AVIACIJAI IR TĖVIŠKEI PAŠVĘSTAS GYVENIMAS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Gi­mė Jo­nas Bal­čiū­nas 1921 me­tų rugp­jū­čio 1 die­ną Kir­do­nių kai­mo ūki­nin­ko šei­mo­je. Mo­kė­si Kir­do­nių pra­džios mo­kyk­lo­je. Po dau­ge­lio me­tų pri­si­mins, kad dar vai­kas bū­da­mas bu­vęs la­bai žin­gei­dus. Rū­pė­ju­si tech­ni­ka. Nu­si­žiū­rė­jęs, kaip ma­mos bro­lis da­ry­da­vo...

Gi­mė Jo­nas Bal­čiū­nas 1921 me­tų rugp­jū­čio 1 die­ną Kir­do­nių kai­mo ūki­nin­ko šei­mo­je. Mo­kė­si Kir­do­nių pra­džios mo­kyk­lo­je. Po dau­ge­lio me­tų pri­si­mins, kad dar vai­kas bū­da­mas bu­vęs la­bai žin­gei­dus. Rū­pė­ju­si tech­ni­ka. Nu­si­žiū­rė­jęs, kaip ma­mos bro­lis da­ry­da­vo vi­so­kius bal­dus, pa­ts pra­dė­jęs sau ga­min­tis žais­lus. Daž­niau­siai trak­to­rius, ku­lia­mą­sias ma­ši­nas.

Nuo­lat nu­lėk­da­vęs pas gar­sų Kir­do­nių kai­mo kal­vį Pet­rą Šob­lins­ką, ku­ris ne tik ark­lius kaus­tęs ir žag­res smai­li­nęs, bet re­mon­tuo­da­vo dvi­ra­čius ir net mo­to­cik­lus. „Ei­da­vau žiū­rė­ti, – pri­si­me­na Jo­nas Bal­čiū­nas, – kaip jis tai­so tech­ni­ką, ku­ri man bu­vo la­bai pa­slap­tin­ga, nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti, kas mo­to­cik­lui ra­tus su­ka. Kal­vis sa­ky­da­vo, kad žmo­gaus pro­tas“.

Že­mės dar­bų sa­kė­si ne­mė­gęs, mo­kė­si ne­blo­gai, to­dėl mo­ky­to­jas įkal­bė­jo tė­vą leis­ti Jo­ną į vi­du­ri­nę ama­tų mo­kyk­lą Pa­ne­vė­žy­je. Sa­kė, kad gal Bir­žų gim­na­zi­jo­je kal­bų iš­mok­tų, ta­čiau vai­ko gal­vo­je tik trak­to­riai ir ma­ši­nos. Į tą mo­kyk­lą priim­da­vo bai­gu­sius 6 sky­rius, to­dėl J. Bal­čiū­nas, me­tus pa­si­ren­gęs, iš­lai­kė eks­ter­nu penk­to ir šeš­to sky­riaus eg­za­mi­nus. Nors tie moks­lai ne­bu­vo pi­gūs, mė­ne­siui kai­na­vę net 50 li­tų, bet tė­vas su­ri­zi­ka­vęs ir sū­nus 1935 me­tais pra­dė­jęs mo­ky­tis me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bės. 1939 me­tais bai­gė mo­kyk­lą.

Svajonė – karo aviacija

Ar­tė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Iš­gir­dęs, kad į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę ima­mi sa­va­no­riai, nie­ko tė­vams ne­sa­kęs aš­tuo­nio­lik­me­tis jau­nuo­lis nuė­jo į ka­ri­nę ko­men­dan­tū­rą ir pa­reiš­kė no­rįs gin­ti tė­vy­nę. No­rė­jęs pa­tek­ti į ka­riuo­me­nės au­to­rink­ti­nę, o pa­sky­rė į ka­ro avia­ci­ją. Pra­dė­jo pil­dy­tis karš­čiau­sia vai­ki­no sva­jo­nė, gi­mu­si dar 1936 me­tais, kuo­met pen­kio­lik­me­tis paaug­lys, pės­čias atė­jęs iš Kir­do­nių į Bir­žus, gė­rė­jo­si skrai­dan­čiais lėk­tu­vais ir pa­ra­šiu­ti­nin­kų šuo­liais. „Tai iš­gir­dęs, – pri­si­me­na, – iš džiaugs­mo vos nuo kė­dės ne­pa­šo­kau“.

Jo­nas Bal­čiū­nas bu­vo pa­siųs­tas tar­nau­ti į ka­ro avia­ci­jos gru­pę, įra­šy­tas kan­di­da­tu į ka­ro avia­ci­jos mo­kyk­lą. Ta­čiau ar­tė­jo lem­tin­gos 1940 me­tų bir­že­lio die­nos. Lie­tu­vą už­plū­do ru­sų ka­riuo­me­nė. Pra­si­dė­jo Lie­tu­vos avia­ci­jos nai­ki­ni­mas. J. Bal­čiū­nas bu­vo iš­vež­tas į Vil­nių, pa­skir­tas tar­nau­ti į ar­ti­le­ri­jos pul­ko geo­de­zi­nin­kų gru­pę, ta­po vai­ruo­to­ju. Va­sa­ra pra­bė­go Uk­mer­gės ra­jo­ne at­lie­kant geo­de­zi­nius ty­ri­mus nu­ma­ty­tam sta­ty­ti ae­rod­ro­mui. Čia juos ir už­ti­ko vo­kie­čiai.

Karas pakeitė likimą

Net­ru­kus J. Bal­čiū­nas įsi­kū­rė Kau­ne. Mo­kė­si suau­gu­sių­jų mo­kyk­lo­je. Įs­to­jęs į sklan­dy­mo bū­re­lį, 1944 me­tų ge­gu­žės 16 die­ną iš­lai­kė sklan­dy­to­jo A pi­lo­to ka­te­go­ri­jos eg­za­mi­ną. „A ka­te­go­ri­jos pi­lo­tas, – ra­šė J. Bal­čiū­nas, – tu­rė­jo su­ge­bė­ti nu­sklęs­ti nuo 50 met­rų aukš­čio Ne­mu­no šlai­to (tuo­met at­ro­dė, kad tai bai­sios aukš­ty­bės)“.

So­vie­tų ar­mi­jai ar­tė­jant prie Vil­niaus, sklan­dy­to­jai sto­vyk­lą sku­biai lik­vi­da­vo, sklan­dy­tu­vus su­kro­vė ūki­nin­ko Ta­mu­lai­čio dar­ži­nė­je ir iš­si­skirs­tė kas sau. „Į Va­ka­rus, – pri­si­me­na J. Bal­čiū­nas, – ne­si­trau­kiau, nes nie­ko blo­go ne­bu­vau pa­da­ręs, ma­niau, nie­ko man neat­si­tiks. Ži­no­ma, jei bū­tų su­ži­no­ję, kad bu­vau sa­va­no­ris ir prie vo­kie­čių skrai­džiau, bū­čiau su­lau­kęs sau­gu­mo dė­me­sio. Pas tė­vus slaps­čiau­si nuo ėmi­mo į so­vie­ti­nę ar­mi­ją, bet iš­kart po ka­ro ma­ne pa­ga­vo. Nu­ve­žė į Pa­ne­vė­žį, tar­dė, už tie­sio­gi­nį ar­mi­jos ven­gi­mą pa­sky­rė 5 me­tus ka­lė­ji­mo. Iš pra­džių pa­tup­dė į Lu­kiš­kes, ruo­šė­si vež­ti į Si­bi­rą, bet kaip tik pa­skel­bė am­nes­ti­ją ir ma­ne pa­lei­do“. Mo­bi­li­zuo­tas į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę, at­si­dū­rė Jer­co­ve, tar­na­vo sta­ty­bos ba­ta­lio­ne, dir­bo lentp­jū­vė­je.

Fizika maitino, aviacija teikė džiaugsmą

1946 me­tų bir­že­lio vi­du­ry­je bu­vo de­mo­bi­li­zuo­tas, su­grį­žo į Kau­ną. Po Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te su­reng­tų kur­sų dir­bo fi­zi­kos ka­ted­ro­je la­bo­ran­tu, ku­rį lai­ką mo­ky­to­ja­vo. Nuo ta­da sa­vo gy­ve­ni­mą jis da­li­jo į dvi da­lis: fi­zi­ką ir avia­ci­ją. Fi­zi­ka jį mai­ti­no, o avia­ci­ja bu­vo mie­las, daug džiaugs­mo tei­kęs po­mė­gis.

1948 me­tų ru­de­nį Kau­ne bu­vo su­reng­ti sklan­dy­to­jų kur­sai. „Kel­da­vo­mės vos sau­lei pa­te­kė­jus, pa­sklan­do­me iki 10–11 val., kol pra­de­da ro­dy­tis de­be­sė­liai, pail­si­me, pa­skui va­ka­re ra­miu oru vėl sklan­do­me. Prog­ra­ma bu­vo pa­pras­ta: vel­kant lėk­tu­vu rei­kė­jo pa­kil­ti iki 4 met­rų, at­si­ka­bin­ti, ap­skris­ti dė­žu­tę ir tiks­liai nu­tūp­ti”, – tuos me­tus pri­si­me­na J. Bal­čiū­nas.

Pa­siū­lius sklan­dy­tu­vų konst­ruk­to­riui Bro­niui Oš­ki­niui, bu­vo su­kur­tas tre­ni­ruo­čių sklan­dy­tu­vas „Pū­kas“. Ta­čiau 1949 me­tais ae­rok­lu­bą už­da­rė, o vi­są tech­ni­ką iš­skrai­di­no į Mins­ką. Mat Sta­li­nas ruo­šė­si Ko­rė­jos ka­rui ir įsa­kė, kad 500 ki­lo­met­rų nuo So­vie­tų są­jun­gos sie­nų ne­bū­tų jo­kio lėk­tu­vo, tik ka­ro ar­ba su­si­sie­ki­mo. To­dėl 1950 me­tais skrai­dy­mai Lie­tu­vo­je bu­vo už­draus­ti.

Tuo­met Jo­nas Bal­čiū­nas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te įstei­gia pa­ra­šiu­ti­nin­kų sek­ci­ją, jai va­do­vau­ja, pa­ts at­lie­ka 20 šuo­lių. 1951 me­tais jis su­bu­ria sklan­dy­to­jų gru­pę, o 1954 me­tais ima konst­ruo­ti iš­vilk­tu­vą, ku­ris pa­kel­tų sklan­dy­tu­vus į di­des­nį aukš­tį. Pa­da­ro brė­ži­nius, prie su­mon­tuo­to kor­pu­so, va­rik­lio ir ra­tų pri­tai­so būg­ną 1 ki­lo­met­ro il­gio tro­sui. Dir­ba nuo ry­to iki va­ka­ro. 1955 me­tų pa­va­sa­rį iš­vilk­tu­vą at­si­ve­ža į Ku­lau­tu­vą. Tą die­ną sklan­dy­to­jas Vy­tau­tas Do­vy­dai­tis pa­ky­la į 250 met­rų aukš­tį ir ore iš­si­lai­ko 7 mi­nu­tes.

Po po­ros mė­ne­sių V. Do­vy­dai­čiui su sklan­dy­tu­vu „Pū­kas“ pa­vyks­ta pa­gau­ti ter­mi­ką ir pa­kil­ti jau į 1950 met­rų aukš­tį. „Mums tai bu­vo kaip pa­sa­ka“, – pri­si­me­na tas džiu­gias aki­mir­kas J. Bal­čiū­nas. 1960 me­tais, iš­bu­vęs su sklan­dy­tu­vu ore 8 va­lan­das, jis pa­sie­kia Lie­tu­vos re­kor­dą. 1967 me­tais pa­si­trau­kia iš ak­ty­vaus sklan­dy­mo. Bet ne iš avia­ci­jos. Pra­de­da bur­ti avia­ci­jos ve­te­ra­nus, kaup­ti nuo­trau­kas, pri­si­mi­ni­mus, do­mė­tis is­to­ri­ja, ra­šy­ti ir spaus­din­ti straips­nius laik­raš­čiuo­se bei žur­na­luo­se. 1975 me­tais iš­ren­ka­mas Avia­ci­jos is­to­ri­jos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku.

Aviacija – ir knygose

Jo duk­ra Ni­jo­lė yra pa­sa­ko­ju­si, kad sa­vo tė­vą daž­niau­siai pri­si­me­na skai­tan­tį ar­ba ra­šan­tį. Į na­mus jis daž­nai grįž­da­vęs su nau­jo­mis kny­go­mis. Žmo­na Al­do­na Ge­no­vai­tė, san­tuo­ko­je su Jo­nu kar­tu pra­gy­ve­nu­si 60 me­tų, pri­si­me­na, kad vy­ras la­bai daug skai­tęs, mė­gęs poe­zi­ją, ypač Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Ber­nar­do Braz­džio­nio, sa­vo že­mie­čių Pau­liaus Dre­vi­nio ir Eu­ge­ni­jaus Ma­tu­ze­vi­čiaus ei­les.

Už­ti­kęs jam la­bai pa­ti­ku­sį ei­lė­raš­tį, gar­siai jį per­skai­ty­da­vo žmo­nai. Len­ty­no­se ri­kia­vo­si vi­sos apie avia­ci­ją iš­leis­tos kny­gos. Čia ra­do vie­tą ir pa­ties Jo­no Bal­čiū­no pa­ra­šy­ti lei­di­niai: sklan­dy­mo teo­ri­jos va­do­vė­liai „De­be­sų ke­liais“ (kar­tu su B. Oš­ki­niu ir V. Do­vy­dai­čiu) ir „Žyd­rai­siais vieš­ke­liai“ (su V. Do­vy­dai­čiu), apy­brai­žų rin­ki­nys „La­kū­nai, lėk­tu­vai, žyg­dar­biai“, „Sklan­dy­to­jų skry­džiai“, „Tė­viš­kės aki­mir­kos“, „Nuo Kir­do­nių iki Bir­žų“, „Lie­tu­vos spar­nai“, kar­tu su bi­čiu­liu ko­lek­ci­nin­ku ir do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­ju Jo­nu Če­pu pa­reng­tas puoš­nus al­bu­mas „…į Lie­tu­vą“, ku­ria­me pa­tal­pin­tos re­tos, iki tol nie­kur ne­pub­li­kuo­tos nuo­trau­kos.

Tai bu­vo pa­sku­ti­ny­sis jo dar­bas. Li­ko kny­gos rank­raš­tis „Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro asai“, apie ku­rią jis man pa­sa­ko­jo ap­si­lan­kęs Bir­žuo­se. Tą kar­tą jis sa­kė, kad tuo­met dar neiš­leis­ta kny­ga „Lie­tu­vos spar­nai“ (Avia­ci­jos is­to­ri­jos frag­men­tai) bus pir­mas ban­dy­mas ap­žvelg­ti Lie­tu­vos avia­ci­jos ke­lią nuo jos at­si­ra­di­mo iki 1940 me­tų. Čia ra­šo­ma apie daug ką: ka­ro ir ci­vi­li­nę avia­ci­ją, avia­mo­de­lia­vi­mą, pa­ra­šiu­tiz­mą. Kny­gos au­to­rius kuk­liai kal­bė­jo, kad tai bus in­for­ma­ci­nis stu­di­ji­nis dar­bas atei­ties jau­ni­mui, ku­ris ra­šys di­ser­ta­ci­jas apie Lie­tu­vos avia­ci­ją.

Šimtai paskaitų ir straipsnių

Pas­ka­tin­tas pro­f. Juo­zo Bar­šaus­ko, pra­dė­jo skai­ty­ti pa­skai­tas. Bu­vo vie­nin­te­lis tais me­tais ga­vęs lei­di­mą jas skai­ty­ti avia­ci­jos ir kos­mo­so te­mo­mis. Ta­po lei­džia­mos en­cik­lo­pe­di­jos moks­li­niu kon­sul­tan­tu (apie tai man pa­sa­ko­jo: „Pas­kam­bi­no kar­tą iš Vil­niaus. Rei­kia en­cik­lo­pe­di­jai straips­nio apie avia­ci­ją. Kaž­kas ra­šė, bet ne­pa­vy­ko. Pa­ra­šiau, iš­spaus­di­no ir jau ne­be­pa­lei­do. Ra­šiau, re­cen­za­vau ki­tų straips­nius“), vie­nu iš Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­jaus įkū­rė­ju, pa­mink­lo S. Da­riui ir S. Gi­rė­nui sta­ty­mo ini­cia­to­riu­mi. Pers­kai­tė apie 500 pa­skai­tų, pa­ra­šė dau­giau kaip 300 straips­nių. Ra­šė ne vien avia­ci­jos klau­si­mais. Jam rū­pė­jo ir žmo­gaus dva­si­niai, kul­tū­ri­niai da­ly­kai.

„Tėviškės akimirkos“

Su­si­pa­ži­nau su Jo­nu Bal­čiū­nu 1981 me­tų va­sa­rą. Tuo me­tu jis, pa­ska­tin­tas me­no is­to­ri­ko ir et­nog­ra­fo Kle­men­so Čer­bu­lė­no, ruo­šė­si, o gal jau ir bu­vo pra­dė­jęs ra­šy­ti et­nog­ra­fi­nes apy­brai­žas apie gim­tuo­sius Kir­do­nis. Po dvie­jų me­tų pas ma­ne už­su­ko ne­ši­nas bū­si­mos kny­gos apie sa­vo gim­tą­jį Kir­do­nių kai­mą, jo žmo­nes, Pa­bir­žės mies­te­lį, rank­raš­čiu. Skai­ty­da­mas bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­tas: ža­vė­jo vaiz­din­gas, gy­vas ir kar­tu konk­re­tus sti­lius, ryš­kios, įsi­me­nan­čios žmo­nių cha­rak­te­ris­ti­kos, iš mū­sų at­min­ties jau blės­tan­čio va­ka­rykš­čio kai­mo gy­ve­ni­mo, žmo­nių pa­pro­čių vaiz­dai. Gal pu­sę me­tų spaus­di­no­me jo „Tė­viš­kės aki­mir­kas“. Su­lau­kė­me gra­žių at­si­lie­pi­mų. O kai išė­jo kny­ga (lė­šų jai iš­leis­ti da­vė jo že­mie­tė Ka­na­do­je gy­ve­nan­ti Bro­nė Kruo­py­tė-Pa­li­lio­nie­nė, su ku­ria te­ko kar­tu mo­ky­tis Kir­do­nių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je), vie­ną au­to­riaus pa­do­va­no­tą kny­gos eg­zemp­lio­rių nu­siun­čiau poe­tui Eu­ge­ni­jui Ma­tu­ze­vi­čiui. Net­ru­kus ga­vau laiš­ke­lį, ku­ria­me poe­tas džiau­gė­si Jo­no Bal­čiū­no „Tė­viš­kės aki­mir­ko­mis“, pra­šė, kad pra­neš­čiau jo ad­re­są. Grei­tai Jo­nas ga­vo poe­to laiš­ką, ku­ria­me Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius su jam bū­din­gu ge­ra­no­riš­ku en­tu­ziaz­mu ra­šė: „Mie­las Bi­čiu­li Jo­nai, mie­las Že­mie­ti Darbš­tuo­li. Esa­te už­si­tar­na­vęs di­de­lio pa­gy­ri­mo, kad tu­rė­jo­te tiek va­lios, kant­ry­bės, gra­žaus pa­trio­tiz­mo, is­to­ri­ko kruopš­tu­mo – ir štai gi­mė la­bai rei­ka­lin­ga Jū­sų kny­ga – „Tė­viš­kės aki­mir­kos““.

Kraštiečių nepamiršo

Tai bu­vo tar­si pir­mo­ji, bet ne pa­sku­ti­nė šios kny­gos re­cen­zi­ja. O Jo­nas Bal­čiū­nas, pa­ra­šęs įsi­me­nan­čias, ne­pra­ra­sian­čias pa­žin­ti­nės ver­tės „Tė­viš­kės aki­mir­kas“, sa­vo kraš­tie­čių ne­pa­mir­šo. Kas­met pa­ra­šy­da­vo po ke­lio­li­ka ra­ši­nių apie žy­miau­sius mū­sų ša­lies la­kū­nus, jų skry­džius, sa­vo kraš­tie­čius poe­tą Pau­lių Dre­vi­nį, pir­mą­jį Pa­bir­žės kraš­to ha­bi­li­tuo­tą dak­ta­rą, is­to­ri­ką ir et­nog­ra­fą Kle­men­są Čer­bu­lė­ną, ko­vo­to­ją už lie­tu­viš­kos spau­dos at­ga­vi­mą in­ži­nie­rių An­ta­ną Ma­ci­jaus­ką, ki­tus žy­mius Bir­žų kraš­to žmo­nes.

„Daina – Lietuvos nuotaikų barometras“

Va­sa­rą jis vi­suo­met at­va­žiuo­da­vo į Kir­do­nis. Kiek­vie­nas ap­si­lan­ky­mas tė­viš­kė­je su­kel­da­vo sa­vo­tiš­ką jau­du­lį. Ma­lo­nu bū­da­vo iš­girs­ti ge­ras nau­jie­nas, ta­čiau kar­tais šir­dį su­spaus­da­vo ir ne­ge­ro­vės. Pri­si­me­nu, kaip kar­tą kal­bė­jo, kad jau­ni­mas šian­dien ne­be­mo­ka dai­nuo­ti. „O juk dai­na, – sa­kė, – Lie­tu­vos nuo­tai­kų ba­ro­met­ras. Jos kul­tū­ros da­le­lė. O šian­dien, kai gir­di spie­gian­tį šauks­mą, kai sce­no­je el­gia­ma­si, ne­pai­sant mo­ra­lės ar ele­men­ta­rios es­te­ti­kos nor­mų – ma­tai pik­tą, su­tri­ku­sį jau­nuo­lį. Pik­tą ir ne­lai­min­gą“.

1990 me­tais ra­šė: „Šian­dien vi­sos mū­sų tau­tos sie­kis – ne­prik­lau­so­my­bė, ta­čiau jos įgy­ven­di­ni­mas pa­rei­ka­laus tau­tos pa­siau­ko­ji­mo, dva­si­nių ir fi­zi­nių jė­gų (tu­riu min­ty­je eko­no­mi­ką). Tad su ko­kiu krai­čiu ruo­šia­mės į šį žy­gį? Su deg­ti­nės bu­te­liu, kri­mi­na­li­ne kro­ni­ka, no­ru ma­žiau dirb­ti – dau­giau už­dirb­ti ir t. t. Neį­si­žeis­ki­te, mie­li kraš­tie­čiai, šie pikt­ša­šiai – vi­sos mū­sų tau­tos ne­lai­mė… Pa­mąs­ty­ki­me, kaip tą kul­tū­ros rū­mą sta­ty­si­me. (…) Liau­dies iš­min­tis sa­ko: „Jei ma­nai gy­ven­ti me­tus – sėk ru­gius. Jei gal­vo­ji apie de­šimt­me­čius – so­dink me­džius. O jei mąs­tai apie am­žius – mo­kyk ir auk­lėk vai­kus.“ Nuo sa­vęs dar pri­dė­siu – skie­pyk darbš­tu­mo, gė­rio, do­ro­vin­gu­mo, pa­gar­bos žmo­nėms, sa­vo tau­tai jaus­mą. (…) Žmo­gus, sto­ko­jąs dva­si­nio pe­no, virs­ta pa­pras­čiau­siu dar­bi­niu ro­bo­tu. Žmo­gaus lai­mė pri­klau­so nuo jo dva­si­nės kul­tū­ros. Be jos lyg ki­bi­ru iš šu­li­nio ne­pa­si­sem­si ir stai­ga vi­si žmo­nės ne­pa­si­da­rys do­ri ir są­ži­nin­gi“.

Užgeso Vasario 16-ąją

2011 me­tų va­sa­rio 16 die­nos ry­tą, duk­rai Ni­jo­lei prie na­mo ke­liant tris­pal­vę, su­skam­bo te­le­fo­nas. Skam­bi­no iš li­go­ni­nės, ku­rio­je gu­lė­jo tė­vas. Ni­jo­lė su­pra­to, kad įvy­ko kaž­kas ne­ge­ro. Gy­dy­to­ja iš­ta­rė tik vie­ną žo­dį: „už­ge­so“. Tą die­ną mi­rė ir my­li­miau­sias Jo­no Bal­čiū­no poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius.

Atminimas – tarp Lietuvos aviacijos žmonių

Jo­nas Bal­čiū­nas ap­do­va­no­tas me­da­liais „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos spor­tui“ (1992), S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos avia­ci­jai“ (1993), An­ta­no Gus­tai­čio me­da­liu „Už nuo­pel­nus avia­ci­jai“ (2010), ki­tais me­da­liais.

2013 me­tų va­sa­rio 15 die­ną jo at­mi­ni­mas at­mi­ni­mo len­te­le įam­žin­tas Avia­to­rių me­mo­ria­le ša­lia iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos avia­ci­jai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Apie kraš­tie­tį avia­ci­jos is­to­ri­ką ir kraš­to­ty­ri­nin­ką jo bi­čiu­liai ir bend­ra­min­čiai Jo­nas Če­pas ir Sta­sys Dar­gis 2012 me­tais su­kū­rė do­ku­men­ti­nį fil­mą „Spar­nais ir šir­di­mi ap­glė­bęs Lie­tu­vą“.

A. But­ke­vi­čiaus nuo­tr.

A. But­ke­vi­čiaus nuo­tr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.