APIE MOKSLO NAUDĄ IR PINKLES BEI PASAULIO GELBĖTOJĄ GROŽĮ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ti­kė­jau­si, jog už­ve­dus kal­bą apie pra­smin­go gy­ve­ni­mo paieš­kas, pa­vyks į po­kal­bį vėl įtrauk­ti bi­čiu­lį Sta­sį. Jis praė­ju­sį kar­tą ne­va dėl neį­var­dy­tų ma­no me­la­gys­čių ne­no­rė­jo kal­bė­tis apie me­lus. Ta­da pa­šne­ko­vu pa­si­rin­kau Dirb­ti­nį In­te­lek­tą. Ir bi­čiu­lis...

Ti­kė­jau­si, jog už­ve­dus kal­bą apie pra­smin­go gy­ve­ni­mo paieš­kas, pa­vyks į po­kal­bį vėl įtrauk­ti bi­čiu­lį Sta­sį. Jis praė­ju­sį kar­tą ne­va dėl neį­var­dy­tų ma­no me­la­gys­čių ne­no­rė­jo kal­bė­tis apie me­lus. Ta­da pa­šne­ko­vu pa­si­rin­kau Dirb­ti­nį In­te­lek­tą. Ir bi­čiu­lis po ma­no po­kal­bio su DI ėmė ir pa­skam­bi­no.

– La­bai jau rim­tai apie tuo me­lus pri­ra­šei, – pa­prie­kaiš­ta­vo Sta­sys. – Me­lų pil­nas pa­sau­lis to­dėl, kad mums jie pa­tin­ka. Mo­ka­me pi­ni­gus ap­ga­vys­čių meist­rams fo­ku­si­nin­kams, kad jie mus ap­gau­tų. Ir ap­gau­di­nė­ja, kas ne­tin­gi. Štai vie­na­me TV pro­tmū­šių žai­di­me aiš­ki­na­ma, jog ta pa­ti ko­man­da dar kar­tą var­žy­sis po ke­lių sa­vai­čių. Ir ką ma­to­me po tų sa­vai­čių?! Vi­si žai­di­mo da­ly­viai tais pa­čiais dra­bu­žiais ap­si­ren­gę. Išei­tų, kad du žai­di­mai bu­vo nu­fil­muo­ti tą pa­čią die­ną? Juk ma­žai ti­kė­ti­na, kad dau­giau kaip po mė­ne­sio į TV stu­di­ją vi­si bū­tų at­va­žia­vę vėl tais pa­čiais dra­bu­žiais pa­si­puo­šę?

Ga­li bū­ti. Šou vei­kė­jai ne iš kel­mo spir­ti. Mo­ka mus su­do­min­ti, ap­link pirš­tą ap­vy­nio­ti. O kaip rei­ka­lai su tais vi­so gy­ve­ni­mo moks­lais? Ar ver­ta kas­dien ko nors mo­ky­tis?

KNIETI PAŽINTI PASAULĮ?

Ar tik­rai rei­kia ban­dy­ti su­pras­ti mus su­pan­tį pa­sau­lį? Juk aiš­ku, kaip die­ną, kad to ne­pa­vyks pa­da­ry­ti. Kuo dau­giau su­ži­no­si, tuo su di­des­ne ne­ži­no­my­be su­si­dur­si. Ta­čiau knie­ti, nors tu ką?!

– Da­bar to­kie lai­kai, jog pra­de­di bi­jo­ti nau­jų at­ra­di­mų ar iš­ra­di­mų, – pa­ste­bė­jo bi­čiu­lis. – Pa­si­žiū­rėk į ką pa­vir­to šių die­nų ka­rai! Be­pi­lo­tės skrai­dyk­lės ga­li at­skris­ti ne­ži­nia iš kur – su­griau­ti na­mus, nu­žu­dy­ti nie­kuo dė­tus žmo­nes.

Va­di­na­si, lyg ir rei­kia mo­ky­tis, lyg ir ne­rei­kia. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kam tas ži­nias pa­nau­do­si­me: blo­giems ar ge­riems dar­bams. O pa­nau­do­ji­mas pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių. Ko­kias gal­vas, su ko­kiais po­lin­kiais tu­ri­me ant sa­vo pe­čių.

UŽTEMUSIOS SAULĖS STEBĖJIMAI

Į Is­lan­di­ją, kur praė­ju­sį tre­čia­die­nį bu­vo ma­to­mas vi­siš­kas Sau­lės už­te­mi­mas, at­vy­ko tūks­tan­čiai smal­suo­lių. Pa­sa­ko­ja­ma, jog kai ku­rie žmo­nės bran­gius vieš­bu­čius Is­lan­di­jos sos­ti­nė­je už­si­sa­kė prieš ke­le­rius me­tus. Ir ki­to­se pa­sau­lio vie­to­se, kur bu­vo ma­to­mas Sau­lės už­te­mi­mas, bu­vo di­dis su­ju­di­mas.

– Ne­sup­ran­tu, ko­dėl žmo­nės dėl to už­te­mi­mo ėjo iš pro­to. Juk ne vi­du­ram­žiai. Vi­si ži­no­me, kad Sau­lė už­tems­ta, kai Mė­nu­lis at­si­du­ria tarp Že­mės ir Sau­lės. Ir pa­si­da­ro tam­su, – pa­si­da­li­no ast­ro­no­mi­jos ži­nio­mis bi­čiu­lis. – Gal plokš­čia­že­mi­nin­kai sa­vo klie­de­siais abe­jo­nių pa­sė­jo. Tad vi­si no­ri sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kaip Mė­nu­lis Sau­lės švie­są už­ge­si­na.

Ka­žin ar daug yra pa­sau­ly­je yra žmo­nių, ma­nan­čių, kad Že­mė plokš­čia. Vi­si no­ri Sau­lės už­te­mi­mą pa­ma­ty­ti to­dėl, nes tai re­tas reiš­ki­nys. Ži­no­ma, kad pa­sku­ti­nis vi­siš­kas Sau­lės už­te­mi­mas Lie­tu­vo­je įvy­ko 1954 me­tų bir­že­lį.

– Aš tą už­te­mi­mą pri­si­me­nu, – pa­sa­kė Sta­sys. – Man ta­da bu­vo de­vy­ne­ri me­tai. Tė­tis ant ži­ba­li­nės lem­pos ap­rū­kė stik­lus ir pro juos žiū­rė­jo­me, kaip Sau­lę už­den­gia Mė­nu­lis. Viš­tos iš kie­mo su­lė­kė į tvar­tą. Šuo Bri­sius ėmė kauk­ti. Bu­vo bai­siai gra­žu.

Išei­tų, kad do­mi­ma­si Sau­lės už­te­mi­mu ne tam, kad pa­si­tik­rin­tu­me ast­ro­no­mi­jos ži­nias. Vi­si no­ri pa­ma­ty­ti šį reiš­ki­nį, nes jis gra­žus. Žmo­nės ei­na iš pro­to, no­rė­da­mi pa­ma­ty­ti šį re­tą gro­žį. Va­di­na­si dar ne vis­kas pra­ras­ta. Gro­žis tik­rai nuo pra­žū­ties iš­gel­bės šį pa­sau­lį.