Aš juk laukiau...

PAP­RAS­TOS IS­TO­RI­JOS

Aš juk lau­kiau...

Ni­jo­lė SAI­­MI­­NIN­­KIE­­NĖ

Žur­na­lis­tė

„Kaip grei­tai vis­kas praė­jo. Pra­lė­kė, kaip tie me­džiai ir krū­mai pro au­to­mo­bi­lio lan­gą. Švyst, ir nė ne­sus­pė­jai pa­ma­ty­ti, čia bu­vo alks­nis ar šer­mukš­nis. Ir koks skir­tu­mas, kas čia bu­vo? Vis­kas praei­na...

No­riu dai­ry­tis. No­riu su­grįž­ti kaž­kur ana­pus at­min­ties, ana­pus per­nykš­čių me­džių, la­pų, šiekš­tų ir ža­ba­rų, kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du už­grioz­di­nu­sių ma­no at­min­tį ir da­bar po tru­pu­tį iš­le­kian­čių iš sme­ge­ni­nės ir by­ran­čių pro au­to­mo­bi­lio lan­gą tie­siog čia pat, ant ša­li­ke­lės.

Ši­tuo ke­liu ne­va­žia­vau... Die­ve, ko­kius tris­de­šimt me­tų! Ot lai­kas le­kia, ką? Nuo pa­sku­ti­nio pa­sky­ri­mo praė­jo tris­de­šimt tre­ji me­tai, jo­ma­jo! Po ba­liaus „v čest no­vo­go naz­na­če­ni­ja“ pro čia va­žia­vom į ma­no nau­ją dar­bo­vie­tę, į ra­jo­no cent­rą.

Jau­nys­tė... Ot ge­ri lai­kai bu­vo. Kur nu­va­žiuo­ja kom­par­ti­ja su kom­jau­ni­mu, ten ba­lius. Iki pa­ry­čių, iki že­mės grai­by­mo. Kont­ro­lė va­di­no­si.“

Ri­čar­das at­si­dūs­ta, dar la­biau nu­lei­džia au­to­mo­bi­lio lan­go stik­lą. Vė­jas pra­pu­čia re­tu­čius ži­lus plau­kus, vi­siš­kai nu­slin­ku­sius nuo vir­šu­gal­vio ir ap­si­sto­ju­sius vai­ni­kė­liu už au­sų ir ap­link pa­kau­šį. Pa­mir­šęs, kad tų plau­kų, ku­rie „amū­ro ban­ga“ kri­to ant akių jau­nys­tė­je, da­bar ne­bė­ra, jis iš­skės­tais pirš­tais per­si­brau­kė vir­šu­gal­vį.

Ne­bėr. Nei plau­kų, nei jau­nys­tės, tik pri­si­mi­ni­mai – kaip ka­muf­lia­ži­nis švar­kas – lo­pi­niais. Ne­nuo­sek­lūs ir frag­men­tiš­ki.

Na­mai, se­ni ir nau­ji, so­dy­bos, to­kios pa­si­kei­tusios, o kai ku­rios – ly­giai to­kios pat ir toj pa­čioj vie­toj, ka­lei­dos­ko­pu su­ka­si abi­pus au­to­mo­bi­lio.

Sep­ty­ne­rius me­tus ši­tuo ke­liu jau­nys­tė­je va­ži­nė­jo po ke­lis kar­tus per sa­vai­tę į dar­bą kom­jau­ni­mo ko­mi­te­te. Sek­re­to­rius.

Da­bar Ri­čar­das jau to­li nuo vi­sų tų jau­nys­tės rei­ka­lų. Be rei­ka­lo net ne­pri­si­me­na. Net su jau­nys­tės drau­gais su­si­ti­kęs ven­gia ši­tos te­mos. Čia pa­na­šiai kaip teis­tu­mas ir sė­dė­ji­mas ka­lė­ji­me: bu­vo, bet ge­riau ne­kal­bė­ti. Kaip sa­ko­ma, „pra­jie­cha­li“.

Rau­do­nų ply­tų na­mą Ri­čar­das pa­ma­to iš to­lo, to­dėl at­min­ti, kad šia­me na­me ka­dai­se bu­vo, jam už­ten­ka lai­ko. Pri­va­žiuo­ja, pra­va­žiuo­ja, su­sto­ja. Pas­kui vėl pa­va­žiuo­ja, ran­da po­sū­kį į ke­liu­ką pa­lei miš­ką, įsu­ka, su­sto­ja.

Pri­si­mi­ni­mai. Tos pa­sku­ti­nės nak­ties po nau­jo pa­sky­ri­mo. Va­žia­vo ta­da su vi­su ra­jo­no „po­lit­biu­ru“, at­šven­tę, pri­šven­tę, Ri­čar­dą kaip pe­rei­na­mą­ją vė­lia­vą iš­ga­be­no. Ir ne­sup­ra­si, iš kur toks džiaugs­mas bu­vo: ar kad at­si­kra­tė čia, ar kad priė­mė ten, „aukš­čiau“.

„Ko mes ta­da čia su­sto­jom? A...Tiks­liai! Iš­lei­dom Da­lią, „kult­ma­sa­vy­kę“, ji­nai čia gy­ve­no. Čia bu­vo jau­nų spe­cia­lis­tų na­mas. Trys mer­gi­nos gy­ve­no. Da­lė, Va­lė ir Dan­guo­lė...Tu ma­tai, pri­si­mi­niau!“– Ri­čar­das la­bai ap­si­džiau­gia ir ūmai pa­jun­ta be­ga­li­nį no­rą į tą na­mą užei­ti. Pa­žiū­rė­ti, kas ja­me da­bar gy­ve­na, kaip vis­kas at­ro­do.

Iš­li­pęs iš au­to­mo­bi­lio, iš to­lo žiū­ri į kie­mą. Stip­riai pri­gau­žęs ta­da bu­vo, bet vis tiek pri­si­me­na, kad vis­kas ta­me kie­me bu­vo be­veik taip pat: jo­kios tvo­ros, žvyr­ke­liu­kas link du­rų, šu­li­nys po me­džiu, ūki­nis prie­šais. Ta­da dar juo­kė­si, kad pa­nos gy­ve­na, o nė­ra rū­tų dar­že­lio po lan­gais. Ir da­bar nė­ra. Jo­kio gė­ly­no. Šiaip da­bar gė­ly­nai ma­doj. Ir va­zo­nai, be­si­tan­ta­luo­jan­tys ant kab­lių vi­sur, kur tik įma­no­ma pri­tai­sy­ti tą kab­lį. Čia ir to nėr.

„Tik­riau­siai bom­žy­nas pa­si­da­rė. O gal ir tos pa­nos da­bar – su­si­su­ku­sios be­dan­tės gir­tuok­lės“,– gal­vo­ja Ri­čar­das, bet vis tiek ei­na link na­mo. Kaž­ko­kia ne­paaiš­ki­na­ma jė­ga jį ve­da, stu­mia, trau­kia link to rau­do­no mū­ri­nu­ko, nu­švies­to va­ka­rė­jan­čios sau­lės spin­du­lių, ir dėl to dar ryš­kes­nio, dar rau­do­nes­nio, tar­si švy­tin­čio sa­vo rau­do­nu­mu vi­so­je pa­ke­lė­je.

Ri­čar­das pa­spau­džia skam­bu­tį prie du­rų. Nep­ri­si­me­na, ar ta­da bu­vo skam­bu­tis... A, tie­sa, Da­lė pa­ti du­ris ati­da­rė. Vi­sa kom­pa­ni­ja su­vir­to į šil­tai pri­kū­ren­tą kam­ba­rį ir vėl šven­tė tę­sė­si. O ka­dan­gi vy­res­nie­ji iš par­ti­jos su­kniu­bo ant so­fos ir už­mi­go, tai jau­ni­mas šven­tė iki... Žo­džiu, kai vėl su­sė­do į ma­ši­nas, jau bu­vo švie­su.

Dan­guo­lė! Jį ta­da iš­ly­dė­jo ta mer­gai­čiu­kė, Dan­guo­lė. Kū­du­tė to­kia, smul­ku­tė, no­sis kaip viš­čiu­ko sna­pe­lis. Ir dvi ka­sy­tės už au­sų. Sa­kė, da­bar tu ma­no, ir aš ta­vęs vi­są gy­ve­ni­mą lauk­siu.

„Dur­dom“, – Ri­čar­das net nu­si­spjo­vė, pri­si­mi­nęs jau­nys­tės žy­gius. Ir nu­ste­bęs, kad kaž­ko­kią mer­giūkš­tę, pa­ži­no­tą vie­ną nak­tį, pri­si­mi­nė (kiek to­kių nak­tų bu­vo vi­so­kio­se vie­to­se, jo­ma­jo...) ir da­bar ei­na į tų pri­si­mi­ni­mų bu­vei­nę. Ko? O vel­niai ži­no...

Du­ris ati­da­rė mo­te­ris. Ri­čar­das net loš­te­lė­jo, kai pa­ma­tė, kad vi­dus vi­siš­kai ne­pri­me­na nei to ta­ry­bi­nio bend­ra­bu­čio, nei bom­žy­no, kaip įta­rė, nei ap­skri­tai nie­ko, ko ga­lė­jo ti­kė­tis. Tai bu­vo tie­siog gra­žūs na­mai, pil­ni kaž­ko­kio švy­tė­ji­mo.

Ri­čar­das ne­sup­ra­to, koks tas švy­tė­ji­mas. Paaiš­ki­ni­mo ne­bu­vo.

„Aš at­si­pra­šau, aš gal ne čia pa­tai­kiau... Čia kaž­ka­da bu­vo...“ – Ri­čar­das le­me­no žo­džius, ku­rie vė­lė­si bur­no­je kaip pi­gus šo­ko­la­das.

„Čia kaž­ka­da bu­vo „Le­ni­no ke­liu“ ko­lū­kio jau­nų spe­cia­lis­tų bend­ra­bu­tis. Užei­kit“, – mo­te­ris mos­tu pa­kvie­tė į vi­dų.

Ri­čar­das įžen­gė į prieš­kam­ba­rį, ir su­vo­kė, kad čia iš tie­sų vis­kas taip spin­di, kad net ne­ži­nia, kaip sto­tis.

„Ei­kit drą­siai, ko jūs taip? Juk ne į sve­ti­mus na­mus atė­jot“, – mo­te­ris nu­si­juo­kė ir pir­ma nuė­jo į kam­ba­rį.

„Ne­sup­ra­tau... O jūs – kas? Mes pa­žįs­ta­mi?“ – Ri­čar­das ėjo pa­skui mo­te­rį lyg stu­mia­mas kaž­ko­kios ne­ma­to­mos jė­gos.

„Aš Dan­guo­lė, jei pri­si­me­nat to­kią iš jau­nys­tės lai­kų. Na, jei pri­si­mi­nėt na­mą, tai pri­si­min­sit ir ma­ne. Ka­vos, ar ko stip­riau?“ – mo­te­ris pa­si­su­ko į jį, ir Ri­čar­das jo­je sun­kiai beat­pa­ži­no tą smai­lia­no­sę mer­gai­čiu­kę.

Prieš jį sto­vė­jo ir šyp­so­jo­si tie­siog gra­ži mo­te­ris. La­bai gra­ži. Vi­sai ki­to­kia, nei tos, su ku­rio­mis jis pri­pra­tęs. Net­gi ki­to­kia, nei tos dvi, ku­rias bu­vo ve­dęs ir su­si­lau­kęs po­ros vai­kų. Po vie­ną iš kiek­vie­nos. Dau­giau jis ne­no­rė­jo.

Dan­guo­lė švy­tė­jo. Iš vi­daus skli­do kaž­ko­kia neį­ti­kė­ti­na švie­sa, už­pil­dan­ti vis­ką ap­lin­kui. Ri­čar­dą trik­dė ir aki­no ta švie­sa. Jis prie to­kios švie­sos ne­pra­tęs.

„Pri­si­me­nu... Mes ta­da taip triukš­min­gai čia... Jau­ni bu­vom...“ – Ri­čar­das ban­dė kal­bė­ti, bet gir­dė­jo pa­ts sa­ve tar­si iš ša­lies ir aiš­kiai jau­tė, kad vi­sa, ką sa­ko, kaž­kaip kvai­la, ba­na­lu, tuš­čia. Ir jis pa­ts – kaip pra­si­kal­tęs ber­niūkš­tis, už­klup­tas kraus­tantis tė­vo ki­še­nes.

Dan­guo­lė pa­žiū­rė­jo, nu­si­juo­kė ir kaž­kur nuė­jo. Ri­čar­das sto­vė­jo vi­du­ry kam­ba­rio ir ne­ži­no­jo, kaip elg­tis. Vi­sur ir vi­sa­da ži­no­jo, ne­tgi spe­cia­lis­tų ap­mo­ky­tas bu­vo, kaip elg­tis, nes žmo­gus, ei­nan­tis į di­džią­ją po­li­ti­ką, tu­ri mo­kė­ti... O čia – kaip pie­muo. Sto­vi ir sa­ki­nio ne­su­rez­ga. Ne­są­mo­nės kaž­ko­kios, idio­tiz­mas...

Dan­guo­lė grį­žo su pa­dėk­lu, ant sta­lo ty­lė­da­ma dė­lio­jo puo­de­lius su ka­va, už­kan­džius.

„Sėsk gi tu pa­ga­liau“, – Dan­guo­lė nu­si­juo­kė.

Žo­de­lis „tu“ nuė­mė įtam­pą, Ri­čar­das at­ga­vo sa­vo įpras­ti­nius, ge­rai iš­mok­tus bend­ra­vi­mo įgū­džius. Drą­siai kles­te­lė­jo ant di­džiu­lės švie­sios so­fos, už­si­me­tė ko­ją ant ko­jos, at­si­lo­šė.

„Taaaip... Ne­si­ti­kė­jau...“,– Ri­čar­das dai­rė­si po kam­ba­rį, aki­mis grei­tai įver­ti­nęs ant sie­nos ka­ban­čius pa­veiks­lus, vi­su vei­du ro­dė, kad tie me­no kū­ri­niai tik­rai ver­ti dė­me­sio.

Dan­guo­lė at­si­sė­do prie­šais, il­go­kai žiū­rė­jo į Ri­čar­dą, ga­liau­siai ty­liai iš­ta­rė: „Štai ir at­va­žia­vai. Kaip ir ža­dė­jai. Aš lau­kiau...“

Ri­čar­das nu­ste­bęs įsi­žiū­rė­jo į Dan­guo­lę. „Aš ža­dė­jau? Nep­ri­si­me­nu...Na, pa­ti su­pran­ti... To­kiu mo­men­tu ko ne­pa­ža­dė­si...“ – pa­si­ju­tęs kiek ne­sma­giai, jis lyg ban­dė juok­tis, bet su­si­vo­kė, kad juo­kas ne vie­toj, ir pa­siė­mė puo­de­lį ka­vos.

„O aš ta­da pa­ti­kė­jau. Ir lau­kiau. Kaip ir ža­dė­jau – vi­są gy­ve­ni­mą.“

„Eik tu sau! Taip jau ir vi­są?“ – Ri­ča­r­das dirb­ti­nai nu­si­juo­kia.

„Tai­gi pa­ža­dė­jau. At­sis­vei­kin­da­ma, at­si­me­ni? At­si­me­ni... Ki­taip ne­bū­tum at­va­žia­vęs...“ – Dan­guo­lė at­kan­da obuo­lio ir nu­si­šyp­so.

„Aš čia pro ša­lį va­žia­vau, na­mą at­pa­ži­nau, su­sto­jau pa­žiū­rė­ti, kas da­bar gy­ve­na. Kaip sa­ko­ma, jau­nys­tės ta­kais, „po do­ro­gam bo­je­voi sla­vy“,– nu­si­juo­kia ir pa­ts su­vo­kia, kad ta „bo­je­va­ja sla­va“ skam­ba vi­sai ne­juo­kin­gai.

„Ži­nau, kad „sla­vos“ per gy­ve­ni­mą pel­nei daug. O mei­lės? Da­bar jau vi­sai vie­nas, ar tu­ri mo­te­rį, ku­ri ta­ve my­li ir lau­kia dar kur nors?“

Ri­čar­das su­bliūkš­ta.

„Ne­rei­kia apie ma­ne. Ma­no gy­ve­ni­mas – kaip ant del­no. Pil­ni laik­raš­čiai, žur­na­lai, te­le­vi­zi­ja... O kaip tu? Kaip gy­ve­nai, khm, gy­ve­ni... Vy­ras, vai­kai?“ – Ri­čar­das muis­to­si.

„Tai­gi ma­tai: ta­vęs lau­kiu. Juk tą nak­tį, pri­si­me­ni, juk pa­ža­dė­jom vie­nas ki­tam: AM­ŽI­NAI. My­lė­ti, bū­ti kar­tu, lauk­ti. Juk aš pa­ža­dė­jau lauk­ti. Tai ir lau­kiu. Ir su­lau­kiau“,– Dan­guo­lė žiū­ri į Ri­čar­dą, šyp­so­si ra­miai ir pa­lai­min­gai. Ri­čar­das dirg­liai at­si­sto­ja.

„Ma­nęs. Vi­są gy­ve­ni­mą? Baik, tik ne­rei­kia to­kių anek­do­tų. Pe­ne­lo­pė iš kol­cho­zo, bl... Ne­są­mo­nė kaž­ko­kia...“ – ima vaikš­čio­ti po kam­ba­rį, iš ar­čiau ap­žiū­ri­nė­ti pa­veiks­lus.

Stai­ga at­si­su­ka į Dan­guo­lę: „Taip ne­bū­na, su­pran­ti? Taip gy­ve­ni­me ne­bū­na! Kad po vie­nos nak­ties vi­są gy­ve­ni­mą... O gal... Gal yra dar kas nors, ta pra­sme – gal vai­kas gi­mė?“ – Ri­čar­do bal­se su­si­tven­kė ne­ri­mas.

„Ne, vai­ko nė­ra. Vie­no kar­to, ma­tyt, neuž­te­ko“, – Dan­guo­lė su­si­dro­vė­jus nu­lei­džia akis ir kal­tai nu­si­šyp­so.

„Dur­dom, jei bo­gu, dur­dom! Ko­kio vel­nio aš čia užė­jau? Idio­tiz­mas...“ – Ri­čar­das su­ka du­rų link, pla­čiai jas ati­da­ro ir sto­vi ant slenks­čio, žvelg­da­mas į to­lį, į sa­vo au­to­mo­bi­lį ki­ta­pus ke­lio, vi­sa krū­ti­ne plė­šia į plau­čius gai­vų va­ka­ro orą. Tas švy­tė­ji­mas jį ima du­sin­ti.

At­sik­vė­pęs nu­li­pa laip­tu­kais ir su­sto­ja kie­me. Dan­guo­lė išei­na iš pa­skos, at­lai­džiai šyp­so­si.

„O ko­dėl kie­mo ne­su­sit­var­kei? Vis­kas kaip ta­da, prie ko­lū­kio, net gė­lės ne­žy­di“, – Ri­čar­das at­ga­vo sa­vit­var­dą.

„Tai to­dėl ir ne­pa­kei­čiau. Kad at­pa­žin­tum, kai pra­dė­si ieš­ko­ti. Aš juk lau­kiau...“