Naujausios
Architekto kovos ginklas – padaryti geriau
Šiaulietis architektas Kristijonas Murauskas nemėgsta frazės „taip negalima“ ir ieško netradicinių sprendimų. Jei nepatinka, protestuoja. Mokyklose, kur dalyvauja projektuose, jam įdomiausi nurašyti vaikai, apie kuriuos mokytojai sako „jiems duok lengvesnę užduotį“ arba „su tais nedirbk“. Kalbėdamas nevynioja žodžių į vatą. Frazės „Taip niekas nedaro“ negali pakęsti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Idėja ir pateisinimas
K. Murauskas pasitinka „Šiaulių“ viešbučio fojė – kad nereikėtų klaidžioti ieškant studijos. Salvadoro Dali tipo ūsai, languotos kelnės. Su „cinkeliu“ įrengta ir studija, kur tvarka persipina su kūrybine laisve.
Kad stos į architektūrą, K. Murauskas nusprendė dvyliktoje klasėje. „Daugiau nieko nemokėjau. Tik piešti“, – juokiasi vyras.
Veiklos mokyklos metais netrūko: per dvejus metus baigė dailės mokyklą, nes „nebuvo kada“ – mokėsi ir muzikos mokykloje groti pianinu ir tūba.
Sėkmingai muzikiniuose konkursuose apdovanojimus skynęs Kristijonas buvo sulaukęs kvietimo iš M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Vilniuje. Bet išgirdęs klausimą, ar tikrai nori gyventi be tėvų, akimirksniu persigalvojo: „Ne!“
Gitara, lūpine armonikėle groja iki šiol. Buvo laikas, kai bandė kurti muziką. Bet persigalvojo, nes, jo manymu, muzika yra aukščiausias meninis lygis. O jei idealiai nedarai – geriau nedaryk. „Muzikoje – daugiau nežinomųjų nei name. Name yra priešgaisriniai atstumai, kliento poreikis. O kokie reikalavimai muzikoje?“
Kai K. Murauskas moksleivių paklausia, ar norėtų būti architektais, išgirsta: „Ne, nes nepatinka braižyti.“
Šiaulietis skaičiuoja kitaip: braižymas – gal penki procentai architekto darbo, tam gali užtekti ir valandos. Visa kita – du mėnesiai – yra „proto knisimas sau, savivaldybei, klientui“.
Mokykloje K. Murauskui atrodydavo, kad rašyti kūrinių interpretacijas – tuščias reikalas. Ieškai idėjos, bet gal autorius taip negalvojo? Dabar suprato, kad kūrinys dėl to ir vertinamas, kad kiekviename žodyje yra idėja, geras autorius viskam turi pateisinimą.
K. Murausko nuomone, Šiauliuose tik 3 procentai namų turi pateisinimą, visus kitus kad ir šiandien būtų galima padėti į kitą vietą. O namas turi būti savoje vietoje, kitaip bus tas pats, kaip Sidnėjaus operos teatrą pastatyti Viekšniuose.
Pateisinimas turi būti kiekvienam judesiui. Ir duria pirštu į vieną iš savo projektų: namas pasuktas pagal vakarų saulę, tad vasarą gauna valandą daugiau apšvietimo.
Draudžia tik įstatymas
„Taip niekas nedaro“, – šios frazės K. Murauskas negali pakęsti. O ją yra išgirdęs ne kartą. Kita į neviltį varanti frazė: „Kitaip negalėjo.“
„Matau brėžinį, kuriame padaryta didžiausia nesąmonė. Klausiu, kodėl taip padaryta, ar tau taip patinka? Jis sako, ne, bet kitaip negalėjo. Labai retai ko nors negalima padaryti! Negalima, kai neleidžia įstatymai. Nesakau, kad aš darau idealiai. Bet yra didžiulis tingėjimas.“
„Žinote, kas dabar yra geras architektas?“ – intriguoja K. Murauskas. Tas, kuris greitai suderina dokumentus. Nesvarbu, kad pagal projektą žmogus name kentės kiekvieną rytą, nes architektas patingėjo pažiūrėti, iš kur saulė teka.
Projektavimas, mano architektas, yra kompromisų ieškojimas. Niekada nebus idealu, nebent sklypas „nerealus“ ir jame galima daryti bet ką. Bet taip būna labai retai, sklypai – riboto dydžio, įvažiavimai – ne iš „puikios pusės“, o labai gražus vaizdas – į šiaurę.
K. Murausko rinka – nuosavi namai: „Daugiausiai vargo, mažiausiai pinigų.“ Kolega apie klientus yra siūlęs rašyti blog'ą „Klientai iš pragaro“. Bet Kristijonas nusišypsojęs pasitaiso: jo klientai – geri. „Kas yra blogas klientas? Tas, kuris nemoka pinigų. O nemoka visi.“
Dvi klaidos
Šiauliečiai, sako Kristijonas, dabar statosi „nepaprastai daug“. Eilės architektų ofisuose – 5–6 mėnesiai. Šiam bumui, mano, įtakos turėjo išgąstis dėl A klasės namų reikalavimo: visi skubėjo reikalus susitvarkyti iki Naujųjų metų. Terminą atidėjus iki lapkričio 1 dienos, suskubo nespėjusieji.
Kita priežastis – žmonės turi daugiau pinigų, nors pas Kristijoną nėra nė vieno kliento emigranto.
„Skųstis – lietuvio stilius. Kai aš sakau: „neturiu pinigų“, vadinasi, neturiu 10 eurų. O jiems 10 eurų reiškia 10 tūkstančių eurų. Paskaičiuoji betono kainą: 3 000–4 000 eurų. Sako, ai, 3–4 eurai, nieko nėra. Tarsi sumuštinį nusipirkti. Tokie žmonės aplinkui“, – vaizdingai pasakoja architektas. Bet, papildo, statydami namą, į kairę ir dešinę nesišvaisto. Pamatas gali kainuoti daug, bet, pasiūlius 15 metrų langą, išgirsta, kad geriau jau – mažas.
Projektuodamas, darydamas maketus, Kristijonas susidraugauja su užsakovo šeima, žino jos istorijas ir įpročius – būsimas namas turi atitikti poreikius ir charakterius.
Architekto nuomone, jau turėdami projektą, žmonės padaro dvi klaidas – parodo kaimynui ir statybininkams bei paklausia, ką jie mano. „Kaimynas pasakys iš pavydo, o statybininkas tars: „Aš 20 namų gyvenime pastačiau, bet tokios nesąmonės dar nemačiau!“
Ginčai su statybininkais – architekto kasdienybė.
Dvaras – dvarininkui
Dirbti į Šiaulius K. Murauskas iš Kauno grįžo 2012 metais: „Keista? Jaunimo Architektų sąjungoje beveik nėra, nors architektai jauni yra iki 50 metų. Architektai dažniausiai pasilieka Vilniuje. Arba išvažiuoja į užsienį – parfumerijos, kompiuterių, statybos parduotuves, žuvies pramonę.“
K. Murausko tikslas ir svajonė – suprojektuoti centrinę miesto traukinių arba autobusų stotį. Jam atrodo, kad tai – didžiausia garbė.
O kuriuo darbu dabar didžiuojasi labiausiai? „Dabartiniu projektu, – šypsosi. – Kiekvieną kartą, kai kažką padarai, pavyzdžiui, pateiki darbą konkursui, kitą rytą galvoji: „Būčiau geriau padaręs!“ Jei tobulėji, vadinasi, gyveni taip, kaip reikia. Jei eini vienodai, krenti žemyn. Kiekvieną dieną atsiras naujų ir vis geresnių.“
Architektai turi savų pajuokavimų. Vienas iš jų: „Kaip užsakovas? Nieko, iš algos statosi.“ Tai reiškia, kad reikia nusiteikti 5 metams darbo.
Kūrybine pornografija K. Murauskas vadina statomas dvarų kopijas: lietuviai, pamatę gražų dvarą Anglijoje, nori tokio ir čia. Architektas tokiam žmogui turi pliūpsnį klausimų: „Tu anglas? Gal dvarininkas? Turi 15 šunų ir medžioji?“
„Jei turi pinigų ir gali pasistatyti dvarą, nereiškia, kad esi jo vertas. Tu turi džinsus, o ne timpas, mersedesą, o ne karietą. Sutinku, ateina hipis, rūko žolę ir nori 60-ųjų stiliaus palapinės. Jam tinka. Aš ne prieš klasiką, ji daug geriau nei kai kurie šiuolaikiniai sprendimai, ji ilgaamžė. Bet aš prieš, kai devynaukščio aštuntame aukšte daromas židinys su žirgais ir kolonomis. Reikia senus dvarus puoselėti, atnaujinti, bet nestatyti naujų. Jei statyti – ne istorizmo, romantizmo kopijas.“
Kailiniai bomžui
– Kaip vertinate Šiaulius architekto akimis?
– Ką mes turime? Apie 30 senųjų pastatų, bet jų mažėja. „Nukalė“ Dramos teatrą, gerai, kad sustabdė pastato Vasario 16-osios gatvėje griovimą, bet bokštelio neliko.
Tragedija yra renovacija. Paima bomžą nuo gatvės, nuprausia, uždeda kailinius ir sako: „Atrenovavom.“ Bet bomžas vis tiek gulės patvoryje, o kailinius po 5 metų kandys suės. Tokia yra renovacija. Paima pastatą, kuris neatitinka jokių reikalavimų, žmogaus gyvenimo komforto visiškai nepakelia. Pensininkas mokės iki gyvenimo galo už kailinius, kurie po kelerių metų jau bus prakiurę.
Kai kuriuos namus reikia griauti, kai kuriuos – gerokai rekonstruoti. Tai – visos Lietuvos problema. Nors mačiau ir keletą gerų pavyzdžių.
Apie Šiaulius geriausiai klausti nešališkos užsieniečių nuomonės. O užsieniečiai sako, kad yra labai liūdna.
Dalyvavome (su Z. Brazausku, A. Mičiudovaite) Prisikėlimo aikštės konkurse. Į aikštę kiša didžiulius pinigus, o kitą dieną sako: „Bulvaras miršta!“ Dalį aikštės parduočiau verslui su sąlyga, kad sutvarkytų ir padovanotų miestui. Kaip Vilniuje vienas iš bankų dovanojo terasą.
Konkursuose vis atitenka paskutinės vietos. Gal per daug projektuose protesto? Dalyvavau konkurse architekto K. Reisono atminimui Šiauliuose įamžinti. Man buvo pikta dėl sugadinto teatro. Tad paėmiau ir prieš teatrą pastačiau falą, ant kurio parašyta: „Čia kažkada buvo K. Reisono darbas.“
Man protestas kūryboje labai svarbus. Bet gal iš to išaugama? Išaugsiu ir darysiu taip, kaip kiti. Bet dabar turiu savo principus. Nesuprantu, iš kur toks žmonių poreikis griauti. Įdomiausia, kad aplink pilna baisių pastatų, bet kažkodėl griauna vertingus!
Yra dviejų tipų žmonės: kurie visą gyvenimą vargsta, kovoja ir pralošia, o kiti turi visus pinigus ir ką nori, tą daro.
Kiekvienas turi kovos ginklus. Mano ginklas – padaryti geriau. Įrodyti verslininkui, kad geriau – negriauti. Jei neįrodai, gal iš tiesų reikia griauti? Mieste neįmanoma palikti visko, kas sena, miestas turi vystytis. Kokie turėjo būti sunkūs sprendimai Paryžiuje, kai reikėjo daryti didžiules gatves per 200 metų senumo rajoną!
Šiauliuose rasčiau 20–30 „fainų“ namų. Žmonės nenori geriau gyventi, todėl Šiauliai tokie ir yra. Tiksliau, nori, bet nieko nedaro, kad gerai gyventų.
Atradimas – darbas su vaikais
Architekto darbas, sako K. Murauskas, – mėsmalė, vargas. O dirbti su vaikais – prasminga. Todėl prieš penkerius metus įsitraukė į pokyčius mokykloje inicijuojančią kūrybiško mokymo programą „Kūrybinės partnerystės“. Anksčiau manęs, kad nemėgsta vaikų, dabar žino: „Geriau nebūna!“
Kristijonas rinkdavosi kaimų, miestelių mokyklas: „Kaimuose yra daug nekokių vyrų, įvairių situacijų, šeimų problemų. Labai dažnai padeda tai, kad esi vyras. Vaikams esi kaip tėčio pavyzdys, labai tavęs klauso. Vaikams svarbu, koks tu žmogus esi.“
Projekto „Kūrybinės partnerystės“ metu su moksleiviais svajota ir dirbta plačiai: Žygaičiuose (Tauragės r.) įrengta svajonių klasė, Viekšniuose (Mažeikių r.) sukurtas projektas sporto salei, Šiauliuose, Jovaro progimnazijoje, atgaivintos senosios epochos „Epochų gatvėje“.
Kristijonui įdomiausia dirbti su mažiausiais, nes jie nebijo svajoti. Didesnieji pradeda mąstyti – brangu, niekas idėjos neįgyvendins. Maži vaikai tokių problemų nekelia. Jie siūlo: „Darom akvariumą!“ O vyresnieji svarstytų: per brangu, kas prižiūrės?
„Kiečiausiais“ K. Murauskas vadina vaikus, kuriuos mokytojai nurašo, apie kuriuos sako: „Duok jiems lengvesnę užduotį, jie yra išdykę ar šiaip silpni, su tais nedirbk.“ Juos mėgsta labiausiai, nes pats toks buvo.
Savanoriškai buvo pasisiūlęs ir į projektą „Kam to reikia? Apie profesijas ne iš vadovėlio“. Nesvarbu, kad darbų turi daug – nedvejodamas sutiktų dalyvauti ir kituose projektuose mokyklose. Dabar kūrybinėmis idėjomis talkina Aukštelkės mokyklai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TIKSLAS: Kristijono Murausko kūrybinis tikslas – centrinė miesto autobusų arba geležinkelio stotis.
PASIŪLYMAS: Kristijonas Murauskas dalyvavo Lieporių bažnyčios konkurse. „Buvo privalomas kupolas. Aš suprantu tiesmukai – ir padariau burbulą. „Čia ne Singapūras!“ O kodėl čia negalima? Juk idealus rutulys – labai gera, dieviška forma“, – svarsto architektas.
NAMAS: Kristijono Murausko projektuotas individualus namas.
NUOMONĖ: „Nesuprantu, iš kur toks žmonių poreikis griauti. Įdomiausia, kad aplink pilna baisių pastatų, bet kažkodėl griauna vertingus!“ – stebisi Kristijonas Murauskas.
IDĖJA: Pernai, per „Šiaulių naktis“, Kristijonas Murauskas pakeitė sumuštinių baro interjerą.