Naujausios
PAPRASTOS ISTORIJOS
Aš juk laukiau...
Nijolė SAIMININKIENĖ
Žurnalistė
„Kaip greitai viskas praėjo. Pralėkė, kaip tie medžiai ir krūmai pro automobilio langą. Švyst, ir nė nesuspėjai pamatyti, čia buvo alksnis ar šermukšnis. Ir koks skirtumas, kas čia buvo? Viskas praeina...
Noriu dairytis. Noriu sugrįžti kažkur anapus atminties, anapus pernykščių medžių, lapų, šiekštų ir žabarų, kažkokiu stebuklingu būdu užgriozdinusių mano atmintį ir dabar po truputį išlekiančių iš smegeninės ir byrančių pro automobilio langą tiesiog čia pat, ant šalikelės.
Šituo keliu nevažiavau... Dieve, kokius trisdešimt metų! Ot laikas lekia, ką? Nuo paskutinio paskyrimo praėjo trisdešimt treji metai, jomajo! Po baliaus „v čest novogo naznačenija“ pro čia važiavom į mano naują darbovietę, į rajono centrą.
Jaunystė... Ot geri laikai buvo. Kur nuvažiuoja kompartija su komjaunimu, ten balius. Iki paryčių, iki žemės graibymo. Kontrolė vadinosi.“
Ričardas atsidūsta, dar labiau nuleidžia automobilio lango stiklą. Vėjas prapučia retučius žilus plaukus, visiškai nuslinkusius nuo viršugalvio ir apsistojusius vainikėliu už ausų ir aplink pakaušį. Pamiršęs, kad tų plaukų, kurie „amūro banga“ krito ant akių jaunystėje, dabar nebėra, jis išskėstais pirštais persibraukė viršugalvį.
Nebėr. Nei plaukų, nei jaunystės, tik prisiminimai – kaip kamufliažinis švarkas – lopiniais. Nenuoseklūs ir fragmentiški.
Namai, seni ir nauji, sodybos, tokios pasikeitusios, o kai kurios – lygiai tokios pat ir toj pačioj vietoj, kaleidoskopu sukasi abipus automobilio.
Septynerius metus šituo keliu jaunystėje važinėjo po kelis kartus per savaitę į darbą komjaunimo komitete. Sekretorius.
Dabar Ričardas jau toli nuo visų tų jaunystės reikalų. Be reikalo net neprisimena. Net su jaunystės draugais susitikęs vengia šitos temos. Čia panašiai kaip teistumas ir sėdėjimas kalėjime: buvo, bet geriau nekalbėti. Kaip sakoma, „prajiechali“.
Raudonų plytų namą Ričardas pamato iš tolo, todėl atminti, kad šiame name kadaise buvo, jam užtenka laiko. Privažiuoja, pravažiuoja, sustoja. Paskui vėl pavažiuoja, randa posūkį į keliuką palei mišką, įsuka, sustoja.
Prisiminimai. Tos paskutinės nakties po naujo paskyrimo. Važiavo tada su visu rajono „politbiuru“, atšventę, prišventę, Ričardą kaip pereinamąją vėliavą išgabeno. Ir nesuprasi, iš kur toks džiaugsmas buvo: ar kad atsikratė čia, ar kad priėmė ten, „aukščiau“.
„Ko mes tada čia sustojom? A...Tiksliai! Išleidom Dalią, „kultmasavykę“, jinai čia gyveno. Čia buvo jaunų specialistų namas. Trys merginos gyveno. Dalė, Valė ir Danguolė...Tu matai, prisiminiau!“– Ričardas labai apsidžiaugia ir ūmai pajunta begalinį norą į tą namą užeiti. Pažiūrėti, kas jame dabar gyvena, kaip viskas atrodo.
Išlipęs iš automobilio, iš tolo žiūri į kiemą. Stipriai prigaužęs tada buvo, bet vis tiek prisimena, kad viskas tame kieme buvo beveik taip pat: jokios tvoros, žvyrkeliukas link durų, šulinys po medžiu, ūkinis priešais. Tada dar juokėsi, kad panos gyvena, o nėra rūtų darželio po langais. Ir dabar nėra. Jokio gėlyno. Šiaip dabar gėlynai madoj. Ir vazonai, besitantaluojantys ant kablių visur, kur tik įmanoma pritaisyti tą kablį. Čia ir to nėr.
„Tikriausiai bomžynas pasidarė. O gal ir tos panos dabar – susisukusios bedantės girtuoklės“,– galvoja Ričardas, bet vis tiek eina link namo. Kažkokia nepaaiškinama jėga jį veda, stumia, traukia link to raudono mūrinuko, nušviesto vakarėjančios saulės spindulių, ir dėl to dar ryškesnio, dar raudonesnio, tarsi švytinčio savo raudonumu visoje pakelėje.
Ričardas paspaudžia skambutį prie durų. Neprisimena, ar tada buvo skambutis... A, tiesa, Dalė pati duris atidarė. Visa kompanija suvirto į šiltai prikūrentą kambarį ir vėl šventė tęsėsi. O kadangi vyresnieji iš partijos sukniubo ant sofos ir užmigo, tai jaunimas šventė iki... Žodžiu, kai vėl susėdo į mašinas, jau buvo šviesu.
Danguolė! Jį tada išlydėjo ta mergaičiukė, Danguolė. Kūdutė tokia, smulkutė, nosis kaip viščiuko snapelis. Ir dvi kasytės už ausų. Sakė, dabar tu mano, ir aš tavęs visą gyvenimą lauksiu.
„Durdom“, – Ričardas net nusispjovė, prisiminęs jaunystės žygius. Ir nustebęs, kad kažkokią mergiūkštę, pažinotą vieną naktį, prisiminė (kiek tokių naktų buvo visokiose vietose, jomajo...) ir dabar eina į tų prisiminimų buveinę. Ko? O velniai žino...
Duris atidarė moteris. Ričardas net loštelėjo, kai pamatė, kad vidus visiškai neprimena nei to tarybinio bendrabučio, nei bomžyno, kaip įtarė, nei apskritai nieko, ko galėjo tikėtis. Tai buvo tiesiog gražūs namai, pilni kažkokio švytėjimo.
Ričardas nesuprato, koks tas švytėjimas. Paaiškinimo nebuvo.
„Aš atsiprašau, aš gal ne čia pataikiau... Čia kažkada buvo...“ – Ričardas lemeno žodžius, kurie vėlėsi burnoje kaip pigus šokoladas.
„Čia kažkada buvo „Lenino keliu“ kolūkio jaunų specialistų bendrabutis. Užeikit“, – moteris mostu pakvietė į vidų.
Ričardas įžengė į prieškambarį, ir suvokė, kad čia iš tiesų viskas taip spindi, kad net nežinia, kaip stotis.
„Eikit drąsiai, ko jūs taip? Juk ne į svetimus namus atėjot“, – moteris nusijuokė ir pirma nuėjo į kambarį.
„Nesupratau... O jūs – kas? Mes pažįstami?“ – Ričardas ėjo paskui moterį lyg stumiamas kažkokios nematomos jėgos.
„Aš Danguolė, jei prisimenat tokią iš jaunystės laikų. Na, jei prisiminėt namą, tai prisiminsit ir mane. Kavos, ar ko stipriau?“ – moteris pasisuko į jį, ir Ričardas joje sunkiai beatpažino tą smailianosę mergaičiukę.
Prieš jį stovėjo ir šypsojosi tiesiog graži moteris. Labai graži. Visai kitokia, nei tos, su kuriomis jis pripratęs. Netgi kitokia, nei tos dvi, kurias buvo vedęs ir susilaukęs poros vaikų. Po vieną iš kiekvienos. Daugiau jis nenorėjo.
Danguolė švytėjo. Iš vidaus sklido kažkokia neįtikėtina šviesa, užpildanti viską aplinkui. Ričardą trikdė ir akino ta šviesa. Jis prie tokios šviesos nepratęs.
„Prisimenu... Mes tada taip triukšmingai čia... Jauni buvom...“ – Ričardas bandė kalbėti, bet girdėjo pats save tarsi iš šalies ir aiškiai jautė, kad visa, ką sako, kažkaip kvaila, banalu, tuščia. Ir jis pats – kaip prasikaltęs berniūkštis, užkluptas kraustantis tėvo kišenes.
Danguolė pažiūrėjo, nusijuokė ir kažkur nuėjo. Ričardas stovėjo vidury kambario ir nežinojo, kaip elgtis. Visur ir visada žinojo, netgi specialistų apmokytas buvo, kaip elgtis, nes žmogus, einantis į didžiąją politiką, turi mokėti... O čia – kaip piemuo. Stovi ir sakinio nesurezga. Nesąmonės kažkokios, idiotizmas...
Danguolė grįžo su padėklu, ant stalo tylėdama dėliojo puodelius su kava, užkandžius.
„Sėsk gi tu pagaliau“, – Danguolė nusijuokė.
Žodelis „tu“ nuėmė įtampą, Ričardas atgavo savo įprastinius, gerai išmoktus bendravimo įgūdžius. Drąsiai klestelėjo ant didžiulės šviesios sofos, užsimetė koją ant kojos, atsilošė.
„Taaaip... Nesitikėjau...“,– Ričardas dairėsi po kambarį, akimis greitai įvertinęs ant sienos kabančius paveikslus, visu veidu rodė, kad tie meno kūriniai tikrai verti dėmesio.
Danguolė atsisėdo priešais, ilgokai žiūrėjo į Ričardą, galiausiai tyliai ištarė: „Štai ir atvažiavai. Kaip ir žadėjai. Aš laukiau...“
Ričardas nustebęs įsižiūrėjo į Danguolę. „Aš žadėjau? Neprisimenu...Na, pati supranti... Tokiu momentu ko nepažadėsi...“ – pasijutęs kiek nesmagiai, jis lyg bandė juoktis, bet susivokė, kad juokas ne vietoj, ir pasiėmė puodelį kavos.
„O aš tada patikėjau. Ir laukiau. Kaip ir žadėjau – visą gyvenimą.“
„Eik tu sau! Taip jau ir visą?“ – Ričardas dirbtinai nusijuokia.
„Taigi pažadėjau. Atsisveikindama, atsimeni? Atsimeni... Kitaip nebūtum atvažiavęs...“ – Danguolė atkanda obuolio ir nusišypso.
„Aš čia pro šalį važiavau, namą atpažinau, sustojau pažiūrėti, kas dabar gyvena. Kaip sakoma, jaunystės takais, „po dorogam bojevoi slavy“,– nusijuokia ir pats suvokia, kad ta „bojevaja slava“ skamba visai nejuokingai.
„Žinau, kad „slavos“ per gyvenimą pelnei daug. O meilės? Dabar jau visai vienas, ar turi moterį, kuri tave myli ir laukia dar kur nors?“
Ričardas subliūkšta.
„Nereikia apie mane. Mano gyvenimas – kaip ant delno. Pilni laikraščiai, žurnalai, televizija... O kaip tu? Kaip gyvenai, khm, gyveni... Vyras, vaikai?“ – Ričardas muistosi.
„Taigi matai: tavęs laukiu. Juk tą naktį, prisimeni, juk pažadėjom vienas kitam: AMŽINAI. Mylėti, būti kartu, laukti. Juk aš pažadėjau laukti. Tai ir laukiu. Ir sulaukiau“,– Danguolė žiūri į Ričardą, šypsosi ramiai ir palaimingai. Ričardas dirgliai atsistoja.
„Manęs. Visą gyvenimą? Baik, tik nereikia tokių anekdotų. Penelopė iš kolchozo, bl... Nesąmonė kažkokia...“ – ima vaikščioti po kambarį, iš arčiau apžiūrinėti paveikslus.
Staiga atsisuka į Danguolę: „Taip nebūna, supranti? Taip gyvenime nebūna! Kad po vienos nakties visą gyvenimą... O gal... Gal yra dar kas nors, ta prasme – gal vaikas gimė?“ – Ričardo balse susitvenkė nerimas.
„Ne, vaiko nėra. Vieno karto, matyt, neužteko“, – Danguolė susidrovėjus nuleidžia akis ir kaltai nusišypso.
„Durdom, jei bogu, durdom! Kokio velnio aš čia užėjau? Idiotizmas...“ – Ričardas suka durų link, plačiai jas atidaro ir stovi ant slenksčio, žvelgdamas į tolį, į savo automobilį kitapus kelio, visa krūtine plėšia į plaučius gaivų vakaro orą. Tas švytėjimas jį ima dusinti.
Atsikvėpęs nulipa laiptukais ir sustoja kieme. Danguolė išeina iš paskos, atlaidžiai šypsosi.
„O kodėl kiemo nesusitvarkei? Viskas kaip tada, prie kolūkio, net gėlės nežydi“, – Ričardas atgavo savitvardą.
„Tai todėl ir nepakeičiau. Kad atpažintum, kai pradėsi ieškoti. Aš juk laukiau...“