga, 1201 me­tai. Ten yra di­des­nio­ji gi­mi­nės šak­nų da­lis. Lie­tu­vo­je yra apie sep­ty­nios gi­mi­nės li­ni­jos“, – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo tei­si­nin­kas iš Ber­ly­no Han­sas Diet­ri­chas fon Ro­pas. Jis yra ba­ro­nų Ro­pų gi­mi­nės aso­cia­ci­jos va­do­vas, šie­met or­ga­ni­za­vęs gi­mi­nai­čių su­si­ti­ki­mą Pak­ruo­jo dva­re.

„Ne vi­sa­da is­to­ri­ja liū­di­na. Kai ma­to­me, Lie­tu­vos žmo­nių pa­stan­gas at­kur­ti ir iš­sau­go­ti kas mū­sų tė­vų ir pro­tė­vių su­kur­ta, yra ma­lo­nu“, – šyp­so­jo­si po­nas Diet­ri­chas.

Pir­mo­ji ke­lio­nė – į Mal­džiū­nus

Han­sas Diet­ri­chas bu­vo be­ne pir­ma­sis iš gi­mi­nės dar so­viet­me­čiu iš Vo­kie­ti­jos at­vy­kęs į Kau­ną, o iš ten – į Mal­džiū­nus, sa­vo tė­vo dva­re­lį.

„Tai bu­vo 1989-ųjų va­sa­ra. Į Lie­tu­vą at­va­žia­vau ieš­ko­ti li­ku­sių gi­mi­nės dva­rų. Trau­kė no­ras pa­ma­ty­ti, ar kas li­ko. At­vy­kau su „In­tu­ris­to“ gru­pe. Tuo lai­ku už­sie­nie­čiai sun­kiai ga­lė­jo ke­liau­ti po So­vie­tų Lie­tu­vą. Bu­vo pa­vo­jin­ga, bet su­si­ra­dau Kau­ne du vy­rus, ku­rie ma­ne ve­žio­jo po Lie­tu­vą“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si sve­čias.

Vo­kie­tis ta­da į ke­lio­nę lei­do­si, tu­rė­da­mas 1960 me­tų Lie­tu­vos že­mė­la­pį su Rop­pų dva­rais. Jo se­ne­lis Jo­ha­nas fon Ro­pas gy­ve­no dva­re­ly­je Rad­vi­lio­ny­se, o jo tė­vas Han­sas fon Ro­pas – Mal­džiū­nuo­se.

„Kai lan­kiau­si pir­mą kar­tą, ten bu­vo tar­si vai­kų li­go­ni­nė ar sa­na­to­ri­ja. Iš­li­pus iš au­to­mo­bi­lio, iš na­mo iš­bė­go di­de­lis jų bū­rys. Na­mai ta­da bu­vo pil­ni gy­vy­bės, to­dėl vaiz­das bu­vo gra­žus“, – pri­si­mi­nė ap­si­džiau­gęs, kad ra­do iš­li­ku­sius pa­sta­tus.

Apie pa­sku­ti­nį ap­si­lan­ky­mą Mal­džiū­nuo­se ba­ro­nas kal­bė­ti ne­no­rė­jo. Tik pra­si­ta­rė, kad dva­re­lį da­bar kaž­kas nu­pir­ko ir yra vil­ties, kad jį su­tvar­kys, at­kurs.

„Mes ne­tu­ri­me ga­li­my­bės at­kur­ti Mal­džiū­nų, to­dėl la­bai džiau­gia­mės su­ti­kę vie­ti­nių gy­ven­to­jų, ku­rie pa­lai­ko mū­sų gi­mi­nės at­mi­ni­mą. Grįž­ti į šias vie­tas trau­kia sen­ti­men­tai gi­mi­nės praei­čiai.

Dva­ro val­dy­to­jui tu­ri pa­siū­ly­mų.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, po­nas Diet­ri­chas ne kar­tą ke­lia­vo po Lie­tu­vą, lan­kė bu­vu­sias gi­mi­nės val­das. Jo pė­do­mis pa­se­kė ir ki­ti gi­mi­nės. Pir­mo­ji or­ga­ni­zuo­ta gi­mi­nės ke­lio­nė į Lie­tu­vą bu­vo 1990-ai­siais me­tais. Ta­da be­veik še­šias­de­šimt Rop­ų gi­mi­nės pa­li­kuo­nių iš to­li­miau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių bu­vo­jo ir Pak­ruo­jo dva­re.

H.Diet­ri­cho žo­džiais, kaip Pak­ruo­jo dva­ras at­ro­dė ta­da ir šian­dien – di­džiu­lis skir­tu­mas.

„Pa­sau­ly­je ma­žai vie­tų, kur ga­li­ma pa­ro­dy­ti dva­ro eko­no­mi­nę, ūki­nę su­dė­tį. Dau­gu­ma tu­riz­mui nau­do­ja­mų dva­rų at­si­ri­bo­ja nuo dar­bo dva­re ir ūky­je de­monst­ra­vi­mo, nuo dva­ri­nin­kų ir dar­bi­nin­kų san­ty­kių pa­ro­dy­mo, nors šie gy­ve­no vie­na­me lai­ke ir erd­vė­je“, – kal­bė­jo H. Diet­ri­chas.

Jis pa­ti­ki­no tu­rįs da­bar­ti­niam dva­ro val­dy­to­jui pa­siū­ly­mų, kaip šį pa­li­ki­mą bū­tų ga­li­ma dar efek­ty­viau pa­nau­do­ti.

Pak­laus­tas, ar gi­mi­nei svar­bia­me Pak­ruo­jo dva­re ne­ke­ti­na­ma įreng­ti dva­ro sta­ty­to­jų ar gi­mi­nės is­to­ri­nį kam­ba­rį, sve­čias pa­aiški­no: „To­kio su­ma­ny­mo ne­tu­ri­me. O jei ir gau­tu­me pa­siū­ly­mą, tai gal­vo­tu­me, kaip pa­da­ry­ti, kad tas kam­ba­rys duo­tų eko­no­mi­nę nau­dą. Me­mo­ria­lo mes ne­no­rė­tu­me“.

Me­no ko­lek­ci­ja – praei­tis

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad Pak­ruo­jo dva­re bu­vo gau­si me­no ko­lek­ci­ja.

– Ką ži­no­te apie jos li­ki­mą ir ar ne­ke­ti­na­te, kas bu­vo na­cio­na­li­zuo­ta, su­si­grą­žin­ti? – „Šiau­lių kraš­tas“ pa­si­tei­ra­vo H. Diet­ri­chą Ro­pą.

– Iki 1890-ųjų dva­re bu­vo la­bai di­de­lė pa­sau­li­nio me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ja. Ją pa­si­da­li­jo trys ba­ro­no vai­kai. Ta­da da­lis ko­lek­ci­jos pa­te­ko į auk­cio­ną Kiol­ne. Bu­vo par­duo­ta apie 50–70 pro­cen­tų se­no­sios ko­lek­ci­jos, li­ku­sio­ji da­lis li­ko šei­mos ran­ko­se. To­dėl ga­li­ma sa­ky­ti, kad se­no­ji ba­ro­nų Ro­pų ko­lek­ci­ja ne­beeg­zis­tuo­ja.

Vie­nas gar­siau­sių ko­lek­ci­jos pa­veiks­lų Ra­fae­lio "Ma­do­na" (anks­ty­vo­jo lai­ko­tar­pio) taip pat bu­vo par­duo­tas Prū­si­jos ku­ni­gaikš­čiui. Nuo ta­da šis pa­veiks­las dar va­di­na­mas Ro­pų "Ma­do­na". Pra­si­dė­jus Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai da­lis li­ku­sių Pak­ruo­jo dva­re me­no kū­ri­nių bu­vo na­cio­na­li­zuo­ta. Jų yra ir M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­ju­je.

H. Diet­ri­chas Ro­pas at­sklei­dė ir kaip gar­sių me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ja bu­vo su­kaup­ta.

– Pa­veiks­lus šei­mos ko­lek­ci­jai Teo­do­ras fon Ro­pas (1783 – 1852 – red pa­st.) pir­ko la­bai pi­giai Na­po­leo­no ka­ro lai­kais. Na­po­leo­no ka­riai Ita­li­jo­je tuos pa­veiks­lus gro­bė, o vė­liau par­da­vi­nė­jo juo­do­jo­je rin­ko­je. Di­di­kai pa­pras­tai lan­ky­da­vo Na­po­leo­no ka­rius ir jų tro­fė­jų ­pirk­da­vo, – pa­sa­ko­jo ba­ro­nas.

– Kaž­ka­da Ita­li­jos prin­cai ne­te­ko sa­vo pa­veiks­lų, o ma­no šei­ma jų ne­te­ko 1940-ai­siais. Taip tie me­no kū­ri­niai ke­liau­ja iš ran­kų į ran­kas. Jie tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mą. Svar­biau­sia, kad pa­veiks­lai ne­bū­tų su­nai­kin­ti. Nie­ka­da ne­gal­vo­jo­me nei apie bu­vu­sios ko­lek­ci­jos, nei apie gi­mi­nės dva­rų su­si­grą­ži­ni­mą. Mū­sų kar­tos gy­ve­ni­mas ki­tas ir ki­tur.

At­min­ty­je – pa­bė­gė­lių da­lia

D. Ro­pas gi­mė Len­ki­jo­je. Ten at­si­dū­rė su šei­ma Lie­tu­vą oku­pa­vus So­vie­tų ka­riuo­me­nei. Ten trau­kė­si žmo­nės iš oku­puo­tų ša­lių.

„Ta­da ne­bu­vo di­de­lio pa­si­rin­ki­mo kur gy­ven­ti, – pa­sa­ko­ja sve­čias, ku­riam gim­ti­ne 1944-ųjų bir­že­lį ta­po Len­ki­ja. – Kal­bos bar­je­ras, eko­no­mi­nė sui­ru­tė ir ne­dar­bas, skur­das ir var­gas. Vi­sa tai per­gy­ve­no ma­no šei­ma. Bu­vo­me pa­bė­gė­liai – kaip da­bar si­rai. To­dėl mes tik­rai ži­no­me da­bar­ti­nių mig­ran­tų, pa­bė­gė­lių bė­das. Ir kaip ne­no­riai juos prii­ma gy­ven­to­jai“.

Vo­kie­ti­ja – šios gi­mi­nės et­ni­nė že­mė. Iš jos su Ka­la­vi­juo­čių or­di­nu gi­mi­nės vy­rai dvy­lik­to­jo šimt­me­čio pra­džio­je per­si­kė­lė į Pa­bal­ti­jį.

Ropų gi­mi­nės Lat­vi­jo­je gy­ven­ta 735, Lie­tu­vo­je – 135 me­tus.

Vla­do ŠČIA­VINS­KO nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: Į gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą at­vy­kę Pak­ruo­jo dva­ro sta­ty­to­jo ba­ro­no Teo­do­ro fon Ro­po pa­li­kuo­nys iš Vo­kie­ti­jos, Švei­ca­ri­jos, JAV ir Pran­cū­zi­jos.

SEN­TI­MEN­TAI: „Į Lie­tu­vo­je li­ku­sius tė­vų ir pro­tė­vių dva­rus trau­kia sen­ti­men­tai“, – sa­ko Diet­ri­chas fon Ro­pas.