Šių dienų pasaulis, kaip Džordanos dainoje: baltas, žalias ir juodas. Spalvotas pasaulis. Yra iš ko rinktis. Džiaugsmų nėra labai daug. Tačiau nėra taip, kad būtų visai nyku, liūdna, graudu. Ir iš mažų prošvaisčių tarp debesų juk galima sudėlioti trečdalį ar net pusę saulėtos dienos. Kodėl nepabandžius nusišypsoti šių dienų liūdesiui ir nerimui?
Vaistinėje
Senoliui Petrui nuo Verygos laikų vaistinėje dėl didelio kraujospūdžio už dyką duoda kompensuojamus vaistus. Vaistinėje senjoras Petras jaučiasi nepatogiai. Vaistininkas dėl jo gaišta laiką: ieško kompiuteryje elektroninio recepto, eina į sandėliuką vaistų, atspausdina kvitą, kuriame nurodyta iki kada užteks vaistų…Ir už dyką! Galėjo ponas Veryga nors nedidelį mokestį vaistininkui už aptarnavimą palikti. Todėl senolis visada sugalvoja ko nors papildomai nusipirkti: nuo galvos skausmo, nuo prostatos, nuo kosulio… Nors nei galvą skauda, nei prostata ar kosulys nekamuoja. Svarsto: juk vaistininkas ilgai mokėsi, kad geriau gal net už daktarus apie vaistus nusimanytų. Ir dabar vaistus dalina už dyką. Vadinasi, dirba už dyką.
Kai MAXIMOJE duoda antrą dešrą už dyką, tai nebūna jokio sąžinės graužimo. Ponas Petras žino, kad prekybininkai nieko už dyką nedalina: gudriai paima pinigus už abi dešras.
Taip pas senjorą namuose stalčiuje susikaupė nereikalingų vaistų. Todėl jis kartą įsidrąsino ir vaistininko paklausė, ar jam kas nors sumoka, jei jis už dyką vaistus duoda? Vaistininkas paaiškino, kad už nemokamų vaistų išdavimą jam nustatytą atlygį sumoka Valstybinės ligonių kasos. Senjorui atlėgo. Ir jis nebepyko ant Verygos, kad gauna vaistų už dyką.
Prie parduotuvės
Viduryje kaimo ant suolelio prie parduotuvės Jurgis ir Antanas dūmą peša. Ir aptarinėja pasaulinius įvykius. Abu sutinka, kad į Afganistano reikalus nereikėjo kištis nei Rusijai, nei Amerikai. Dabar išėjo nei šis, nei tas. Kovojo rusai. Neįveikė taip vadinamų dušmanų. Ėmėsi reikalų JAV. Išleido milijardus dolerių demokratijos įtvirtinimui. Ir pasirodė, kad afganams tos demokratijos nereikia. Todėl, JAV pasitraukus, afganai amerikietiškus ginklus be mūšių atidavė Talibano kovotojams. Po Afganistano kalba pasisuko apie padėtį Baltarusijoje. Tiek Jurgis, tiek Antanas sutarė, kad reikia nuo tokio kaimyno tvorą tverti. Ir sunerimo.
– Ką darysi, kai tvorą užtvers? – paklausė Jurgis.
– Ką darysi?! Teks mesti rūkyti! – atšovė Antanas. – Jau laikas atsikratyti žalingų įpročių.
– Teisingai. Ir aš pradedu galvoti, kad sveikata brangiausias turtas, – atsiduso Jurgis ir pridūrė. – Teisingai liaudis sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Žinomumas
Ponia Violeta pasigyrė kaimynei Juzefai, kad viename prekybos centre buvo akcija ir prisipirko daug įvairių kiniškų prekių.Nusipirko net septynis apsiaustus nuo lietaus. Juk prasidėjo grybų metas. Pravers. Tie apsiaustai nėra patvarūs, greitai suplyšta. Tačiau dabar užteks keleriems metams. Dar pirko kelis rinkinius spalvoto popieriaus… Gal anūkams reikės.
– Kas tau, drauge, pasidarė? Visada kiniškas prekes peikdavai, o dabar glėbiais perki?! – nusistebėjo Juzefa.
– Negi, Juze, negirdėjai, kad Lietuva pradėjo karą su Kinija?!
– savo ruožtu nustebo Violeta. – Tuoj neliks kiniškų prekių! Kai pradės lietpalčius gaminti mūsiškiai, už juos mokėsim mažiausiai dešimt kartų brangiau.
– Girdėjau, kad Lietuva ėmė bičiuliautis su Taivanu. Atidarys Lietuvoje atstovybę. Pirmi Europos Sąjungoje! Didžioji Kinija užpyko, tačiau tai ne karas. Taip Lietuva didina savo žinomumą pasaulyje, – samprotavo Juzefa. – Kai ką nors pirmi padarome, tuoj garsas per visą pasaulį apie mus eina. Prisimink, kaip džiugiai skaičiavome, kiek kartų pasaulio žiniasklaidoje per mėnesį buvo paminėtas Lietuvos vardas, kai Lukašenka nutupdė į Lietuvą skrendantį lėktuvą. Žinomumas daug ką reiškia. Jeigu tavęs niekas nežino, tai kaip ir nėra tavęs.
– Sutinku – reklama svarbus dalykas. Ir brangus reikalas. – sutiko Violeta. – Juk tūkstančius eurų Vilniui kainavo, kai G tašką pasauliui reklamavo. Gal ir su Kinija – ne karas, taip vadinamas piaras.
Orai
Lietuviškos vasaros šiemet kaip ir neturėjome. Sakėme itališki, ispaniški, portugališki karščiai užėjo…
Šios savaitės pradžioje orų berniukas Naglis per TV pranešė, kad į Lietuvą atėjo estiška vasara. Kur ir kodėl dingo mūsiškė?
Čia priėjo ponas W ir pasakė:
– Atsakingai pareiškiu, kad lietuviškos vasaros nebėra todėl, nes mes įstojome į Europos Sąjungą. Dabar savais orais dėl narystės Bendrijoje privalome dalintis su graikais, ispanais, vokiečiais, latviais, estais… Amen, lietuviškiems orams!