Ruduo – pokyčių metas. Ne todėl, kad rudenį, kas ketveri metai renkame Seimą. Išrinksime. Pusę jau turime. Manote, kad išrinkus naują Seimą, turėsime smarkių pokyčių. Užgrius gerovė? Pasipils nauji mokesčiai? Atsiras naujų draudimų?.. Bus kurį laiką įdomu, o paskui viskas tekės sava vaga. Jeigu bus kokių posūkių, priprasime. Juk ir prie valstiečių valdžios išdaigų jau buvome pripratę.
Viščiukų skaičiavimo metas
Tad ruduo – pokyčių metas ne politikoje, o gamtoje. Rudenį – kasdien vis naujiena. Medžių lapuose. Debesyse. Mintyse. Mat metų ratas sparčiai sukasi Tamsos link. Su Ja ateina Vėlių metas… Suprantama, rudenį sumuojame, ką nuveikėme. Ką turime aruoduose, tvartuose, šaldikliuose, bankų sąskaitose… Juk viščiukus rudenį skaičiuojame.
Bėga grybai iš miško
Šį rudenį grybautojai šimtais ir tūkstančiais skaičiavo baravykus. Ne visus aplankė tokia laimė. Mat nuvažiavus į grybingą vietą, rado plynią, vadinamą plynu kirtimu. O po drebulėmis ir beržais kasmet augo raudonviršiai, prie eglaičių – voveraitės, po ąžuolais būdavo baravykų… Toje plynioje kaip vaiduokliai styrojo keli nelaimingi medžiai, keli sausi stuobriai. Valksmose gulėjo suvažinėtos šakos… Įdomiausia, kad toje vietoje, kur augo ąžuolai, nebuvo net kelmų. Kitų medžių kelmai akis badė, o ąžuolų – nė kvapo. Matyt, ąžuolai dar nebuvo pasmerkti virsti ant šono. Todėl ir išgaravo. Šiais laikais, būna, kad virsta vos šimto metų sulaukę ąžuolai. Nors dar galėjo kelias dešimtis ar šimtus metų žaliuoti. Nėra ąžuolų – nėra ir baravykų. Išėjo. Paskui save iš šio miško sklypo išsivedė ir kitus grybus. Panašu, kad ilgam.
Debesys išsigando
Iš rudens debesų jau gauname lietaus. Grybams užteko, tačiau šalyje tęsiasi hidrologinė sausra. Ji Lietuvoje nacionaliniu mastu buvo paskelbta šiųmetį rugpjūtį. Mat vandens lygis daugiau kaip pusėje vandens matavimo stočių pasiekė vidutinį žemiausią šiltojo laikotarpio vandens lygį. Dabar, pasak hidrologų, kad atsigautų mūsų upės ir upeliai, ežerai ir ežerėliai reikia, kad tris mėnesius lytų be perstojo. Nors lietus ir lyja, bet ne viename sodiečio kieme tušti kibirai daužosi į šulinių dugnus. Kas atsitiko Lietuvoje? Lietuvoje, apie kurią poetas Eduardas Mieželaitis rašė: „Čia Lietuva. Čia lietus lyja. Laukas. Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai… „ Ogi pasikeitė Lietuva. Dingo natūralios pievos su augalais, vabzdžiais, kita gyvybe… Rugiai nebėra madingi. Prieš dešimtmečius buvo užpultos pelkės ir daugelis jų sunaikintos: sukūrentos, grioviais išvagotos… O juk iš pelkių ištekėdavo visos upės ir upeliokai. Dabar galime verkti, prie grioviais paverstų upelių, bet jų jau nebeprikelsi. Todėl lietaus debesys ir padėjo lenkti mūsų šalį. Bijo mūsų, nes per plynus laukus ir tokius pat miškus nebegauna sau drėgmės. Išlyja debesys, ir tušti nukeliauja virš suskeldėjusios žemelės. Tiesa, Lietuvoje keletą pelkių pavyko išgelbėti ir paversti jas rezervatais. Viena pažįstama neseniai švęsti gimtadienio važiavo į pelkę, esančią daugiau kaip už šimto kilometrų nuo Biržų. Labai patiko šventė. Kažką prarandam, kažką atrandam. Būtų pelkių ant kiekvieno kampo, negi eitume prie jų baliavoti?!
Vilkai į kiemus ateina avelių
Ūkininkai naktims nuo vilkų priversti saugoti savo bandas. Vilkai priversti praretinti mūsų aveles. Medžiotojai užtaisinėja šautuvus. Pyksta ir vilkų gailisi jų gynėjai. Aiškina, kad vilkai ateina į mūsų kiemus, nes tai nuo senovės vilkų gyventos vietos. Mes naujakuriai, o jie senbuviai. Turime nei šiokią, nei tokią padėtį. Tie, kurie gaili avelių, vilkų nešaudo. Šaudo kiti, nors vilkus nėra lengva patiesti. Tie kurie myli vilkus, kažkodėl jiems nei veršelių, nei avelių neaugina. Augintų savo numylėtiniams gyvuliukų, tada gal pilkiai būtų sotūs ir ūkininkai neraudotų. O medžiotojai pramogai galėtų šaudyti į bėgančius šernus ir skraidančias lėkštes. Trūksta dar mūsų kiemuose darnos. Kada ji atsiras? Kai mūsų kiemuose šimtametės girios oš? Kai sugrįš sunkūs lietaus debesys ir prikels naujam gyvenimui pelkes? Kas žino? Panašu, jog niekas nežino. Visokie svarstymai apie ateitį tėra tik vėjų gaudymas. Kadangi ruduo – vėjų metas, todėl ir pabandėme.