Naujausios
Bajorai suvažiavo į Šaukėnus
Į Šaukėnų kraštotyros muziejų rinkosi iš šio krašto kilę bajorai, dabar gyvenantys įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Šaukėnuose ir jų apylinkėse yra buvę 26 dvarai, likę — vos du. Skirtingi ir bajorų likimai.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Dvarai — šalies paveldas
Į Šaukėnus atvyko daugiau kaip dvi dešimtys bajorų ir jų palikuonių. Kraštotyros muziejuje, dvarų kampelyje, svečiai pasijautė tarytum į praeitį nusikėlę. Bajorus sveikino puošniai apsirengę Šaukėnų dainininkai, muzikantai. Stalelius dengė švelnių spalvų staltiesės, servetėlės.
Renginio organizatorė, Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė sakė, kad dvarai — mūsų šalies paveldas, kultūrinis turtas, kad ir kaip besvarstytume, jų reikšmė labai didelė. „Pakvietėme į šventę tuos, kurie turi dokumentus, herbus, kad jie patys papasakotų apie dvarus, kuriuose gyveno su tėvais, pasidalintų prisiminimais. O dvarų aplinkui Šaukėnus būta net 26. Gaila, kad tik du iki šių dienų išlikę“, — sakė muziejininkė.
Atvyko ne visi
Į šventę atvykęs bajoras Romualdas Baltutis dabar gyvena ir dirba Šiauliuose. Jo tėvas buvo ne tik mokytojas, bet ir poetas, parašęs apie Šaukėnus eilėraštį „Ach, tie Šaukėnai gražieji“, apdainavęs ar aprašęs Lietuvos moteris.
Tituluota bajorė Angelė Jankevičiūtė — Einingienė apie savo tėvelius jų auksinių vestuvių proga parengė albumą, kurį atvežė į šventę.
Susitikime dalyvavo ir Šaukėnų bajorų Gorskių giminaitis Jonas Ruškus, buvęs Šaukėnų mokyklos direktorius su žmona gydytoja, dirbusia Šaukėnuose. Atvyko ir kitas Gorskių giminaitis — Stanislovas Rimkevičius, Būtautų giminės atžalos seserys Laima Bružienė ir Sigutė Vasiliauskienė.
„Yra ir daugiau Šaukėnų bajorų, tačiau ne visi galėjo dalyvauti. Labai laukėme inžinierės, tautodailininkės ir poetės Lilijos Simonavičiūtės, bajorų iš Čičinsko dvaro Zinaidos ir Romualdo Leparskių. Pastarojo močiutė buvo bajoraitė Bajoriūnaitė, jos brolis turėjo dvarą netoli tuometinio Leningrado. Tačiau būdamas linksmas ir mėgdavęs kortuoti, pralošęs dvarą tik džiaugėsi, kad tapo laisvas nuo visų rūpesčių“, — pasakojo renginio organizatorė Elena Burdulienė.
Apie dvarus — paroda ir pasakojimai
Muziejuje surengta paroda iš bajorų paliktų įvairių dokumentų, herbų, genealoginių medžių. Išsiskiria R. Baltučio nutapyti paveikslai, kurie bus sukabinti Lukšių koplytėlėje, numatomoje pašventinti birželio 12 dieną, netoli Vidsodžio esančiame Lukšių kaime.
Renginyje ne tik bajorai dalijosi prisiminimais. Muziejininkė E. Burdulienė papasakojo apie dvarus ir jų likimus.
Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, jog dvarai labiausiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir prie tarybų valdžios, dvarų naikinimas Lietuvoje prasidėjo žymiai anksčiau, po 1830— 1831 metų ir 1863 metų sukilimų. Kadangi nemaža dalis dvarininkų dalyvavo sukilimuose, todėl buvo ištremti, o jų dvarai atiteko caro valdžiai lojaliems žmonėms.
Antrasis skaudus dvarams etapas buvo 1922 metų žemės reforma, kai iki 80 hektarų, o vėliau — ir dar labiau buvo apribotas dvarininkų žemėnaudos dydis. Po šios reformos retas dvaras galėjo išlaikyti savo turtą, dauguma dvarininkų nusigyveno.
„Trečiasis, pats baisiausias dvarų naikinimo etapas prasidėjo 1940 metais. Ir nesibaigia. Dvarų turtas buvo išgrobstytas vietinių gyventojų, tik nedidelė dalis vertingų daiktų pateko į muziejus. Daugelio dvarų laukia vienoda ateitis, — jų paprasčiausiai nebeliks“, — sakė E. Burdulienė.
Nuo 1990 metų Lietuvoje apie 800 dvarų paskelbti išaiškinamaisiais istorijos paminklais. Tačiau istorijos paminklais iš jų tapo mažiau negu pusšimtis.
50 nosinių ir 30 metrų medžiagos
Šventėje pasakota ir apie dvarų papročius.
Pavyzdžiui, kiekvienas bajoras privalėjo turėti po 50 nosinių. Bajorių suknelės turėjo dengti net batų galiukus. Jei netyčia batų galiukas ar rankos dilbio bent keli centimetrai pasimatydavo, bajorės elgesys jau būdavo vadinamas nepadoriu.
Kvepalus bajorės laikydavo iškirptės gilumoje arba sijono klostėse. Pasakojama, kad pirmiausia Čapskis pamilo Gorskytės kvepalus, o tik paskui — ją pačią.
Sukneles siūdavo tik rankomis. Vienai suknelei sunaudodavo po 30 metrų medžiagos. Per dieną bajorės persirengdavo keturis — šešis kartus. Kiekvienas persirengimas užtrukdavo, be pagalbos moterys nesugebėdavo suvaržyti korsetų. Per liemenį moterys būdavo labai plonos, panašios į smėlio laikrodį, nes nuo vaikystės būdavo varžomas jaunų mergaičių liemuo.
Kiekviena dama turėdavo vėduoklę, kurią naudodavo ir kaip puošmeną, ir kaip priemonę susikalbėti su patinkančiu asmeniu ar vėsinti veidą sėdint prie židinio. Neišpasakytai gražios, rankų darbo buvo ir rankinės.
„Dvarai neabejotinai buvo kultūros skleidėjai. Per dvarų kultūrą plito menai, net gėlės. Dvarų oranžerijose buvo auginami iš šiltų kraštų parsivežti augalai, dvaruose paplito krapai, petražolės ir kiti prieskoniai“, — sakė muziejininkė.
Dainos skambėjo kaip senovėje
Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė stebėjosi, kad ir renginiui pasibaigus, niekas neskubėjo skirstytis.
Ir bajorai, ir į šventę atėję šaukėniškiai, saviveiklininkai, susėdę rateliu ne vieną dainą, romansą sudainavo, kol vėlus vakaras tamsa miestelį užklojo. „Nežinia, kas turėjo atsitikti ir atsitiko, bet dainos skambėjo kaip senovėje“, — pasakojo muziejininkė.
BAJORAI: Netoli Šaukėnų, Kalniškiuose gyvena bajorai Teresė ir Romas Kasparai iš von Talmonų giminės.
Aido KALINČIKO nuotr.
PARODA: Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė rodė bajorų herbus, genealoginius medžius, dokumentus, eksponuojamus parodoje.
PAVEIKSLAI: Bajoro Romualdo Baltučio paveikslai bus sukabinti Lukšių koplytėlėje.
Autorės nuotr.