Sunku suprasti, kas dedasi šių dienų pasaulyje. Kariaujame karus. Žudome vieni kitus. Niokojame gamtą... Negalime nieko pakeisti, nes visų nagai riesti į save? Prieš trejus metus Rusijos armija atvirai užpuolė Ukrainą. Nuo žemės šlavė ir šluoja miestus bei kaimus. Gyvybių neteko šimtai tūkstančių žmonių… Milijonai pabėgėlių...
TREJŲ METŲ KRUVINAS KARAS
Prieš trejus pasaulis apstulbo. Neteko amo. Vėliau – pasipiktino. Puolė Ukrainai padėti. Kad nepralaimėtų. Tačiau ne tiek, kad ukrainiečiai karą laimėtų? Kodėl? Iš baimės, kad karas neišsiplėstų? Iš baimės iškišti galvas iš namų ir garsiai pasakyti, kas yra šių kruvinų įvykių kaltininkas? Prieš trejus metus rusai tikėjosi pavergti valstybę per kelias dienas. Tomis dienomis iš Ukrainos pabėgo daug užsienio diplomatų. Buvo pasiūlymas ir prezidentui Volodymyrui Zelenskiui bėgti iš šalies. Tačiau demokratiškai išrinktas Ukrainos vadovas pasirinko – likti šalyje ir kovoti. Tapo Ukrainos ir pasaulio laisvės simboliu.
Pasaulis stebėjo ukrainiečių kovą. Tik iš baimės išprovokuoti Putino kerštą braižė raudonas linijas. Spaudė Kremlių įvairiomis sankcijomis. Ir kai kas patyliukais, iš po skverno pelnėsi tas sankcijas pažeisdami ar apeidami. Ir visus tuos metus rusų orkai talžė Ukrainą. Žudė nekaltus laisvos valstybės žmones. Lietuva padėjo, kuo galėjo. Kaip kitaip?! Juk po Ukrainos pralaimėjimo ateitų mūsų eilė. Tą jau esame patyrę. Tik pagalvoji: kitoks galėjo būti šiandien pasaulis, jeigu prieš trejus metus būtų uždengtas Ukrainos dangus.
AUKA TAPO KARO KALTININKE?
Ir toliau esame su savo baimėmis. Sulaukėme, kad prie derybų stalo sėdama su užpuoliku. Kone atskirai nuo Ukrainos. O jai iš už Atlanto sakoma, kad gali tekti pasiduoti, nes nelygios jėgos. Tiek Zelenskis, tiek Putinas, tarsi būtų abu vienodai prasikaltę, bus sodinami ant paliaubų ar nusiraminimo suolelio? Ir dar baisiau: iš JAV, pasikeitus valdžiai, Ukrainai prikišama, kad ji neva be reikalo įsivėlė į pragaištingą karą. Tarsi užpulta šalis turėjo pasirinkimą?!
– Aš prisiminiau prancūzų poeto Žano de Lafonteno pasakėčią apie vilką ir ėriuką, – liūdnai apie šių dienų pasaulio įvykius kalbą pradėjo bičiulis Stasys. Ir priminė pasakėčią: – Joje pasakojama, kad ėriukui atėjus prie upelio atsigerti, vilkas ėriuką apkaltino, kad jis sudrumstė jam vandenį. Nors ėriukas gėrė žemiau pasroviui. Tada vilkas apkaltino ėriuką negražiu elgesiu pernai. Nors tas dar net nebuvo gimęs. Po virtinės kaltinimų vilkas pripažino, kad ėriukas kaltas dėl to, jog vilkas nori ėsti. Čiupo ėriuką. Ir prarijo. Panašiai dabar pasaulio galingieji elgiasi ir su Ukraina.
Prieš trejus metus Kremlius aiškino norintis denacifikuoti ir demilitarizuoti Ukrainą. Normalus pasaulis tokio sakymo nesuprato. Kaip galima nacistine valstybe vadinti Ukrainą, kurios prezidentas Zelenskis yra žydas?! Kokias karines grėsmes Rusijai gal kelti valstybė prieš kelis dešimtmečius dėl savo laisvės atsisakiusi branduolinio ginklo?!
PAAIŠKĖJO TIKRIEJI KĖSLAI?
Prie vairo JAV stojus Donaldui Trampui plačiau pasaulio žmonių akys atsivėrė. Ponas Trumpas pareiškė, kad nori susigrąžinti milijardus dolerių, nusiųstus Ukrainai paremti kare su Rusija. Pareiškė: atiduokite mums dalį savo naudingųjų iškasenų! Jeigu gausime retųjų metalų ir naftos, tada žiūrėsime, ar toliau kare su Rusija padėsime!
– Iki šiol Ukraina kovojo ne tik už save, bet ir už Vakarų demokratiją. O dabar viskas virto turgumi, – paskutinius politinius įvykius vertino Stasys. – Sugrįžome į viduramžius.
Pasaulio politologai bando paaiškinti kraupius, beprotiškus įvykius pasaulyje. Tik jų kalbos, akivaizdžiai, net jų pačių neįtikina.
Ne kartą žmonija turėjo skaudžių patirčių praeityje. Tik nepasimokė. Matyt, negali? Todėl ta praeitis persekioja ir šiandien? Turėjome Holokaustą, Genocidą. Dabar vėl matome, jog išoriškai lyg ir civilizuoti žmonės, pasirodo tokie neesantys. Sužvėrėja. Užvaldo pirmykščiai, iš praeities atėję instinktai. Ir blogis puola ristis per pasaulį. Ar jį kas sustabdys?
– Manau, kad blogį gali nugalėti tik gėris, – priėjo prie išvados Stasys. Jo manymu, tik be kovos neapsieisime, nes blogio gražiais žodžiais neįveiksime.
Rimtai reikalai – nesibaigiantys pasaulio karai. Sakoma, kad gėrio ir blogio kova yra ilga ir sudėtinga. Trunka visą amžinybę. Dažnai blogio pinklės yra labai stiprios. Būna, tarsi nėra išeities iš prastos padėties. Tačiau gėris gali nugalėti blogį. Tik tam, kaip sakėme, neužtenka vien gerų norų. Kovojant prieš blogį negalime elgtis tik gerai. Tenka kovoti. Net gyvybę paaukoti. Taip gyvename. Su viltimi, kad gėrio ir blogio kova netruks visą amžinybę. Juk viliamės, kad kai kurie pono Trampo sakymai yra tik dūmų uždanga derybose. Tikime, kad galų gale nedorėlis Putinas bus gėdingai paguldytas ant menčių. Kitaip negali būti. Juk to laukia visas normalus pasaulis.