Nuo vaikystės stebino veržlumu, fantazija ir išdaigomis
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Čia 1885 metų kovo 26 dieną Panevėžio teisėjas Pranas Dauguvietis susilaukė sūnaus. Pavadino jį Borisu. Šviesūs ir nerūpestingi buvo Boriso vaikystės metai. Tėvams iš mažens rūpėjo vystyti vaikų gabumus. Visos keturios dukterys (išskyrus Borisą, kuris pasirinko violončelę, o vėliau grojo gitara, puikiai dainavo rusų romansus) mokėjo skambinti fortepijonu. Visi buvo susižavėję poezija. Borisas rašė puikius eilėraščius, valandomis galėjo mintinai deklamuoti Puškino, Lermontovo, Jesenino eiles.
Augdamas jis visus stebino savo veržlumu, temperamentu, fantazija. „Bet tikrieji nemalonumai – rašo teatrologė Irena Aleksaitė studijoje „Borisas Dauguvietis“ – užgriuvo tėvą, kai Borisas pradėjo lankyti mokyklą. Nebuvo dienos, kad Borisą už eilinę išdaigą nepaliktų po pamokų karceryje. Dauguviečio sesuo Nadežda pasakoja: „Borisas mokėsi arba penketais, arba „kuolais“.
Trečiadieniais, kai tėvas tikrindavo dienyną, Borisas kuolus ištaisydavo į ketvertus. Bet tėvą sunku būdavo apgauti. Mokytojai jam nuolat skųsdavosi Borisu, kuris per ledonešį Nevėžyje sugalvodavo šokinėti nuo vienos ledo lyties ant kitos ir sutraukdavo minias žmonių, arba kartą herojiškai „gelbėjo“ skęstantį upėje mokytoją, prieš tai tyčia praardęs tiltelį, kuriuo paprastai eidavo pedagogas…“
Jaunuolį traukė gatvių mitingai
Neapsikentęs šių nemalonių istorijų, tėvas išsiuntė sūnų į Mintaujos realinę gimnaziją, kur viskas buvo dėstoma vokiečių kalba. Manė, kad kol Borisas išmoks kalbą, bus ramu. Tačiau sūnus kalbą išmoko greitai. Baigęs gimnaziją, aštuoniolikmetis Borisas įstoja į Rygos politechnikos institutą. Bet instituto užbaigti nepavyksta.
Bręsta 1905 metų revoliuciniai įvykiai. Negalėjo iškęsti prie jų neprisidėjęs ir Borisas. Jaunuolį traukia gatvių mitingai. Greitai B. Dauguvietis pagarsėja kaip ugningas mitingų oratorius. Jis suimamas. Tėvui pavyksta sūnų išlaisvinti iš kalėjimo.
Sužibėjo
Borisas išsiruošia į Peterburgą. Čia konservatorijoje mokosi jo vyresnioji sesuo Katerina. Gal pavyks įstoti į Marijos operos teatro chorą? Bet stojančių daugybė, o tas balsas po ugningų kalbų Rygos gatvių mitinguose prikimęs. Toks liks visam gyvenimui. Rodos, jokių prošvaisčių. Bet Borisas – tikras laimės kūdikis. Viešbutyje išgirsta, kaip kažkas už sienos garsiai ir įkyriai skaito eiles. Nueina pasibarti ir sužino, kad rytoj vyksta stojamieji egzaminai į Imperatoriškąją teatro mokyklą.
Žada priimti dvidešimt, o į egzaminą susirenka daugiau kaip du šimtai. Borisui pasiseka. Štai kaip apie tai pasakoja artistė Olga Kuzmina – Dauguvietienė: „Į sceną sparčiu žingsniu pakilo gražus, lieknas, šviesiaplaukis jaunuolis, nustebinęs komisiją ir mus, visus stojančius, tuo, kad iš karto pasiėmė kėdę ir nesvyruodamas atsirėmė į ją. Nespėjus mums atsipeikėti, jis garsiai pranešė, kad perskaitys savo eilėraštį „Miškas“. Tai nebuvo numatyta stojamųjų egzaminų programose. Komisijos nariai sujudo. V. Davydovui pritariamai linktelėjus, B. Dauguvietis pradėjo skaityti. Eilėraštis V. Davydovui patiko“.
Dvigubas diplomas
Taip Borisas Dauguvietis suranda savo kelią. Mokosi vaidybinio meistriškumo iš talentingų aktorių, daug dirba net atostogaudamas tėviškėje.
Jo mokslo draugas, artistas V. Toporkovas prisimena: „Vasarą aš praleidau gražioje Boriso tėviškėje – Dauguviečiuose. Atmenu, su kokiu įkvėpimu mes skaitėme Šekspyrą, mokėmės mintinai Otelo monologą prieš senatą ir kaip gerai šį monologą skaitė Borisas Dauguvietis“.
Borisą viliojo ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus profesija. Baigdamas teatrinę mokyklą, jis vienintelis gauna ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus diplomą. Pirmuosius aktoriaus ir režisieriaus žingsnius pradeda 1910 metais Peterburgo Mažajame teatre, Gardino ir Nižnij Novgorodo teatruose. 1920 metais kartu su šeima grįžta į Lietuvą ir ima dirbti netoli Dauguviečių buvusios Rigmantiškių girininkijos girininku. Nuolat galvoja apie teatrą, vaidmenis, spektaklius. O Biržuose dar nuo 1918 metų pabaigos veikia muzikos ir dramos draugija „Mūza“, Astravo dvaro rūmuose įsirengusi sceną, įsigijusi nemažai inventoriaus, dekoracijų, butaforijos. Entuziastų norai geri, bet nėra apie aktorinį meistriškumą ir režisūrą išmanančio žmogaus.
Organizavo teatrinę studiją
1918 metų pabaigoje „Mūzos“ vaidintojai biržiečiams parodo pjesę „Žmogžudžiai“, o vėliau pjeses „Alkani žmonės“, „Gyvieji nabašninkai“, „Naminio liūto lizdas“, „Vyresnysis angliakasys“, „Dėdė atvažiavo“, „Mirtų vainikas“ ir kt. Matyt, vieną iš šių spektaklių ir išvydo pasiilgęs scenos girininkas Dauguvietis.
Tai buvo netikėta laimė ir „Mūzos“ artistams, ir pačiam Dauguviečiui, jau įgijusiam turtingą aktorinio ir režisūrinio darbo patirtį įvairiuose Rusijos teatruose. Dauguvietis matė, kiek dar daug reikia nepatyrusiems savamoksliams aktoriams, kad jie sugebėtų įsijausti į savo vaidmenį, judesiu, kalba , intonacijomis kurtų ryškų ir įtikinantį charakterį.
Jis organizuoja teatrinę studiją, o panorusiems stoti į ją, kaip prisimena buvusi „Mūzos“ aktorė, tais metais Biržų gimnazijos moksleivė Regina Karnauskaitė (Nastopkienė), surengė egzaminus. Būsimieji „Mūzos“ artistai turėjo padeklamuoti eilėraštį arba paskaityti prozos ištrauką. „Kokius dvejus metus Dauguvietis pamučijo. Ot, šitas tai buvo režisierius, išmankštino“- šitaip Dauguviečio pedagoginę režisūrinę veiklą įvertino vaidinęs „Mūzos“ spektakliuose Kostas Burbulis. Biržietis mokytojas Liudomiras Nastopka, draugavęs su režisieriumi ir dramaturgu, nors ir buvo už jį aštuoniolika metų jaunesnis, man yra pasakojęs apie Boriso Dauguviečio repeticijas.
Grubios režisieriaus replikos
Aukštas, impozantiškas, apsirengęs pamėgta tolstojiška palaidine, kairėje ausyje virpčioja auksinis auskaras. Kaip didelę paslaptį išduodamas paaiškina: nešiojąs jį todėl, kad proseneliai, esą, buvę Dono kazokai. Baisiai griežtas, staigus.
Regėdamas, kad mėgėjui aktoriui niekaip nepavyksta laisvai jaustis scenoje, nesusivaldo, užsiplieskia, teškia rūsčią, pajuokiančią repliką, dažniausia rusišką priežodį. O paskui vėl kantrus, padrąsinančio žodžio negaili. L. Nastopka, pats kartu su Dauguviečiu vaidinęs S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramoje „Aušros sūnūs“, man yra pasakojęs, kaip dėl šitokio ūmaus režisieriaus elgesio įsižeidė Biržų gimnazijos mokytoja V. Kudrevičiūtė – Krestjenovienė.
Po grubios režisieriaus replikos jauna moteris pravirko ir išbėgo iš repeticijos. Jokiu būdu daugiau nebevaidins, jeigu šitaip. Jos vaidmuo buvo vienas iš svarbiausių. Galėjo suirti visas spektaklis. Jos seseriai, Kazio Binkio žmonai Sofijai, pavyko ją prikalbinti sugrįžti. O Dauguvietis teatrališkai klaupiasi ant kelių, su perdėtu nuolankumu maldauja atleisti. Nuoskauda blėsta. Visiems vėl įdomu. Kiekvienas stengiasi vaidinti taip, kaip nori Dauguvietis, kuriam, oi, kaip nelengva įtikti.
Šampanas ir karvės pasas
Pagaliau ateina premjeros diena. Vienas iš pirmųjų spektaklių, kurį režisavo B. Dauguvietis, Moljero komedija „Gydytojas iš prievartos“. Subtilus humoras, komiškos situacijos patinka žiūrovams, ir jie ilgai ploja, vėl ir vėl kviečia į sceną artistus ir svarbiausiąjį šiame šventiškame sambrūzdyje – režisierių.
Tas akimirkas primena geriausiu fotografu tuo metu Biržuose tituluojamo, meniškos natūros žmogaus Boruho Michelsono nuotrauka. Tą vakarą prisimindavo ir „Mūzos“ artistai, po daugelio metų susitikę biržiečių Olgos ir Konstantino Kregždžių namuose.
Nelengva tais metais buvo gyventi režisieriui. Ūkis apleistas, šeima didelė, kaip tyčia neseniai gimė penkta duktė. Net karvės neturėjęs. Todėl ir nutarė vaidintojai nelikti skolingi. Tautodailininkė audėja Olga Kregždienė yra pasakojusi, kad „Mūzos“ aktoriai nupirko Borisui Dauguviečiui gerą pieningą karvę. Po premjeros režisieriui įteikė gėlių krepšį, iš kurio sidabru žvilgėjo šampano butelio kakliukas. Tarp gėlių buvo paslėptas ir režisieriui dovanotos karvės pasas. Pamatęs jį, Dauguvietis labai susijaudino. Kai Michelsonas padarė nuotraukas, kitoje nuotraukos pusėje pasirašė visi spektaklio dalyviai. Yra čia ir Boriso Dauguviečio parašas.
Spektakliai ir pripažinimas
Tais metais B. Dauguvietis režisavo P. Vaičaičio verstą „Šykštųjį riter“, N. Gogolio dviejų veiksmų komediją „Vedybos“, A. Čechovo pjesę „Meška“.
Iš „Biržų žiniose“ spausdintų recenzijų ir skelbimų matyti, kad 1922 metais, B. Dauguviečiui režisuojant, „Mūzos“ artistai vaidino mokytojo Jono Dilio iš rusų kalbos verstą dramą „Ledus nešant“, Enekeno komediją „Mon Bebė“, biržiečiai matė Fedro vieno veiksmo komediją „Žvakutė užgeso“, L. Giros „Tai politika“, Reimano trijų veiksmų farsą „Krikštamočia Julė iš Tulos“, kitas įvairių autorių pjeses.
Nelengvos, bet įdomios ir naudingos biržiečiams scenos meno mėgėjams buvo repeticijos, kurioms vadovavo Borisas Dauguvietis. Daug biržiečiai iš jo išmoko ir sužinojo. Garsas apie Dauguviečio teatrinę veiklą „Mūzos“ draugijoje pasiekė ir Kauną. 1922 metais Kauno Valstybės dramos teatro direktorius Liudas Gira ėmė tartis su B. Dauguviečiu dėl darbo teatre.
Nepatiko „tušti ir niekingi veikalai”
1923 metais į Biržus atvyksta Kauno Valstybės teatras. B. Dauguvietis pasipiktina menkaverčiu teatro repertuaru ir „Biržų žiniose“ (1923 m. spalio 7 d. Nr. 32) išspausdina griežtą recenziją „Valstybės dramos teatro gastrolės“.
Jis rašo: „ Mūsų nuomone, mums dar anksti žiūrėti visus tuos „Potašus“, „Glušus“. Tai per daug tušti ir niekingi veikalai, neturintieji jokios meno vertės, neduodantieji publikai nieko, be juoko, kuris greitai užsimiršta ir iš teatro nėra išsinešamas. Panašūs veikalai tai prekybiškai finansinis meno pusės rezultatas, tai teatro nuopuolio rezultatas, kuris reiškiasi tuo, kad teatras nustoja buvęs mokykla, o ima taikintis prie smulkių skonių minios, nenorinčios galvoti ir pergyventi, o geidžiančios tik juoko ir ramaus, sotaus vakarinio poilsio.(…) Mes esame per daug alkani, per daug jauni ir kol kas dar per daug dvasiškai stiprūs, kad mus maitinus panašiu penu. Mes dar norim ir galim suvirškinti visa tai, kas kūrė žmonijos dvasinę kultūrą, kas žadino mintis ir platino širdį“.
Žadėjo niekada nepamiršti „Mūzos”
Tikriausiai ši griežta, bet profesionali ne tik repertuaro, bet ir vaidybos bei režisūros analize recenzija, paskatino dar energingiau tartis su Dauguviečiu dėl darbo teatre. Tai turėjo jį nudžiuginti, nes Dauguvietis svajojo apie darbą profesionaliame teatre.
Išvažiuojančiam į Kauną B. Dauguviečiui „Mūzos“ artistai surengė šaunias išleistuves. L. Nastopka pasakojo, kad iš Kauno į jas atvažiavo keliolika aktorių. Saulėta išpuolė diena. Visi valtimis plaukė į Širvėnos ežero salą, gaivinosi biržietišku alučiu, dainavo dainas, juokavo. B. Dauguvietis žadėjo niekada nepamiršti „Mūzos“, vadino Reginą Karnauskaitę važiuoti vaidinti į Kauną, tačiau ji atsisakė: pagrindinių vaidmenų neduos, o antraeilių vaidinti nenorėjo.
Borisas Dauguvietis savo žodį tesėjo – nepamiršo biržiečių scenos mėgėjų.1925 metų kovo mėnesio 29 dienos „Biržų žinių“ savaitraščio numeryje pasirodė skelbimas, kad „Vasiliausko salėje ruošiamas rusų kalba spektaklis. Bus vaidinama Ostrovskio komedija „Kalti be prasikaltimo“, dalyvaujant ir režisuojant Kauno Valstybinio dramos teatro režisieriui p. B. Dauguviečiui ir kitiems prityrusiems vaidiloms“.
Įsteigė teatro studiją
Balandžio 4 dienos laikraščio numeryje išspausdintoje recenzijoje rašoma: „Suvaidinta komedija buvo gerai. Retai Biržuose galima pamatyti tokį vaidinimą. Vyras su žmona Dauguviečiai profesionalai artistai. Apie jų vaidinimą ką gi pasakysi: P. Dauguvietis tiesiog liūtas scenoj. Į jo vaidinimą žiūrint, ir pats persiimi kažkokiu tvirtumu, lyg jis įpila į tavo kraują kažką gaivinančio, tvirtinančio“.
Šiame spektaklyje gerai vaidino biržietis fotografas B. Michelsonas. Dailininkė Valerija Juškienė (tais metais Biržų pašto tarnautoja V. Kulbytė) man yra pasakojusi, kad susirgus vienai Kauno aktorei, B. Dauguvietis pakvietė vaidinti ją. „Rolė buvo maža, bet temperamentinga, – prisiminė V. Juškienė. – Greitai išmokau žodžius. Po vaidinimo Dauguvietis man ir sako: “Charašo“.
1923 metų pabaigoje tapęs Kauno Valstybinio teatro režisieriumi, jis įsteigia teatro studiją, stato rusų ir Vakarų klasikų veikalus (vien tik 1924 – 1930 metais pastatė 45 spektaklius, vidutiniškai per sezoną po 7 – 8 premjeras.), ugdo lietuvių nacionalinę dramaturgiją. „Jei K. Binkis parašė savo „Atžalyną“, tai Dauguviečio, galima sakyti, suagituotas, su jo kūrybine parama“, – tvirtina A. Gricius.
Teko dirbti ir agronomu
Daug padėjo Dauguvietis ir A. Vienuoliui, P. Vaičiūnui, pjesės apie Strazdelį „Prieš srovę“ autoriui J. Petruliui (aktorė ir režisierė, B. Dauguviečio premijos laureatė Kazimiera Kymantaitė teigia, kad Dauguvietį galima laikyti ne tik dramos „Prieš srovę“ režisieriumi, bet ir bendraautoriumi), kitiems pradedantiems dramaturgams.
Vokiečių okupacijos metais B. Dauguvietis pasitraukia iš teatro, apsigyvena kaime, vienos savo mokinės pastangomis įsitaiso Žagarės dvare agronomu.
Gulbės giesmė
Paskutinieji penkeri Boriso Dauguviečio metai – jo gulbės giesmė. Kankinamas sunkios ligos, menininkas atkakliai grumiasi su negalavimais. Jo artimieji ir draugai stebisi šio šešiasdešimtmečio žmogaus energija. B. Dauguvietis vadovauja Lietuvos teatro draugijai, dramaturgų sekcijai prie Rašytojų sąjungos, rašo straipsnius, teisėjauja bokso ir šachmatų varžybose, parašo pjesę „Uždavinys“, komediją „Žaldokynė“, dviveiksmę pjesę saviveiklininkams „Laimė“, Vilniaus teatre pastato dešimt spektaklių.
Daug kam netikėta buvo 65-uosius pradėjusio šio nuostabiai dosnaus ir temperamentingo menininko mirtis 1949 metų liepos 13 dieną. Supylė Rasų kapinėse bičiuliai ir bendražygiai Biržų žemės galiūnui smėlio kapą, bet gyvi ir šiandien šios talentingos ir originalios asmenybės darbai. Šviesūs jo asmenybės bruožai įsirėžė į žmonių širdis. Nes jis mylėjo paprastus tėviškės laukų žmones, didžiavosi, kad savo apylinkėje garsus ne tik kaip „štukų karalius“, bet ir kaip aludaris. 1936 metais B. Dauguvietis rašė: „Kai atvažiuoju į kaimą, dažniausiai vakare, mane sutinka lojimu dešimtis šunų, kurie paskui aplink mane šokinėja. Kada pamatau visus tuos jonus, petrus, mares, kada išgirstu ūžiantį separatorių, kai vakare paduoda išraugintų runkelių sriubos, kai girdžiu kieme girgždant svirtį, atrodo teatrališka veikla buvus tik sapne, lyg jos visai ir nebūta. Kitą rytą užsimaunu aulinius, einu per laukus, miškus, džiaugsmingai sutinku kaimynus. O kaip smagu ateiti į kalvę, į tą mūsų kaimo klubą, kaip malonu užsidegti papirosą iš žėrinčios anglės, kurią ant lopetėlės paduoda pats kalvis. Kaip smagu ten pašposauti. Koks gardus čia papirosas. Kokia skani vakarienė su šutintomis bulvėmis ir sūdytais grybais, o jei šeimininkė paduoda dar ąsotį alaus – tada nebaisu mirtis, nebaisi ir senatvė…“
Gimtinės žemė
Paskutinį kartą su šeima Borisas Dauguvietis gimtinėje lankėsi vėlų 1939 metų rudenį.
Po jo mirties jauniausioji dukra aktorė, režisierė, įdomių memuarų autorė Galina Dauguvietytė, žinodama kaip tėvas mylėjo savo tėviškę (Biržus vadino antru miestu po Romos – aut. past.) ir koks joje buvo laimingas, iš Dauguviečio sodybos atvežė žemės ir ją supylė ant režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo kapo. Dauguviečius ir pati Galina pasirinko savo paskutiniojo poilsio vieta.
Sėlos nuotr.
B. Michelsono nuotr.