APIE DARBUS, POILSĮ, MISOS IR DUOMENŲ NUTEKINIMĄ BEI VISAŽINĮ INTERNETĄ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ta­čiau tu­ri­me gy­ven­ti čia ir da­bar. Pas­te­bė­ta, kad net la­bai blo­gais lai­kais yra žmo­nių, ku­rie jau­čia­si ge­rai. Tai žmo­nės, tar­nau­jan­tys ki­tiems. Pa­siau­ko­jan­tys dėl ki­tų. Jie šliau­žia iš ka­ro ap­ka­sų iš­neš­ti su­žeis­tuo­sius. Jie griu­vė­siuo­se ieš­ko žu­vu­sių­jų, ka...

Ta­čiau tu­ri­me gy­ven­ti čia ir da­bar. Pas­te­bė­ta, kad net la­bai blo­gais lai­kais yra žmo­nių, ku­rie jau­čia­si ge­rai. Tai žmo­nės, tar­nau­jan­tys ki­tiems. Pa­siau­ko­jan­tys dėl ki­tų. Jie šliau­žia iš ka­ro ap­ka­sų iš­neš­ti su­žeis­tuo­sius. Jie griu­vė­siuo­se ieš­ko žu­vu­sių­jų, kad juos ga­lė­tų per­duo­ti pa­lai­do­ti ar­ti­mie­siems…

Kuo di­des­nę pa­gal­bą to­kie žmo­nės su­tei­kia ki­tiems, tuo lai­min­ges­ni jau­čia­si pa­tys.

– Va­di­na­si tik nuo mū­sų el­ge­sio pri­klau­so, ar lai­kas yra blo­gas, ar ge­ras? – klau­sė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir tę­sė: – Pap­ras­tai žmo­nės kal­ti­na blo­gus lai­kus ir lau­kia ge­res­nių. Lau­kia, kol Pu­ti­nas at­si­kvo­šės ar Tram­pas pa­sau­li­nę tai­ką pa­sieks. Lau­kia, ka­da de­ga­li­nė­se dy­ze­li­nas ir ben­zi­nas at­pigs. Tik tiek. Juk ne­ver­ta lauk­ti, kad žmo­ni­ja pa­si­keis­tų į ge­rą­ją pu­sę. Juk aiš­kiai su­vo­kia­me, kad kiek­vie­na­me iš mū­sų te­be­tū­no ur­vi­nis žmo­gus, ku­ris bud­riai mie­ga su kuo­ka ran­ko­je.

DARYK TIK TAI, KĄ SUGEBI PADARYTI?

Liūd­no­kas vaiz­de­lis. O kaip jį pa­keis­ti? Ga­li­ma su­re­mon­tuo­ti per ava­ri­ją nu­ken­tė­ju­sį au­to­mo­bi­lį. Ga­li­ma čiau­pui, kad jis ne­var­vė­tų, pa­keis­ti tar­pi­nę. Ga­li­ma iš­troš­ku­siam žmo­gui pa­duo­ti van­dens stiklinę… Nie­kas neužk­raus dar­bų, ku­rių ne­ga­li­me pa­da­ry­ti. Nie­kas ne­pa­lieps pi­lo­tuo­ti or­lai­vio, jei­gu ne­si pi­lo­tas. Net iš­lai­pins iš au­to­mo­bi­lio, jei­gu ban­dy­si va­žiuo­ti, ne­tu­rė­da­mas vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo. Ne­pa­lieps re­mon­tuo­ti elekt­ros tink­lo, jei­gu ne­si elektrikas… Kiek­vie­nas at­sa­ko­me tik už tai, ką ga­li­me at­lik­ti.

– Ta­čiau ne vi­si pri­si­pa­žįs­ta, kad kai ko ne­su­ge­ba pa­da­ry­ti, – pa­ste­bė­jo bi­čiu­lis. – To­dėl ma­to­me la­bai blo­gų da­ly­kų. Prip­liur­pia po­li­ti­kai, kad su­ge­bės vals­ty­bę val­dy­ti. O kai iš­ren­ka­me tų ga­bu­mų nė kruo­pe­lės ne­ma­ty­ti. Ir to­liau nie­kus ma­la, kad apie tuos nu­si­šne­kė­ji­mus laik­raš­čiai pa­ra­šy­tų.

Išei­tų, kad ga­li veik­ti tik tai, ką su­ge­bi Ta­čiau ži­no­da­mas sa­vo ga­li­my­bes, ma­tai, kur ga­li to­bu­lė­ti, ei­ti pir­myn. Juk ne šven­tie­ji puo­dus lip­do. Tad vi­si žmo­nės ga­li pa­da­ry­ti bet ko­kį dar­bą. Vis­ką ga­li­ma iš­mok­ti ir pa­siek­ti. Ma­tė­me, kad sėk­min­gai prie Lie­tu­vos val­dy­mo bu­vo pri­si­dė­ję mu­zi­kan­tai. Ma­to­me, kad į sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas iš­rink­ti gy­dy­to­jai pui­kiai ši­lu­mos ūkio rei­ka­lus iš­ma­no. Tad nė­ra už­gin­ta bet ko­kio dar­bo im­tis?

GERAI, KAI PATS ESI SAU PONAS?

Yra žmo­nių, ku­riems ne­pa­tin­ka, kai jiems kas va­do­vau­ja. Mat ma­no, jog bū­da­mi pa­val­di­niais ne­ten­ka lais­vės. Ką gi. Im­kis sa­vo vers­lo ir būk pa­ts sau po­nas! Ta­čiau ta­da paaiš­kė­ja, jog tam­pi su­sais­ty­tas ir at­skai­tin­gas dau­ge­liui žmo­nių, tu­rin­čių rei­ka­lų su ta­vo vers­lu. Ir taip ga­li ne­tek­ti dau­giau lais­vių nei bū­da­mas sam­di­niu. Ge­ra dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ge­ra dirb­ti ir pa­gal vir­ši­nin­ko nu­ro­dy­mus. Jei­gu dir­bi su ug­ne­le. Kai dar­bas yra pra­smin­gas.

– O kaip pa­tir­ti dar­bo džiaugs­mą, jei­gu vir­ši­nin­kas kvai­lys? – klau­sė Sta­sys. Ir ban­dė at­sa­ky­ti: – Jei­gu esi su­ma­nus dar­buo­to­jas, tai kvai­las vir­ši­nin­kas ga­li net at­skleis­ti dau­giau ta­vo su­ge­bė­ji­mų. Pa­si­tel­kęs meist­riš­ku­mą ga­li pa­da­ry­ti ge­riau nei va­das lie­pė. Ir ta­da net kvai­las vir­ši­nin­kas pa­girs. Aiš­ku, jei­gu ne­bus vi­siš­kas kvai­lys.

Ga­li bū­ti, kad vi­siš­kų kvai­lių pa­sau­ly­je ne­bū­na. Jei­gu bu­vo, tai – ne­bė­ra. Tuo la­biau – tarp vir­ši­nin­kų. To­kie jau se­niai bank­ru­ta­vę. Ar­ba ne­te­kę aukš­tes­nių va­dų pa­si­ti­kė­ji­mo. Ar­ba rin­ki­mus pra­lai­mė­ję ir šu­nims šė­ko pjau­ti išė­ję. O kaip su sa­ky­mu: kas ne­dir­ba, tas ne­klys­ta?

BANDYMAI ATSIKRATYTI KALTĖS

Aiš­ku, kaip die­ną, kad dir­ba­mi vi­si su­klys­ta­me. Nor­ma­lu. Tik nė­ra nor­ma­lu, pa­da­rius ką nors ne­tin­ka­mo, pra­dė­ti šauk­ti, kad vi­si ki­ti kal­ti dėl to­kio at­si­ti­ki­mo.

– Ma­no švie­sios at­min­ties ma­ma to­kiais at­ve­jais, kai aš ban­dy­da­vau sa­vo klai­das su­vers­ti ki­tiems sa­ky­da­vo: jei­gu ne klo­ji­mo du­rys, bū­tum kiš­kį nu­dū­ręs?! – vai­kys­tę pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas.

Ta­čiau la­bai daž­nai ma­to­me, kad pa­kė­lus bal­są, ban­do­ma su­vers­ti bė­dą mi­nė­toms klo­ji­mo du­rims. Ir ne­prii­mant prieš­ta­ra­vi­mų, ban­do­ma tai, kas nė­ra tei­sin­ga, pa­vers­ti tei­sin­gu da­ly­ku. Ir bū­na, jog pa­vyks­ta. Pa­ro­džius pirš­tu val­džios žmo­gui į jo klai­dą, jis tuoj pirš­tu ro­do į anks­tes­nės val­džios ko­kį nors nu­ta­ri­mą, įsta­ty­mą ar veiks­mą. Ir nu­si­plau­na ran­kas. Nors aiš­ku, kad pa­čio pa­na­gė­se ne­šva­ru­mų lie­ka…

Štai da­bar­ti­nės ša­lies val­džią su­krė­tė skan­da­las. Iš Re­gist­rų cent­ro duo­me­nų ba­zės bu­vo nu­te­kin­ta gal 600 tūks­tan­čių by­lų apie ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to tu­rė­to­jus.

– Ke­lias die­nas per ra­di­jus ir te­le­vi­zi­jas kar­to­jo, jog tuos duo­me­nis nu­te­ki­no. Vė­liau kaž­kas tvir­ti­no, jog tuos duo­me­nis pa­vo­gė, – sa­kė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir klau­sė: – Kas iš tik­rų­jų įvy­ko? At­si­me­nu, kai ma­no tė­tis da­ry­da­vo alų, tai mi­są at­skir­da­vo nuo sa­lyk­lo – nu­te­kin­da­vo. Taip tu­rė­da­vo – pir­mo­ką, – ant­ro­ką, – tre­čio­ką alų.

Pa­na­šu, kad val­džios žmo­nės, pri­si­pa­žin­da­mi bė­dą ją api­bū­di­no, kaip duo­me­nų ne­te­ki­ni­mą, nes duo­me­nys iš Re­gist­rų cent­ro bu­vo nu­te­kė­jo pa­ma­žu. To­kį kie­kį in­for­ma­ci­jos žai­bais ne­paim­si. Sa­ky­da­mi, kad duo­me­nys bu­vo pa­vog­ti, pa­sa­ko neaiš­kiai. Bū­tų pa­vo­gę, tai Re­gist­rų cent­re duo­me­nų ne­bū­tų li­kę. Da­bar juos tik kaž­ko­kie pik­ta­va­liai nu­si­ko­pi­ja­vo. Gal nie­ko blo­go?

Ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo eks­per­tas Ma­rius Pa­reš­čius so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ įspė­jo, kad su­kčiai, jei­gu jie tu­ri tuos duo­me­nis, gal veik­ti daug įti­ki­na­miau. Mat ži­no dau­giau as­me­ni­nės in­for­ma­ci­jos apie žmo­nes, jų tur­tą ar gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Ga­li ži­no­ti žmo­gaus var­dą, ad­re­są, ko­kį tur­tą tu­ri, ar gy­ve­na vie­nas, ar tu­ri so­dą, bu­tą, pa­vel­dė­tą tur­tą, gal net šei­mos ry­šius…

Gal taip, gal ki­taip. Kol kas daug svars­ty­mų. Kai kas, kaip daž­nai bū­na, ma­to net Krem­liaus ran­ką. Nors nie­kas nie­ko tiks­liai ne­ži­no. Prem­je­rė sa­ko apie bė­dą ži­no­ju­si se­niai, bet Pre­zi­den­tui ne­pa­sa­kė. Ne­va ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra už­drau­dė. Pre­zi­den­tas įsi­ti­ki­nęs, kad pro­ku­ra­tū­ra ne­drau­dė. Kas to­liau? Sa­ko, jog Sei­me bus su­da­ry­ta šiam rei­ka­lui spe­cia­li ko­mi­si­ja. Kaip be ko­mi­si­jos?! Kaip ki­taip kal­tus ra­si? Gal pa­vyks ap­kal­tin­ti anks­tes­nę val­džią? Ir bus, kaip su to­mis bi­čiu­lio mi­nė­to­mis klo­ji­mo du­ri­mis, ku­rios vi­sa­da dėl vi­sų bė­dų kal­tos?

Apie dar­bus ir apie dar­bus. Ne­gi vi­są lai­ką tu­ri­me varg­ti? O kaip poil­sio rei­ka­lai?

PER DAUG DIRBTI NĖRA SVEIKA

Rei­kia ir poil­sio. Juk yra – tre­čia­sis Die­vo įsa­ky­mas. Jis lie­pia švęs­ti sep­tin­tą die­ną, su­si­lai­kant nuo dar­bų. Mat pa­ts Kū­rė­jas tą die­ną il­sė­jo­si po pa­sau­lio kū­ri­mo. Tad ir mums pri­klau­so ati­trūk­ti nuo dar­bų, nors kaip jie svar­būs bū­tų. Tik ar mo­ka­me švęs­ti?

Juk šian­die­nė­je su­maiš­ty­je esa­me įtrauk­ti į kas­die­nius rū­pes­čius. Ma­te­ria­li­nius ir dva­si­nius. Tu­ri­me gin­tis nuo pa­sau­lio liūdesio… Tad net il­gai lauk­tos šven­tės kar­ta­si ne­pa­tei­si­na lū­kes­čių. Tam­pa šven­tė­mis be džiaugs­mo. Šiaip sek­ma­die­niai dar­bo žmo­nėms su­lė­ti­na gy­ve­ni­mo grei­tį. Mat vėl rei­kia su­si­kaup­ti, pa­si­ruoš­ti nau­jai dar­bo sa­vai­tei… Pas­vars­tė­me, bet ne­ga­vo­me ge­ro at­sa­ky­mo: ką veik­ti sek­ma­die­nį? Krei­piau­si į vi­sa­ži­nį dirb­ti­nį in­te­lek­tą. Ga­vau at­sa­ky­mą: „Bir­žų kraš­tas tu­ri nuo­sta­bią gam­tą – pa­si­vaikš­čio­ki­te Kir­ki­lų ap­žval­gos bokš­to apy­lin­kė­se ar prie Ger­ma­niš­kio. Taip pat ga­li­te ap­lan­ky­ti vie­tos kul­tū­ros ren­gi­nius ar mu­zie­jus“.

– Štai dirb­ti­nis in­te­lek­tas vis­ką apie ta­ve ži­no! Kad vaikš­tai į ren­gi­nius, mu­zie­jus, kad gy­ve­ni ne­to­li Kir­ki­lų ir Ger­ma­niš­kio, – juo­kė­si bi­čiu­lis Sta­sys. Ir aiš­ki­no: – Jei­gu bū­tum Klai­pė­dos kraš­to gy­ven­to­jas, dirb­ti­nis in­te­lek­tas gal bū­tų pa­siū­lę nuei­ti į jū­rų mu­zie­jų. Ma­nau, kad šiais in­ter­ne­to lai­kais vi­si vie­nas apie ki­tą vis­ką ži­no. Per vi­so­kius feis­bu­kus pa­tys pa­sau­liui ap­si­švie­čia­me. Vi­si ži­no, kas mums pa­tin­ka, ką my­li­me, ko ne­ken­čia­me…

Ga­li bū­ti, kad per in­ter­ne­tą ar tie­siog lie­žu­viais vis­ką apie sa­ve jau se­niai nu­te­ki­no­me pa­sau­liui. Tad nė­ra ko plau­kus nuo gal­vos rau­tis, kad kaž­kas iš Re­gist­rų cent­ro mū­sų as­mens ko­dus nu­si­ko­pi­ja­vo? Ži­no­vai sa­ko, jog Es­ti­jo­je tie ko­dai vie­ši ir dėl to dan­gus ant gal­vų es­tams ne­nuk­ri­to.