Germaniškietė Dalia Matusevičienė pristatė savo knygą „Mūsų šaknys“

Si­gu­tės Kvet­kie­nės nuo­tr.
Ats­lū­gus di­die­siems karš­čiams prieš sa­vai­tę Ger­ma­niš­ky­je, A. Po­cie­nės sa­lė­je, bu­vo vė­so­ka, bet at­mos­fe­rą šil­dė su­si­rin­kę be­si­šyp­san­tys vi­so­kio am­žiaus žmo­nės. Su­si­rin­ku­sie­siems bu­vo pri­sta­ty­ta ger­ma­niš­kie­tės li­te­ra­tės Da­lios Ma­tu­se­vi­čie­nės dar te­bek­ve­pian­ti spaus­tu­vės da­žais kny­ga "Mū­sų šak­nys''. Kny­ge­lę pri­sta­ty­ti jai pa­dė­jo pa­kvies­ta šių ei­lu­čių au­to­rė, pro­gra­mą gi­ta­ros ir flei­tos gar­sais bei sa­vo dai­no­mis paį­vai­ri­no Lai­ma ir Ar­tū­ras Aukš­tuo­liai. Sim­bo­li­nį vie­ny­bės, mei­lės ir šir­džių ši­lu­mos ži­di­nį už­de­gė au­to­rės ma­ma. Ren­gi­nio da­ly­vių akis trau­kė nuo­trau­kų eks­po­zi­ci­ja to­kiu pat pa­va­di­ni­mu, kaip ir kny­ga.
Si­gu­tės Kvet­kie­nės nuo­tr.

Kū­ri­nys ne­di­de­lės apim­ties, virš 70 pus­la­pių. Kny­go­je -– ar­ti­mų­jų at­si­mi­ni­mais pa­rem­ta trum­pa šei­mos is­to­ri­ja, ne­ma­žai nuo­trau­kų. Pa­sa­ko­ja­ma, kaip au­to­rės se­ne­liai Oti­li­ja ir Ro­mual­das Šin­kū­nai su­kū­rė šei­mą, kaip ėmė­si ūki­nin­kau­ti že­mė­je, ku­rios ga­ba­lą Svi­džiuo­se Oti­li­jai tes­ta­men­tu pa­li­ko ją au­gi­nu­si jos te­ta Ana Ku­du­kie­nė, apie se­ne­lių at­ža­las, apie trem­tį ir gy­ve­ni­mą po trem­ties, at­ža­lų li­ki­mus, apie že­mės iš­sau­go­ji­mą ir jos puo­se­lė­ji­mą. Au­to­rė pa­sa­ko­jo, jog ji su­rin­ko gi­mi­nai­čių at­si­mi­ni­mus apie jų gy­ve­ni­mą ar vie­šė­ji­mą pas se­ne­lius ir į kny­ge­lę su­dė­jo jai la­biau­siai įstri­gu­sius epi­zo­dus. Jų yra vi­so­kių – ir rim­tų, ir ver­čian­čių šyp­so­tis. Yra ir fak­tais pa­rem­tas li­te­ra­tū­ri­nis au­to­rės kū­ri­nys "Oti­li­jos ir Ro­mual­do su­si­pa­ži­ni­mas ir ve­dy­bos"... Pa­sak Da­lios, iš nau­jo ra­šy­da­ma šią is­to­ri­ją, ji­nai ją pa­pil­dy­tų daug dau­giau dau­giau su­rink­tų epi­zo­dų. Ta­čiau ir da­bar au­to­rė ti­ki­si, kad kny­ge­lė gi­mi­nė­je tu­rės ver­tę ir eis iš kar­tos į kar­tą, "kad proa­nū­kiai ir pro­proa­nū­kiai ži­no­tų sa­vo šak­nis ir tai pri­si­min­tų".

Kny­ge­lės iš­lei­di­mo pro­ga ypač daug gra­žių žo­džių Da­liai pa­sa­kė kul­tū­ros dar­buo­to­ja, jos bend­ra­min­tė ir vai­kys­tės drau­gė Zi­ta Bė­lia­kie­nė. Ji kny­ge­lės au­to­rei pa­do­va­no­jo gė­lę su di­de­lė­mis šak­ni­mis, kad ji pa­so­din­ta pri­gy­tų ir aug­tų, o su ja, pa­sak Zi­tos, teau­ga Da­lios su­ma­ny­mai, ky­la nau­jos idė­jos. Ir pa­dai­na­vo Da­liai skir­tą dai­ną, pri­tar­da­ma sau kank­lė­mis.

Da­lią sa­vo šir­din­go­mis kal­bo­mis ir gė­lė­mis džiu­gi­no gi­mi­nai­čiai. Kny­gos pri­sta­ty­mas bu­vo pui­ki pro­ga su­si­rink­ti iš­si­blaš­kiu­siems po pa­sau­lį Oti­li­jos ir Ro­mual­do Šin­kū­nų pa­li­kuo­nims, ku­rių be­veik 40 su­va­žia­vo iš Lie­tu­vos įvai­rių kam­pe­lių, iš Ai­ri­jos, Ang­li­jos, Lat­vi­jos. Da­lią svei­ki­no ir at­vy­ku­sios bir­žie­čių li­te­ra­tų klu­bo "Vers­mė" mo­te­rys.

Gi­mi­nai­čiai ir ki­ti šio ren­gi­nio da­ly­viai lauk­tu­vių par­si­ve­žė gau­tą su au­tog­ra­fu Da­lios Ma­tu­se­vi­čie­nės kny­gą "Mū­sų šak­nys".